Tag: Tuzlų limanai

  • Odesos srityje nufilmuotas retas iš Kaukazo atkeliavęs medkandis maldininkas

    Ukrainos Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, vaizdo įraše užfiksuotas retas medkandis maldininkas – Hierodula transcaucasica.

    Apie neįprastą radinį pranešė pats Tuzlų limanų nacionalinis parkas, pasidalijęs filmuota medžiaga iš parko teritorijos.

    Ši rūšis į dabartinės Ukrainos teritoriją, manoma, pateko iš Kaukazo Juodosios jūros pakrantės. Pirmasis jos registruotas aptikimas siekia 1916 metus, kai medkandis maldininkas buvo užfiksuotas Kryme.

    Vėliau vabzdys pradėjo aktyviau plisti ir žemyninėje šalies dalyje. Tuzlų limanų parke, kaip nurodoma, šį „svečią“ pirmą kartą čia užregistravo parko entomologas Jevhenas Chalaimas.

    Kas tai per rūšis

    Užkaukazinis medkandis maldininkas (Hierodula transcaucasica) paplitęs Kaukaze, taip pat Irane, Afganistane ir pietų Ukrainoje. Tai gana stambus maldininkų būrio vabzdys, dažniausiai žalios arba gelsvai rudos spalvos.

    Rūšies atstovų kūnas paprastai siekia 6–8 centimetrus. Aprašymuose minima, kad ant galvos matomas nedidelis gumburėlis tarp antenų pamatų ir akių, o vidurinės bei užpakalinės kojos turi dygį ties „keliu“.

    Kaip ir kiti maldininkai, šis vabzdys medžioja pasaloje: sustingsta, o suglaustos priekinės kojos primena maldos pozą. Būtent dėl tokios laikysenos daugelis rūšių ir įgijo „maldininko“ pavadinimą.

    Kuo skiriasi nuo įprasto maldininko

    Atvirose apžvalgose nurodoma, kad nuo įprastojo maldininko (Mantis religiosa) jis skiriasi keliais požymiais, tarp jų – dėmės nebuvimu priekinės kojos blauzdos vidinėje pusėje ir kvadratiniu kaktos skydeliu.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad šios rūšys tarpusavyje tiesiogiai nekonkuruoja: užkaukazinis medkandis dažniau laikosi viršutiniame krūmų ar medžių aukšte, o įprastasis maldininkas dažniau aptinkamas žolinėje augalijoje.

    Parko darbuotojai primena, kad pakrantės apsauginėje limanų juostoje dar galima sutikti aktyvių vabzdžių, o kartais tarp jų pasitaiko ir įvairių maldininkų.

  • Odessos srityje pasirodė 85 rožiniai flamingai: mokslininkai aiškina, kas juos atviliojo

    Odessos srityje, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, užfiksuotas netikėtas svečių būrys – rožinių flamingų pulkas. Vietos mokslininkai skelbia, kad į saugomą teritoriją atskrido apie 85 jauni paukščiai, o jų pasirodymą pavyko nufilmuoti.

    Apie šį stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio atstovai, nuolat stebintys paukščių migraciją ir perėjimo sąlygas. Pasak jų, šie flamingai greičiausiai atkeliavo iš Turkijos, iš Tuzo ežero apylinkių, kur pastaraisiais metais fiksuojami dideli jauniklių skaičiai.

    Ornitologai aiškina, kad flamingus traukia seklūs, druskingi ir maistingi vandens telkiniai, kuriuose gausu smulkių bestuburių. Tokiose vietose paukščiai randa pagrindinį maistą, o tinkamas vandens lygis ir mažesnis trikdymas lemia, ar jie čia ilsėsis trumpai, ar užsibus ilgiau.

    Parko atstovai teigia, kad į Tuzlų limanus jauniklius galėjo „atvesti“ keli vyresni paukščiai, kurie šiose vietose lankėsi anksčiau. Toks elgesys būdingas migruojantiems paukščiams, kai patyrę individai padeda jaunimui rasti saugesnes sustojimo vietas.

