CP v2

Tag: UCLA

  • Poncijaus Piloto žiedas ar klaidinantis užrašas? Archeologus suintrigavo viena raidė

    Archeologų ir istorikų diskusijas vėl įkaitino Herodione rastas vario lydinio žiedas su graikiškomis raidėmis, kuriose įskaitomas užrašas ΠΙΛΑΤΟ. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip tiesioginė nuoroda į Poncijų Pilotą, Romos Judėjos prefektą, tačiau nauja interpretacija siūlo atsargesnę išvadą.

    Žiedas mokslininkams žinomas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai buvo aptiktas kasinėjant Herodioną Judėjos dykumoje. Ilgą laiką radinys gulėjo saugyklose, o išsamiau jis sugrįžo į tyrėjų akiratį tik tuomet, kai buvo atlikta detalesnė paviršiaus ir įrašo analizė.

    Ant žiedo matomas indo atvaizdas ir kelių raidžių seka, siejama su Piloto vardu. Ankstesnėse interpretacijose buvo pabrėžiama, kad net jei užrašas nurodo į Pilotą, pats žiedas nebūtinai priklausė jam asmeniškai, jis galėjo būti susijęs su administracija ar tarnyba jo aplinkoje.

    Vienas simbolis pakeitė prasmę

    UCLA tyrėja Catherine Bonesho atkreipė dėmesį į, atrodytų, smulkią detalę: skirtumą tarp lotyniškų formų PILATI ir PILATO. Jos teigimu, PILATI labiau reikštų priklausymą, o PILATO galėtų būti suprantama kaip „Piloto“ adresatas, tai yra „Piloto vardu“, „Piloto reikmėms“ arba „Pilotui“.

    Esminė prielaida yra ta, kad įrašą kūręs žmogus bandė lotynišką formą perteikti graikiškomis raidėmis ir galėjo suklysti dėl balsių žymėjimo. Tokios klaidos, ypač painiojant omikroną ir omegą, Antikoje nebuvo retenybė žmonėms, kurie lotynų kalbą mokėsi kaip antrąją.

    Kam žiedas galėjo priklausyti?

    Jei ši versija teisinga, žiedas labiau primena praktinį administracinį įrankį nei asmeninį aukšto rango romėnų pareigūno papuošalą. Tokie žiedai galėjo būti naudojami kaip antspaudai, spaudžiant ženklus į vašką ar molį ant dokumentų ir siuntų, kurios buvo skirtos Pilotui ar jo aparatui.

    Užuominų suteikia ir pati medžiaga. Vario lydinys buvo gerokai pigesnis už auksą ar brangakmenius, todėl tokio tipo žiedai dažniau siejami su žemesnio statuso žmonėmis, vietos gyventojais, kariškiais ar žemesnio rango tarnautojais, o ne su aukščiausiais imperijos administracijos sluoksniais.

    Dėmesio verta ir žiedo ikonografija, nes pavaizduotas indas gali būti artimesnis to meto Judėjos vietinėms tradicijoms. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad net ir radus Piloto vardą primenantį įrašą, tai dar nėra tiesioginis įrodymas, jog žiedą nešiojo pats Poncijus Pilotas.

    Tokie radiniai primena, kaip vienas netiksliai iškaltas simbolis gali pakeisti istorinio artefakto prasmę. Archeologijoje vis dažniau pasitelkiami aukštos raiškos vaizdiniai tyrimai ir pažangūs nuskaitymo metodai, tačiau galutinis atsakymas dažnai priklauso nuo kalbotyros ir istorinio konteksto, o ne vien nuo sensacingos asociacijos.

  • UCLA mokslininkų proveržis: vienas lustas gali atverti terahercinių ryšių erą

    UCLA mokslininkų proveržis: vienas lustas gali atverti terahercinių ryšių erą

    Terahercinis elektromagnetinio spektro ruožas yra tarp mikrobangų ir infraraudonosios spinduliuotės. Nors jis tiriamas dešimtmečius, terahercinės sistemos iki šiol dažniausiai lieka laboratorijose, nes signalams generuoti ir aptikti reikalinga įranga būna didelė, brangi ir sunkiai pritaikoma masinei gamybai.

    Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) tyrėjai skelbia parodę, kad daug terahercinės sistemos funkcijų galima sutalpinti į vieną puslaidininkinį lustą. Jų idėja remiasi kvantinių šulinių struktūromis, kurios yra itin ploni puslaidininkių sluoksniai ir jau plačiai naudojami fotoniniuose integriniuose grandynuose.

    Tyrime naudotos PIN fotodiodų struktūros su kvantiniais šuliniais, pagamintos iš galio arsenido ir aliuminio galio arsenido (GaAs ir AlGaAs). Mokslininkai pademonstravo, kad tokios struktūros gali ir generuoti, ir aptikti terahercinius signalus procesu, vadinamu tarpinjuostiniu fotomaišymu su stiprinimu.

