CP v2

Tag: UCLA

  • „Meta“ su partneriais UCLA kuria lustų centrą: 115 mln. eurų statymas į DI ir talentus

    „Meta“ su partneriais UCLA kuria lustų centrą: 115 mln. eurų statymas į DI ir talentus

    JAV technologijų bendrovės „Meta“, „Broadcom“, „Applied Materials“, „GlobalFoundries“ ir „Synopsys“ kartu su Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Samueli inžinerijos mokykla skelbia įkuriantys puslaidininkių tyrimų centrą. Projektui numatyta 125 mln. JAV dolerių, tai yra apie 115 mln. eurų, o įsipareigojimai planuojami penkeriems metams.

    Naujasis puslaidininkių centras turėtų paspartinti tyrimus ir specialistų rengimą lustų technologijoms, kurias vis labiau formuoja DI taikymas. Universitetas akcentuoja visą grandinę: nuo lustų projektavimo ir programinės įrangos iki gamybos, įrangos bei diegimo pramonėje.

    Ambicija: greičiau nuo idėjos iki rinkos

    UCLA teigimu, centro modelis remsis glaudžiu akademikų ir pramonės bendradarbiavimu, kad laboratorijose gimstančios idėjos greičiau pasiektų komercinį pritaikymą. Šis tikslas ypač aktualus, kai pasaulinė lustų rinka spaudžiama augančios skaičiavimo galios paklausos ir tiekimo grandinių rizikų.

    Vienas iš praktinių žingsnių bus apmokamos praktikų vietos doktorantams: numatytos metų trukmės stažuotės įmonėse partnerėse. Taip siekiama užtikrinti, kad tyrėjai ne tik kurtų naujas koncepcijas, bet ir išmoktų jas pritaikyti realiomis pramonės sąlygomis.

    DI bumas, lustų paklausa ir darbo rinkos įtampa

    Centro startas sutampa su laikotarpiu, kai DI spartina investicijas į duomenų centrus, specializuotus greitintuvus ir pažangius gamybos procesus. Puslaidininkių sektoriuje tai reiškia ne tik didesnį našumo poreikį, bet ir didesnį dėmesį energijos vartojimo efektyvumui, patikimumui ir programinės įrangos bei aparatinės įrangos suderinamumui.

    Kartu ši banga didina įtampą darbo rinkoje: technologijų sektoriuje tęsiasi pertvarkos, o dalis bendrovių mažina darbuotojų skaičių, perskirstydamos išteklius į DI kryptis. Tokiose sąlygose universitetams ir įmonėms vis svarbiau greitai parengti inžinierius, galinčius dirbti su sudėtingomis lustų kūrimo, gamybos ir įrankių ekosistemomis.

    „Niekas, įskaitant pramonę, tiksliai nežino, kaip atrodys puslaidininkių sektorius po 10 metų, tačiau turime drąsiau kelti sudėtingiausius, rizikingus, bet didelę grąžą galinčius duoti klausimus“, – sakė UCLA Samueli inžinerijos mokyklos dekanė Ah Hyung „Alissa“ Park.

    Įmonių atstovai pabrėžia, kad didėjant lustų sudėtingumui ir greitėjant DI plėtrai, pramonės ir akademijos ryšiai tampa kritiškai svarbūs. Tikimasi, kad toks centras padės sparčiau paversti proveržius produktais ir kartu sustiprins naujos kartos inžinierių rengimą.

  • Didysis Kanjonas atskleidė paslaptį: mokslininkai išaiškino, kur 5 mln. metų dingo Kolorado upė

    Didysis Kanjonas atskleidė paslaptį: mokslininkai išaiškino, kur 5 mln. metų dingo Kolorado upė

    Mokslininkai paskelbė radę paaiškinimą vienai didžiausių Didžiojo Kanjono mįslių: kaip Kolorado upė galėjo tarsi „dingti“ geologiniame įraše beveik 5 milijonus metų. Nauji duomenys rodo, kad upė ne išnyko, o ilgą laiką buvo „įkalinta“ milžiniškame ežere, prieš prasiverždama ir pradėdama raižyti kanjoną.