    Mokslininkai primena, kad Ukraina šiems paukščiams išlieka pavojinga teritorija, nes karas didina trikdymą, keičia įprastus migracijos koridorius ir gali naikinti perėjimui tinkamas vietas. Pasak stebėtojų, ankstesniais metais perėjimo bandymai regione buvo nesėkmingi, nes dalis lizdų buvo suardyti.

    Tačiau šį kartą kalbama apie jaunų paukščių pulką, kuris greičiausiai ieško poilsio ir maitinimosi vietų migracijos metu. Specialistai neatmeta, kad jauni paukščiai gali būti mažiau atsargūs, ypač jei juos veda patyrę pulko nariai.

    Anot gamtininkų, Turkijos Tuzo ežero regione pastaruoju metu fiksuotas didelis rožinių flamingų jauniklių skaičius – apie 12 800. Toks prieaugis siejamas su palankesnėmis sąlygomis: daugiau pavasario kritulių, stabilesniu vandens lygiu ir gausesne maisto baze druskinguose vandenyse.

    Specialistai pabrėžia, kad vandens režimas ir žmonių veikla aplink druskingus ežerus tiesiogiai veikia perėjimo sėkmę. Kai vandens lygis pakankamas, o trikdymas sumažintas, flamingai turi daugiau šansų sėkmingai išperėti jauniklius, o tai vėliau atsispindi didesniais migruojančių jaunų paukščių pulkais.

    Parko atstovai teigia, kad šių flamingų pasirodymas Tuzlų limanuose – svarbus signalas tiek apie migracijos dinamiką Juodosios jūros regione, tiek apie tai, kaip greitai paukščiai reaguoja į palankesnes sąlygas kitose šalyse. Stebėjimai tęsiami, o gyventojai raginami netrikdyti paukščių saugomose teritorijose.

    „Ir štai jie nuskrido iki mūsų“, – sakė mokslininkas Ivanas Rusevas.

  • Odesos srityje užfiksuoti reti blizgieji ibiai: prieš migraciją į Afriką jie telkiasi limanuose

    Odesos srityje, Tūzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, gamtininkai užfiksavo retus paukščius – blizgiuosius ibius, dar vadinamus kovai (Plegadis falcinellus). Parko mokslinio padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas paviešino vaizdo įrašą, kuriame paukščiai matomi besimaitinantys seklumose.

    Pasak tyrėjo, šie ibiai šiuo metu yra migracijos etape ir keliauja pietų kryptimi, link Afrikos. Tūzlų limanai jiems tampa svarbia poilsio ir maitinimosi stotele, kur galima sukaupti energijos prieš ilgesnį skrydį.

    Blizgusis ibis priklauso ibių šeimai ir iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas. Tačiau saulėje jo plunksnos įgauna būdingą metalinį žvilgesį: matomi bronzos, vario, purpuriniai ir žalsvi atspalviai, dėl kurių rūšis ir vadinama blizgiąja.

    Šios rūšies snapas ilgas ir žemyn lenktas, pritaikytas ieškoti maisto dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibiai dažniausiai minta smulkiais bestuburiais, vabzdžiais ir kitais vandens telkinių pakrančių organizmais.

    Ornitologų vertinimu, migruojantiems paukščiams ypač svarbios ramios, maisto turtingos šlapžemės, kuriose galima saugiai sustoti pakeliui. Tokių teritorijų išsaugojimas yra reikšmingas ne tik pavienėms rūšims, bet ir bendrai migracijos koridorių būklei, nes šlapžemės veikia kaip natūralios poilsio aikštelės tūkstančiams paukščių.

    Blizgusis ibis Ukrainoje laikomas saugoma rūšimi ir yra įtrauktas į šalies Raudonąją knygą. Specialistai pabrėžia, kad reti stebėjimai migracijos metu padeda tiksliau suprasti rūšies paplitimą, sustojimo vietas ir tai, kaip kinta paukščių maršrutai.