    Efektyvumas dar labiau pagerintas į tą patį puslaidininkinį lustą integruojant optinį stiprintuvą. Tai leido maždaug dešimt kartų padidinti terahercinių bangų generavimo našumą ir kartu sumažinti veikimui reikalingą optinę galią, o tai yra vienas svarbiausių žingsnių link kompaktiškų ir praktiškų sprendimų.

    Eksperimentai taip pat parodė, kad elektronai iš kvantinių šulinių pasišalina greičiau nei per vieną trilijoninę sekundės dalį. Toks greitis laikomas pakankamu darbui teraherciniame diapazone, todėl rezultatai stiprina prielaidą, kad terahercinė optoelektronika gali būti perkelta iš sudėtingų laboratorinių stendų į integruotus įrenginius.

    Komanda šią kryptį apibrėžia kaip monolitiškai integruotą terahercinę optoelektroniką, kai ant bendro puslaidininkio pagrindo veikia šaltiniai, detektoriai, stiprintuvai, moduliatoriai ir kiti fotoniniai elementai. Esminė detalė ta, kad platforma kuriama taip, jog būtų suderinama su komercinėse fotonikos gamyklose taikomais gamybos metodais.

    Vis dėlto prototipas dar remiasi išoriniais lazeriais, o tai riboja sistemos kompaktiškumą. Tyrėjai planuoja ateityje į patį lustą integruoti derinamus lazerius ir papildomus fotoninius komponentus, kad terahercinės sistemos taptų pilnai uždaros ir tinkamos realiems produktams.

    Jei tokia integracija pasiteisins, terahercinės technologijos galėtų reikšmingai paspartinti duomenų perdavimą trumpais atstumais ir atverti naujas vaizdinimo galimybes. Praktiniai pritaikymai dažniausiai siejami su saugumo patikromis, pramonine kokybės kontrole, medicininiu vaizdinimu ir itin didelės spartos belaidžiais ryšiais, tačiau iki plataus diegimo dar reikės įrodyti patikimumą, energijos efektyvumą ir gamybos mastelio galimybes.

  • „Meta“ su partneriais UCLA kuria lustų centrą: 115 mln. eurų statymas į DI ir talentus

    „Meta“ su partneriais UCLA kuria lustų centrą: 115 mln. eurų statymas į DI ir talentus

    JAV technologijų bendrovės „Meta“, „Broadcom“, „Applied Materials“, „GlobalFoundries“ ir „Synopsys“ kartu su Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Samueli inžinerijos mokykla skelbia įkuriantys puslaidininkių tyrimų centrą. Projektui numatyta 125 mln. JAV dolerių, tai yra apie 115 mln. eurų, o įsipareigojimai planuojami penkeriems metams.

    Naujasis puslaidininkių centras turėtų paspartinti tyrimus ir specialistų rengimą lustų technologijoms, kurias vis labiau formuoja DI taikymas. Universitetas akcentuoja visą grandinę: nuo lustų projektavimo ir programinės įrangos iki gamybos, įrangos bei diegimo pramonėje.

    Ambicija: greičiau nuo idėjos iki rinkos

    UCLA teigimu, centro modelis remsis glaudžiu akademikų ir pramonės bendradarbiavimu, kad laboratorijose gimstančios idėjos greičiau pasiektų komercinį pritaikymą. Šis tikslas ypač aktualus, kai pasaulinė lustų rinka spaudžiama augančios skaičiavimo galios paklausos ir tiekimo grandinių rizikų.

    Vienas iš praktinių žingsnių bus apmokamos praktikų vietos doktorantams: numatytos metų trukmės stažuotės įmonėse partnerėse. Taip siekiama užtikrinti, kad tyrėjai ne tik kurtų naujas koncepcijas, bet ir išmoktų jas pritaikyti realiomis pramonės sąlygomis.

    DI bumas, lustų paklausa ir darbo rinkos įtampa

    Centro startas sutampa su laikotarpiu, kai DI spartina investicijas į duomenų centrus, specializuotus greitintuvus ir pažangius gamybos procesus. Puslaidininkių sektoriuje tai reiškia ne tik didesnį našumo poreikį, bet ir didesnį dėmesį energijos vartojimo efektyvumui, patikimumui ir programinės įrangos bei aparatinės įrangos suderinamumui.

    Kartu ši banga didina įtampą darbo rinkoje: technologijų sektoriuje tęsiasi pertvarkos, o dalis bendrovių mažina darbuotojų skaičių, perskirstydamos išteklius į DI kryptis. Tokiose sąlygose universitetams ir įmonėms vis svarbiau greitai parengti inžinierius, galinčius dirbti su sudėtingomis lustų kūrimo, gamybos ir įrankių ekosistemomis.

    „Niekas, įskaitant pramonę, tiksliai nežino, kaip atrodys puslaidininkių sektorius po 10 metų, tačiau turime drąsiau kelti sudėtingiausius, rizikingus, bet didelę grąžą galinčius duoti klausimus“, – sakė UCLA Samueli inžinerijos mokyklos dekanė Ah Hyung „Alissa“ Park.

