CP v2

Tag: Tvenkiniai

  • Dumblą ir dumblius iš tvenkinio metate lauk? Štai kaip juos paversite galinga trąša darže

    Dumblą ir dumblius iš tvenkinio metate lauk? Štai kaip juos paversite galinga trąša darže

    Žalias vanduo – ne tik bėda

    Po kelių karštų dienų sodo tvenkinys ar dekoratyvinis vandens telkinys dažnai virsta žalsva mase: paviršiuje kaupiasi dumbliai, o dugne nusėda tamsus dumblas. Daug kas šį „laimikį“ iškart išmeta, tačiau iš tikrųjų tai gali būti vertinga organinė medžiaga daržui.

    Dumbliai ir dugno nuosėdos susidaro iš suirusios augalijos, žiedadulkių, mikroorganizmų bei, jei telkinyje yra žuvų, jų išskyrų. Ilgainiui dugne formuojasi medžiaga, kurioje gausu organikos ir augalams svarbių elementų, todėl ji gali pagerinti dirvos struktūrą ir drėgmės išlaikymą.

    Kur ir kaip naudoti dumblą?

    Iš savo tvenkinio išgriebtas dumblas labiausiai praverčia lysvėms, kurios po sezono nualintos ir greitai perdžiūsta. Ypač daug maisto medžiagų iš dirvos „ištraukia“ moliūgai, cukinijos, pomidorai, todėl po derliaus nuėmimo dirva neretai atrodo skurdi ir puri.

    Praktiškai dumblą verta paskleisti plonu sluoksniu ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Jei nuosėdos paliekamos paviršiuje ir išdžiūsta, jos gali sukietėti į plutos tipo sluoksnį, kuris trukdo vandeniui ir orui pasiekti šaknis.

    Svarbu įvertinti telkinio „istoriją“: jei buvo naudoti stiprūs chemikalai dumbliams naikinti, o vanduo galėjo būti užterštas, dumblą geriau naudoti tik dekoratyviniams augalams arba visai jo atsisakyti. Saugiausia naudoti savo, reguliariai prižiūrimo telkinio nuosėdas, ypač jei planuojama tręšti daržoves.

    Dumbliai komposte: kada jie padeda, o kada pakenkia?

    Iš vandens išgriebti dumbliai taip pat gali virsti naudingu priedu, tačiau su jais lengva persistengti. Šviežia, šlapia žalia masė komposte greitai susispaudžia, sulaiko drėgmę ir gali sudaryti bedeguonę terpę, dėl kurios atsiranda nemalonus, pūvėsius primenantis kvapas.

    Geriausia dumblius kompostuoti sluoksniais, kaitaliojant su sausesnėmis, orą praleidžiančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, lapais, šiaudais ar smulkintomis šakelėmis. Prieš dedant į kompostą juos pravartu kelias valandas apdžiovinti, kad masė nebebūtų slidžiai „želė“ ir lengviau susimaišytų.

    Subrendęs kompostas su dumblių priedu būna vientisas, be aiškiai atpažįstamų augalinių gabalų, ir kvepia drėgna miško žeme. Toks kompostas tinka daržovėms, daugiamečiams augalams ir dekoratyviniams krūmams, o kartu padeda dirvai ilgiau išlaikyti drėgmę sausros metu.

  • Uošvis šaipėsi, kad moteris moko gaudyti karosus: gegužę jos schema davė netikėtą efektą

    Uošvis šaipėsi, kad moteris moko gaudyti karosus: gegužę jos schema davė netikėtą efektą

    Karosų žūklė pavasarį prasideda anksti, tačiau stabiliausias kibimas dažniausiai ateina tada, kai vanduo pastebimai sušyla. Praktikoje tai sutampa su laikotarpiu nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, kai žuvis iš žieminių duobių ima aktyviai maitintis ir dažniau lankosi seklumose.

    Karosų aktyvumą labiausiai lemia vandens temperatūra, slėgio svyravimai ir vėjo kryptis. Šiltomis, ramiomis dienomis jie gali pakilti arčiau paviršiaus, o atvėsus ar staigiai pasikeitus orams dažniau laikosi prie dugno ir tampa atsargesni, todėl masalo pateikimas įgauna didesnę reikšmę nei ryškūs kvapai.

    Vietos pasirinkimas dažnai nulemia visą rezultatą, ypač gegužę. Mažesniuose tvenkiniuose ir ežerėliuose verta ieškoti seklumų iki maždaug 1 metro, šalia nendrių, viksvų ar povandeninės žolės, kur karosai randa natūralaus maisto ir jaučiasi saugiau.

    Patyrusieji žvejai atkreipia dėmesį ir į ribas tarp švaraus dugno bei augalijos, taip pat į užutėkius ir siaurų įlankų išėjimus. Tokiose vietose karosai dažnai juda būriais, o stambesnės žuvys neretai laikosi prie užvirtusių medžių, šakų ar kitų kliuvinių, kur gylis siekia apie 50–100 centimetrų.

    Dienos metas gegužę taip pat svarbus: ryte ir vakare karosai būna drąsesni, o vidurdienį, ypač skaidriame vandenyje, gali atsitraukti toliau nuo kranto. Jei matyti judesys ar burbuliavimas prie augalijos, tai dažnai signalas, kad žuvis maitinasi netoliese ir verta žvejoti čia pat, o ne laukti vienoje užšertoje vietoje.

    Gegužės taktika dažnai skiriasi nuo vasarinės. Nuolatinis gausus šėrimas viename taške ne visada pasiteisina, nes karosai aktyviai migruoja ieškodami šiltesnio vandens ir natūralaus maisto, todėl efektyviau yra ieškoti žuvies ir greičiau keisti taškus, jei kibimo nėra.

    Pašaras pavasarį turėtų būti lengvas, smulkus ir neperkrautas kvapais. Kai vanduo dar vėsokas, per intensyvūs aromatai neretai ne pritraukia, o atbaido, todėl rekomenduojama rinktis neutralesnę bazę, kuri vandenyje greitai išsiskaido ir nesukuria pernelyg sočios dėmės.

    Šėrimo kiekį verta derinti prie smulkios žuvies gausos. Jei telkinyje daug mailiaus, per smulkus ir greitai kylantis pašaras gali pradėti rinkti ne karosą, o smulkmę, todėl praktiškas sprendimas yra vienas startinis šėrimas ir kantrus laukimas, stebint, ar žuvis ateina į tašką.

    Masalų pasirinkime gegužę dažnai laimi gyvūninės kilmės variantai. Sliekas ar uodo trūklio lerva daugelyje vandens telkinių išlieka patikimiausi, nes pavasarį karosai ieško baltymingesnio maisto, o sušilus vandeniui galima vis dažniau bandyti ir augalinius masalus.

    Rezultatas dažniausiai ateina iš detalių: teisingo gylio, tylos prie kranto, saikingo šėrimo ir prisitaikymo prie oro. Žvejojant pagal tokią schemą gegužės karosų žūklė tampa prognozuojamesnė, o net skeptikai greitai pastebi, kad tai ne sėkmė, o logika.