  • Odesos srityje užfiksuota auksinė sūkurė: paukštis, kurio ginčas įkvėpė Gineso rekordus

    Odesos srityje, Tūzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo auksinę sūkurę, dar vadinamą auksine sėjike. Vaizdo įrašais pasidalijo parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Anot jo, paukštį buvo galima stebėti auštant, kai jis judėjo seklumoje. Iš šono tai priminė tikslų, ritmišką žingsniavimą, todėl kadrai greitai patraukė gamtos mylėtojų dėmesį.

    Auksinė sūkurė (Pluvialis apricaria) peri šiaurinėje Eurazijos dalyje nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro. Ukrainoje šis paukštis dažniausiai pastebimas migracijų metu, kai sustoja pailsėti ir pasimaitinti įvairiose šlapynėse.

    Tūzlų limanai yra svarbi paukščių stotelė pakrantės migracijų maršrutu, vedančiu per Juodosios jūros regioną į Viduržemio jūros šalis. Tokiose vietose paukščiai ieško maisto seklumose ir druskingose lagūnose, kur gausu bestuburių.

    Šis paukštis minimas ir dėl istorijos, kuri siejama su Gineso rekordų knygos idėjos gimimu. Pasakojama, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, po medžioklės Airijoje, kilo ginčas, kuris Europos medžiojamasis paukštis yra greičiausias, o patikimo šaltinio ginčui išspręsti nebuvo.

    Ši situacija tapo impulsu sukurti leidinį, kuriame būtų galima greitai rasti atsakymus į panašius faktinius klausimus. Vėliau ši idėja virto Gineso rekordų knyga, pirmą kartą išleista 1955 metais.

    Ornitologai pabrėžia, kad migracijos metu užfiksuoti stebėjimai padeda tiksliau suprasti paukščių judėjimą ir šlapynių reikšmę jų kelionėse. Tokie parkai kaip Tūzlų limanai yra kritiškai svarbūs, nes suteikia poilsio ir maitinimosi vietas ilguose maršrutuose.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad sezoniniai susitelkimai seklumose leidžia palyginti skirtingų metų migracijos intensyvumą ir įvertinti, kaip paukščius veikia buveinių pokyčiai bei žmogaus veikla.

    „Migracijos metu šiuos paukščius galima pamatyti įvairiose Tūzlų limanų seklumose, ypač auštant ir dieną“, – sakė Ivanas Rusevas.

  • Odesos srityje nufilmuota reta akimirka: rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės ruošiasi migracijai

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo, kaip reti paukščiai intensyviai maitinasi ir telkiasi prieš rudeninę migraciją. Vaizdo įraše matyti rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės, besimaitinančios greta sekliose lagūnose.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai ruošiasi ilgam skrydžiui net ir karo fone, kai natūralias buveines nuolat pasiekia triukšmas.

    „Tai karo 2026 metų ruduo. Paukščiai aktyviai maitinasi ir ruošiasi rudeninei migracijai, nepaisant galingo karo triukšmo Tuzlų limanų nacionaliniame parke“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Kodėl šis laikotarpis ypač svarbus?

    Rudeninė migracija vandens paukščiams reiškia didžiulį energijos poreikį, todėl prieš išskrisdami jie kaupia riebalų atsargas. Lagūnos ir limanai tam itin tinkami, nes seklūs vandenys dažnai būna turtingi smulkia žuvimi ir bestuburiais, o tai leidžia greitai atkurti jėgas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiose vietose paukščiams ypač svarbi ramybė: trikdymas gali priversti juos dažniau kilti į orą ir be reikalo eikvoti energiją. Tai aktualu ir saugomose teritorijose, ypač kai aplinkos foną papildo intensyvūs garsai.

    Mažosios baltosios garnės ir rožiniai pelikanai

    Mažosios baltosios garnės yra socialūs paukščiai, dažnai perintys kolonijomis, o jų mitybos pagrindą sudaro smulki žuvis, varliagyviai, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Skirtingai nei didžiosios baltosios garnės, kurios neretai ilgai tyko grobio, mažosios dažniau medžioja aktyviai, judėdamos seklumoje ir išbaidydamos žuvis.