    Geologų vertinimu, Kolorado upė vakarinėje dabartinės Kolorado valstijos dalyje egzistavo jau prieš maždaug 11 milijonų metų. Tuo tarpu jos buvimas ties Didžiojo Kanjono žiotimis patvirtintas maždaug prieš 5,6 milijono metų, tačiau tarpinis laikotarpis ilgai kėlė klausimų.

    Kur upė buvo „įstrigusi“?

    Tyrėjų komanda, kuriai vadovavo UCLA geologas Johnas He, pateikė scenarijų, kad upė per tą laiką maitino vadinamąjį Bidahochi ežerą. Šis telkinys buvo įsikūręs į rytus nuo dabartinio Didžiojo Kanjono, teritorijose, kurios šiandien siejamos su Navajo tauta.

    Pagal siūlomą modelį, Kolorado upė milijonus metų į ežerą nešė vandenį ir nuosėdas, palaipsniui pildydama baseiną. Tik vėliau sistema rado kelią link Kalifornijos įlankos, o tai pakeitė viso regiono hidrologiją.

    Kaip gimė kanjonas?

    Vienas svarbiausių barjerų, kurį upė turėjo įveikti, buvo Kaibabo arka, iškilus reljefo darinys Šiaurės Arizonoje ir Pietų Jutoje. Būtent dėl šios kliūties dešimtmečius buvo kuriamos skirtingos hipotezės, kaip vanduo galėjo „perlaužti“ topografiją.

    Nauji įrodymai labiausiai paremia vadinamąjį ežero persiliejimo scenarijų. Jo esmė tokia: vandeniui kylant, ežeras galiausiai pasiekė slenkstį, per kurį prasidėjo staigus išsiliejimas, galėjęs paleisti galingą erozijos procesą ir tapti vienu iš impulsų formuojantis Didžiajam Kanjonui.

    Įkalčiai iš mikroskopinių kristalų

    Esminiu argumentu tapo detritinių cirkonų geochronologija, kai analizuojami ypač atsparūs mikrokristalai, susidarę vėstančioje magmoje. Cirkonai išsaugo geocheminį „parašą“, todėl gali veikti kaip natūralios laiko kapsulės, padedančios atsekti nuosėdų kilmę.

    Tyrėjai matavo urano ir švino izotopų santykius šimtuose kristalų, išskirtų iš smiltainio mėginių. Paaiškėjo, kad maždaug prieš 6,6 milijono metų Bidahochi baseine nusėdusios medžiagos „parašas“ sutampa su Kolorado upės nuosėdomis, siejamomis su Browns Park formacija Šiaurės Jutoje, o tai rodo tiesioginį ryšį.

    Dar viena detalė padėjo sustiprinti interpretaciją: kai kuriuose sluoksniuose aptikta didesnių žuvų fosilijų, būdingų greičiau tekančiam vandeniui. Tai leidžia manyti, kad prieš ežerui tapus dominuojančiu, regione galėjo veikti dinamiškas upinis tinklas, jungęs anksčiau atskirtas buveines.

    Šis paaiškinimas svarbus ne tik sprendžiant Didžiojo Kanjono istoriją. Kolorado upė ir šiandien yra gyvybiškai svarbi vandens arterija JAV vakaruose, todėl jos raidos supratimas padeda tiksliau vertinti, kaip kraštovaizdis ir vandens sistemos keičiasi per ilgus laikotarpius.

    „Nors Didysis Kanjonas atrodo kaip nejudanti uolų siena, jo istorijoje netrūko dramatiškų lūžių, kuriuos tik dabar pradedame iki galo suprasti“, – sakė Johnas He.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science. Autorių teigimu, tai užveria vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos geologijos klausimų, parodantį, kad net didžiausioms upėms kartais prireikia milijonų metų, kol jos atranda galutinį kelią.