    Įmonių atstovai pabrėžia, kad didėjant lustų sudėtingumui ir greitėjant DI plėtrai, pramonės ir akademijos ryšiai tampa kritiškai svarbūs. Tikimasi, kad toks centras padės sparčiau paversti proveržius produktais ir kartu sustiprins naujos kartos inžinierių rengimą.

  • Didysis Kanjonas atskleidė paslaptį: mokslininkai išaiškino, kur 5 mln. metų dingo Kolorado upė

    Didysis Kanjonas atskleidė paslaptį: mokslininkai išaiškino, kur 5 mln. metų dingo Kolorado upė

    Mokslininkai paskelbė radę paaiškinimą vienai didžiausių Didžiojo Kanjono mįslių: kaip Kolorado upė galėjo tarsi „dingti“ geologiniame įraše beveik 5 milijonus metų. Nauji duomenys rodo, kad upė ne išnyko, o ilgą laiką buvo „įkalinta“ milžiniškame ežere, prieš prasiverždama ir pradėdama raižyti kanjoną.

    Geologų vertinimu, Kolorado upė vakarinėje dabartinės Kolorado valstijos dalyje egzistavo jau prieš maždaug 11 milijonų metų. Tuo tarpu jos buvimas ties Didžiojo Kanjono žiotimis patvirtintas maždaug prieš 5,6 milijono metų, tačiau tarpinis laikotarpis ilgai kėlė klausimų.

    Kur upė buvo „įstrigusi“?

    Tyrėjų komanda, kuriai vadovavo UCLA geologas Johnas He, pateikė scenarijų, kad upė per tą laiką maitino vadinamąjį Bidahochi ežerą. Šis telkinys buvo įsikūręs į rytus nuo dabartinio Didžiojo Kanjono, teritorijose, kurios šiandien siejamos su Navajo tauta.

    Pagal siūlomą modelį, Kolorado upė milijonus metų į ežerą nešė vandenį ir nuosėdas, palaipsniui pildydama baseiną. Tik vėliau sistema rado kelią link Kalifornijos įlankos, o tai pakeitė viso regiono hidrologiją.

    Kaip gimė kanjonas?

    Vienas svarbiausių barjerų, kurį upė turėjo įveikti, buvo Kaibabo arka, iškilus reljefo darinys Šiaurės Arizonoje ir Pietų Jutoje. Būtent dėl šios kliūties dešimtmečius buvo kuriamos skirtingos hipotezės, kaip vanduo galėjo „perlaužti“ topografiją.

    Nauji įrodymai labiausiai paremia vadinamąjį ežero persiliejimo scenarijų. Jo esmė tokia: vandeniui kylant, ežeras galiausiai pasiekė slenkstį, per kurį prasidėjo staigus išsiliejimas, galėjęs paleisti galingą erozijos procesą ir tapti vienu iš impulsų formuojantis Didžiajam Kanjonui.

    Įkalčiai iš mikroskopinių kristalų

    Esminiu argumentu tapo detritinių cirkonų geochronologija, kai analizuojami ypač atsparūs mikrokristalai, susidarę vėstančioje magmoje. Cirkonai išsaugo geocheminį „parašą“, todėl gali veikti kaip natūralios laiko kapsulės, padedančios atsekti nuosėdų kilmę.

    Tyrėjai matavo urano ir švino izotopų santykius šimtuose kristalų, išskirtų iš smiltainio mėginių. Paaiškėjo, kad maždaug prieš 6,6 milijono metų Bidahochi baseine nusėdusios medžiagos „parašas“ sutampa su Kolorado upės nuosėdomis, siejamomis su Browns Park formacija Šiaurės Jutoje, o tai rodo tiesioginį ryšį.

    Dar viena detalė padėjo sustiprinti interpretaciją: kai kuriuose sluoksniuose aptikta didesnių žuvų fosilijų, būdingų greičiau tekančiam vandeniui. Tai leidžia manyti, kad prieš ežerui tapus dominuojančiu, regione galėjo veikti dinamiškas upinis tinklas, jungęs anksčiau atskirtas buveines.

    Šis paaiškinimas svarbus ne tik sprendžiant Didžiojo Kanjono istoriją. Kolorado upė ir šiandien yra gyvybiškai svarbi vandens arterija JAV vakaruose, todėl jos raidos supratimas padeda tiksliau vertinti, kaip kraštovaizdis ir vandens sistemos keičiasi per ilgus laikotarpius.

    „Nors Didysis Kanjonas atrodo kaip nejudanti uolų siena, jo istorijoje netrūko dramatiškų lūžių, kuriuos tik dabar pradedame iki galo suprasti“, – sakė Johnas He.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science. Autorių teigimu, tai užveria vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos geologijos klausimų, parodantį, kad net didžiausioms upėms kartais prireikia milijonų metų, kol jos atranda galutinį kelią.