    Rožiniai pelikanai yra vieni įspūdingiausių vandens paukščių: suaugę individai išsiskiria šviesiu plunksnų apdaru su rožiniu atspalviu ir dideliu sparnų mostu. Ukrainoje šis paukštis laikomas saugotinu, o tinkamų maitinimosi ir poilsio vietų išsaugojimas yra viena svarbiausių jo apsaugos sąlygų.

    Migracijos kryptys ir iššūkiai

    Pasak tyrėjų, mažosioms baltosioms garnėms gali tekti įveikti tūkstančius kilometrų iki žiemojimo vietų Afrikoje, o rožinių pelikanų maršrutai paprastai būna kiek trumpesni, tačiau vis tiek reikalauja didelių energijos atsargų. Tokios kelionės sėkmę lemia ne tik oras, bet ir tai, ar paukščiai pakeliui ras tinkamų šlapynių pailsėti ir pasimaitinti.

    Gamtininkai primena, kad šlapynių būklė Europoje ir kaimyniniuose regionuose turi tiesioginę įtaką migracijai, nes prastėjant buveinėms mažėja saugių sustojimų skaičius. Dėl to tokie parkai kaip Tuzlų limanai išlieka kritiškai svarbūs tiek retoms rūšims, tiek platesniems migracijos srautams.

  • Odesos srityje užfiksuoti reti pelikanai: kai kurių sparnų mostas siekia beveik 3 metrus

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, pastebėtos retos didžiosios vandens paukščių rūšys – rožiniai ir garbanotieji pelikanai. Apie stebėjimą socialiniuose tinkluose pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Paskelbtame vaizdo įraše matyti keli stambūs paukščiai, stovintys seklumoje ir besiilsintys po medžioklės. Pasak I. Rusevo, rožiniai pelikanai ilsėjosi Šaganų limane, o kadre taip pat sukinėjosi įprastos žuvėdros ir vaikščiojo pilkieji garniai.

    „Garbanotasis pelikanas yra priekyje, o rožiniai pelikanai ilsisi po medžioklės Šaganų limane. Gamtoje dabar dar komfortiškas metas paukščiams, kai aplink nesigirdi karo triukšmo…“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Garbanotasis pelikanas atpažįstamas iš pakaušio plunksnų „karūnos“, dėl kurios ir kilo jo pavadinimas. Ši rūšis laikoma viena didžiausių skraidančių paukščių Europoje: kūno masė gali siekti iki 12 kilogramų, ilgis – iki 180 centimetrų, o sparnų mostas – beveik 3 metrus.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad garbanotasis pelikanas priskiriamas pažeidžiamoms rūšims, todėl jo stebėjimai svarbūs vertinant populiacijos būklę ir migracijos maršrutus. Rūšis įtraukta į tarptautinius apsaugos mechanizmus, susijusius su nykstančių rūšių apsauga ir migracinių paukščių išsaugojimu.

    Rožinis pelikanas yra kiek mažesnis, tačiau taip pat įspūdingo dydžio. Nurodoma, kad jo kūno masė dažniausiai siekia 10–12 kilogramų, o sparnų mostas – apie 1,7–2 metrus; suaugusių paukščių plunksnos baltos su rausvu atspalviu, o aplink akis matomas neplunksnuotas gelsvas arba pilkšvas žiedas.

    Tokios didelės ir saugomos rūšys jautriai reaguoja į buveinių pokyčius, trikdymą ir maisto išteklių svyravimus, todėl jų pasirodymas konkrečiose vietose dažnai tampa reikšmingu signalu tyrėjams. Tuzlų limanai yra viena svarbiausių šlapynių teritorijų Juodosios jūros regione, kur susitelkia migruojantys ir perintys paukščiai.

