Pramonės dekarbonizacija vis rečiau vertinama vien pagal tai, kiek brangiau kainuoja „švaresnė“ technologija. Vis dažniau įmonės skaičiuoja plačiau: nuo žaliavų ir energijos kainų svyravimų iki tiekimo grandinių saugumo ir reguliavimo pokyčių.
Tokią mintį komentare „Euronews“ dėsto „First Movers Coalition“ vadovas Noamas Boussidan. Jo teigimu, vadinamoji „žalioji priemoka“ (angl. green premium) išlieka svarbi, tačiau investicinius sprendimus vis labiau lemia komercinė realybė, geopolitika ir valstybės politika.
„Žalioji priemoka“ – tai 2020 metais Billo Gateso išpopuliarintas terminas, apibūdinantis kainų skirtumą tarp produkto, kurio gamyba išskiria CO2, ir alternatyvos, kuri išmetimų nesukuria arba juos smarkiai sumažina. Autorius pabrėžia, kad ši sąvoka padeda matyti ekonomiką, bet neapima visų rizikų, su kuriomis susiduria verslas.
Pasak N. Boussidan, net jei mažai anglies dioksido išskiriantis produktas šiandien kainuoja daugiau, jis gali būti „protingesnis“ pasirinkimas dėl atsparumo kainų šokams, galimybės užsitikrinti žaliavas, lengvesnio patekimo į rinkas ir geresnio pasirengimo būsimoms taisyklėms.
Skirtingoms technologijoms – labai skirtinga „kaina“
Autorius primena, kad išmetimų mažinimo kaštai įvairiuose sektoriuose gali skirtis kardinaliai. Pavyzdžiui, cemento gamyboje dalį emisijų – iki 50 proc. – galima sumažinti palyginti nedidelėmis sąnaudomis, pakeičiant klinkerį ar naudojant kitas priemones, tačiau vėlesni mažinimo žingsniai dažnai tampa gerokai brangesni.
Tuo metu tvari aviacinė degalų alternatyva (SAF) gali kainuoti bent dvigubai daugiau nei iškastinis kuras, o pažangesnių technologijų „priemoka“ būna dar didesnė. Dėl to, anot autoriaus, vienodas požiūris į visus sektorius tik klaidina, nes skirtingos pramonės šakos susiduria su nevienodais barjerais.
Šiame kontekste įmonės, investuodamos į mažai anglies išskiriančius sprendimus, vertina ne tik tiesioginę kainą, bet ir tai, ar pasirinkta kryptis užtikrins konkurencingumą bei augimą.
Geopolitika parodė, kad „pigiau“ gali būti laikina
Vienas svarbiausių argumentų – energetikos ir žaliavų rinkų nepastovumas. Autorius teigia, kad stabiliais laikais iškastinio kuro pagrindu gaminamos žaliavos ar energija gali atrodyti pigesnės, tačiau šis pranašumas greitai nyksta, kai sutrinka tiekimas arba staiga šokteli kainos.
Kaip pavyzdį jis mini reaktyvinių degalų kainų šuolius, susijusius su konfliktu Artimuosiuose Rytuose: 2026 metų kovą kaina viršijo 220 JAV dolerių už barelį, o tų pačių metų rugsėjį vėl priartėjo prie 200 JAV dolerių už barelį.
Autoriaus vertinimu, tokie epizodai parodo, ko neatskleidžia paprastas kainų palyginimas: investicijos į alternatyvas, tokias kaip SAF, gali mažinti priklausomybę nuo būsimų energijos šokų, jei gamyba ir tiekimas diversifikuojami, o bendradarbiavimas su gamintojais pradedamas anksčiau.
Valstybės politika iš naujo perbraižo pramonės žemėlapį
N. Boussidan taip pat pabrėžia, kad investicinius sprendimus vis labiau formuoja reguliavimas – standartai, subsidijos, leidimų išdavimas ir prekybos priemonės. Tai lemia, kurie produktai gali pretenduoti į viešą paramą, kurie projektai bus įgyvendinami greičiau ir kurios tiekimo grandinės išlaikys prieigą prie didelių rinkų.
Kaip pavyzdį autorius mini Europos Sąjungoje svarstomą Pramonės akceleratoriaus aktą (Industrial Accelerator Act), kuriuo, be dekarbonizacijos, siekiama mažinti priklausomybę nuo išorės tiekėjų ir didinti strateginės gamybos dalį Europoje nuo 14,3 proc. 2024 metais iki 20 proc. 2035 metais.
Greta to jis išskiria ir jau galiojantį „Net Zero Industry Act“, kuris dekarbonizacijos tikslus sieja su supaprastintu leidimų derinimu ir greitesnėmis aplinkosauginėmis procedūromis.
Galiausiai autorius daro išvadą, kad „žalioji priemoka“ gali būti tik pradinis orientyras, tačiau svarbiausias klausimas – ar atidėliojant dekarbonizaciją sutaupyti pinigai „išgyvens“ kitą energijos šoką, tiekimo sutrikimą ar politinį posūkį.
