Mokslininkai Šiaurės Dakotoje aptiko tai, ko paleontologijoje beveik nebūna: pirmą patikimai identifikuotą suaugusio Tyrannosaurus rex pėdsakų seką. Iki šiol T. rexo atveju dažniau buvo randami kaulai, o ne nuoseklūs pėdsakai, leidžiantys atkurti gyvūno judėjimą.
Tyrime aprašyta pėdsakų seka yra apie 7 metrų ilgio ir joje užfiksuoti keturi aiškūs įspaudai. Kiekvienas jų siekia maždaug 1 metrą ilgio ir iki 0,8 metro pločio, o tai rodo itin stambų gyvūną, greičiausiai suaugusį individą.
Kas daro radinį išskirtinį
Specialistai pabrėžia, kad pėdsakai fiksuoja elgsenos momentą, kurio kaulai neperteikia: kryptį, žingsnio ilgį, judėjimo tempą. Tokių radinių vertė ypač didelė, nes pėdsakų „takai“ gamtoje lengvai suardomi erozijos, kitų gyvūnų ar vėlesnių nuosėdų judėjimo.
Radinys datuojamas maždaug 66,5 milijono metų senumu, tai yra laikotarpiu prieš pat masinį išnykimą kreidos periodo pabaigoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad pėdsakai ir kaulinės liekanos dažnai nesusiformuoja tose pačiose vietose, nes jiems reikia skirtingų išlikimo sąlygų.
Ką pėdsakai pasako apie greitį
Nors įspaudai yra smarkiai paveikti atmosferos, jų tarpai leido įvertinti žingsnio ilgį, kuris, mokslininkų skaičiavimu, vidutiniškai siekė apie 4 metrus. Remiantis pėdsakų geometrija, suaugęs T. rexo individas greičiausiai ėjo maždaug 1,5–2 metrais per sekundę greičiu.
Toks tempas prilygsta ramiam judėjimui ir yra artimas žmogaus ėjimo greičiui, todėl radinys papildo diskusijas apie tai, kada ir kokiomis sąlygomis didieji teropodai galėjo bėgti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai yra būtent ėjimo, o ne sprinto rekonstrukcija.
Kaip nustatoma, kieno tai pėdsakai
Tyrėjai primena, kad pėdsakas nėra tiesioginis pėdos „atspaudas“: nuosėdų slinkimas ir susispaudimas gali pakeisti formą, o trijų pirštų pėdsakai būdingi ne vienai dinozaurų grupei. Vis dėlto šiuo atveju pėdsakų dydis, amžius, vietovė ir kiti požymiai labiausiai atitinka suaugusį Tyrannosaurus rex.
Dalį įspaudų planuojama išsaugoti ir perkelti į Denverio gamtos ir mokslo muziejų, kad jie būtų prieinami tyrimams ir visuomenei. Darbus paskelbė mokslinis žurnalas Journal of Vertebrate Paleontology, o autoriai neatmeta, kad ateityje panašūs radiniai padės tiksliau suprasti didžiųjų plėšrūnų judėjimo biomechaniką.
„Kaulai pasakoja labai daug apie gyvūną, tačiau pėdsakai užfiksuoja elgesio akimirką“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių Tyleris Lysonas.
„Moksle viskas prasideda nuo smalsumo, aistros ir atidaus stebėjimo, bet niekada nemaniau, kad tai nuves prie tokio atradimo“, – sakė mokytojas ir radinio bendraautoris Kentas Hupsas.