    Pastaraisiais metais šiame parke fiksuojama ir daugiau retų rūšių, o specialistai atkreipia dėmesį, kad perėjimo sėkmę gali lemti tiek natūralūs veiksniai, tiek žmogaus veikla. Karo triukšmas ir bendras trikdymas, pasak tyrėjų, kai kuriais sezonais apsunkino ramesnių vietų pasirinkimą perėjimui, todėl kiekvienas naujas stebėjimas padeda tikslinti situaciją vietoje.

  • Odesos srityje nufilmuotas mažasis sakalas kobiukas: jo vardu pavadintas dronas perėmėjas

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo mažą sakalą kobiuką, medžiojantį driežus. Vaizdo įrašu pasidalijo biologijos mokslų daktaras, parko darbuotojas Ivanas Rusevas, atkreipęs dėmesį į šio paukščio elgseną prieš migraciją.

    Pasak jo, vasarą kobiukai parke laikosi kolonijomis, o artėjant skrydžiui į žiemojimo vietas pradeda burtis į didesnius būrius. Tyrėjas teigia, kad šiuo metu paukščiai iš plačių apylinkių renkasi nakvoti parko teritorijoje ir ruošiasi kelionei į Afriką.

    Kobiukas, dar vadinamas raudonkoju sakalu, yra nedidelis sakalinių šeimos plėšrusis paukštis. Ši rūšis paplitusi Eurazijos miškastepėse nuo Rytų Europos ir Balkanų iki tolimų rytinių regionų, o Ukrainoje peri daugelyje vietovių, išskyrus kalnų zonas.

    Ornitologų duomenimis, kobiukas yra tolimasis migrantas: dauguma paukščių žiemoja pietų Afrikoje, dalis populiacijų pasiekia ir Pietų Aziją. Skirtingai nei nemažai kitų sakalų, kobiukai dažnai migruoja būriais, o priešmigraciniai susitelkimai gali būti labai gausūs.

    Pastaruoju metu kobiuko pavadinimas minimas ne tik gamtininkų įrašuose. Ukrainos gynybos poreikiams pristatytas modulinis dronas perėmėjas, pavadintas kobiuko vardu, skirtas kovai su priešo bepiločiais orlaiviais, įskaitant „Shahed“ tipo dronus.

    Gamintojo skelbiamomis charakteristikomis, perėmėjas gali pasiekti iki 420 kilometrų per valandą greitį, o įprastas skrydžio greitis siekia apie 250 kilometrų per valandą. Nurodoma, kad taktinis veikimo nuotolis gali siekti iki 20 kilometrų, skrydžio trukmė apie 10 minučių, o maksimalus aukštis iki 6 800 metrų.

    Gamtininkai pažymi, kad Tuzlų limanų parkas yra svarbi vieta migruojantiems paukščiams dėl atvirų teritorijų, maisto išteklių ir tinkamų nakvynės vietų. Kobiukai čia pastebimi ne pirmą kartą, o jų būriavimasis prieš migraciją laikomas natūraliu sezonišku reiškiniu.

    Anksčiau tame pačiame regione buvo fiksuojami ir masiškesni medžioklės epizodai, kai ore vienu metu veikė kelios dešimtys kobiukų. Tokie susibūrimai dažniausiai aktyviausi anksti ryte ir vakarais, kai smulkūs grobio gyvūnai yra lengviau pasiekiami.

  • Odėsos srityje užfiksuotas spalvas keičiantis augalas: kodėl solirėžis nuo žalios pereina į raudoną

    Odesos srityje, Nacionalinio gamtos parko Tūzlų limanai druskingose pakrantėse nufotografuotas augalas, kuris per sezoną pastebimai keičia spalvą. Iš pirmo žvilgsnio jis primena ryškų kilimą, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad spalvų kaita yra ne dekoracija, o prisitaikymas išgyventi.

    Biologijos mokslų daktaras ir parko tyrimų padalinio vadovas Ivanas Rusevas nurodė, kad tai europinis solirėžis (Salicornia europaea). Šis halofitas yra prisitaikęs augti druskinguose dirvožemiuose, kur daugumai augalų sąlygos būtų per atšiaurios.

    „Jo spalvos kaita nuo sodriai žalios iki švelniai rožinės ir ryškiai raudonos nėra atsitiktinė. Tai sudėtingas išlikimo mechanizmas, padedantis atlaikyti druską, kaitrią saulę ir temperatūros svyravimus“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkų aiškinimu, pagrindinis variklis yra apsauginiai pigmentai, kuriuos augalas ima gaminti patirdamas stresą. Kai vyrauja chlorofilas, solirėžis atrodo žalias, tačiau didėjant stresui ląstelėse kaupiasi raudoni pigmentai, kurie veikia kaip antioksidantai ir sumažina saulės spinduliuotės žalą.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra druskos koncentracija dirvožemyje, kuri limanų pakrantėse gali skirtis net kelių centimetrų atstumu. Ten, kur vanduo greičiau išgaruoja ir dirva labiau persūdrėja, augalai parausta anksčiau, o drėgnesnėse vietose ilgiau išlieka žalsvi ar rausvi.

    Spalvų mozaiką sustiprina ir pavasarinė saulė: ryški šviesa kartu su naktiniais atvėsimais ar staigiais temperatūros šuoliais gali slopinti chlorofilo gamybą. Tokiu metu augalas pereina prie intensyvesnės pigmentų sintezės, nes tai padeda apsaugoti fotosintezės procesus.

    Dar vienas paaiškinimas susijęs su solirėžio sandara: tai sukulentinis augalas, kaupiantis vandenį ląstelėse. Sugerdamas druskingą vandenį jis druskas „užrakina“ vidinėse ertmėse, o pasiekus kritinę ribą suveikia biocheminiai signalai, skatinantys raudonų pigmentų gamybą.

    Tokie druskingų pievų kilimai yra svarbus indikatorius, rodantis, kaip kinta pakrančių vandens režimas ir dirvožemio druskingumas. Skirtingos solirėžio spalvos dažnai reiškia nevienodas sąlygas net toje pačioje teritorijoje, todėl stebėjimai gali būti naudingi vertinant buveinių būklę.

    Tūzlų limanų apylinkės laikomos viena vertingiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės gamtinių zonų. Čia susitinka lagūnų, druskingų pievų ir seklumų buveinės, kurios svarbios tiek augalams, tiek migruojantiems ir perintiems paukščiams.

    Nors intensyviausias solirėžio paraudimas dažniausiai siejamas su vasaros pabaiga ir rudeniu, specialistai pabrėžia, kad spalvų pokyčius galima pastebėti jau pavasarį. Tam pakanka kelių dienų stipresnės saulės, sausesnio laikotarpio ir didesnės druskos koncentracijos paviršiniuose dirvos sluoksniuose.

    Todėl net ankstyvuoju sezonu lankytojai gali pamatyti žalių, rožinių ir raudonų plotų kontrastus. Tokia „gyva“ spalvų kaita yra ne tik įspūdingas vaizdas, bet ir aiškus signalas, kaip augalai prisitaiko prie ekstremalių pakrančių sąlygų.

  • Odesos srityje nyksta reti rožiniai flamingai: mokslininkai sieja tai su karinių dronų keliamu triukšmu

    Kaip teigia parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pagrindinė priežastis siejama su karo sukelta triukšmo apkrova, ypač dėl Rusijos naudojamų dronų skrydžių.

    Pasak mokslininko, didelė flamingų banda, kuri dar liepos pradžioje buvo gerokai gausesnė, dabar suskilo į kelias mažas grupes. Šiuo metu parke esą liko kiek daugiau nei 100 šių paukščių.

    Ivanas Rusevas pabrėžia, kad praskrendant dronams paukščiai patiria stiprų stresą: išsigąsta ir pakyla nuo vandens ne tik flamingai, bet ir kitos rūšys, pavyzdžiui, kirai. Vis dėlto, anot jo, būtent flamingams toks trikdymas yra ypač žalingas, nes jie jautrūs nuolatiniam triukšmui ir staigiems sujudimams.

    Ornitologų vertinimu, nuolatinis trikdymas veisimosi ir maitinimosi teritorijose gali pakeisti paukščių elgseną: jie dažniau palieka saugias vietas, prasčiau maitinasi ir tampa labiau pažeidžiami plėšrūnų. Ilgainiui tai mažina tikimybę sėkmingai perėti jauniklius, o migracinėms rūšims gali lemti sprendimą apskritai nebegrįžti į anksčiau tinkamas buveines.

    Tokios tendencijos ypač aktualios kolonijiniams paukščiams, kuriems svarbus stabilumas ir ramybė. Flamingai dažnai peri didelėmis kolonijomis sekliose lagūnose ir limanuose, todėl pasikartojantys trikdžiai gali išsklaidyti būrį ir suardyti veisimosi ritmą.

    Tuzlų limanų nacionalinis gamtos parkas pastaraisiais metais tapo viena iš vietų, kur stebimi rožiniai flamingai. 2023 metais čia pirmą kartą fiksuotas sėkmingas jų perėjimas, kai išsirito apie 200 jauniklių.

    Vėlesniais metais veisimosi sezonai, kaip skelbta, buvo nesėkmingi: karo veiksmai ir su tuo susijęs trikdymas siejami su tuo, kad šimtai lizdų buvo suardyti, o paukščiai nerado saugios vietos kolonijai įsitvirtinti. 2026 metų pavasarį flamingų būrys į parką buvo sugrįžęs, tačiau, pasak mokslininko, ir šį sezoną jie neatrado tinkamų sąlygų perėti.

    Be to, teigiama, kad dalis paukščių laikosi sunkiau pasiekiamose parko vietose, todėl atsitiktiniams lankytojams juos pamatyti darosi vis sudėtingiau. Tai, pasak specialistų, gali būti susiję su bandymais ieškoti ramesnių zonų, kuriose mažesnė trikdymo rizika.

  • Odesos srities Tuzlų limanuose vanduo paraudo: mokslininkai paaiškino, kokie mikroorganizmai tai lemia

    Apie pokyčius pranešė parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, tokia spalva dažniausiai pasirodo tuomet, kai dėl aukštos temperatūros ir stiprios saulės spinduliuotės staigiai pakinta telkinių druskingumas.

    Pagrindiniu „dažytoju“ įvardijami mikrodumbliai Dunaliella salina. Įprastomis sąlygomis ši vienaląstė rūšis atrodo žalsva, tačiau didėjant druskingumui ir saulės intensyvumui ji pradeda gaminti daug beta karotino.

    Beta karotinas yra oranžiškai raudonas pigmentas, padedantis mikroorganizmams apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių ir oksidacinio streso. Dėl to vanduo, ypač sekliose ir labiau įšylančiose vietose, gali įgauti rausvą ar net sodriai raudoną spalvą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbus ir kitas veiksnys: telkiniams toliau garuojant bei didėjant druskų koncentracijai, suaktyvėja halofilinės archėjos, tarp jų Halobacterium. Šie mikroorganizmai turi pigmentą bakteriorodopsiną, kuris sustiprina purpurinius ir raudonus atspalvius.

    Mokslininkai pažymi, kad pats vandens paraudimas nebūtinai signalizuoja taršą ar avariją. Dažniausiai tai sezoninis pokytis sūriuose limanuose, kai karštis, mažas kritulių kiekis ir aktyvus garavimas sukuria palankias sąlygas ekstremofilams daugintis.

    Vis dėlto tokie epizodai yra ir indikatorius, kaip jautriai ekosistemos reaguoja į orų anomalijas bei ilgėjančius karščio laikotarpius. Parko specialistai ragina stebėti telkinių būklę, o lankytojams primena laikytis saugomų teritorijų taisyklių ir netrikdyti jautrių pakrančių buveinių.