Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Japonijos kariuomenė Tokijuje sučiuptą amerikiečių lakūną pavertė propagandos įrankiu – jis buvo viešai demonstruojamas Ueno zoologijos sode, tigrų narve.
Kaip rašoma „The Collector“, 1945 metų sausio 27 dieną virš Tokijo buvo numuštas B-29 įgulos narys, navigatorius Raymondas „Hap“ Halloranas, vėliau patekęs į nelaisvę.
Pasak pasakojimo, nusileidus parašiutu jį pirmiausia užpuolė civiliai, o netrukus perėmę kariai vyrą suėmė, sumušė ir nugabeno į Kempei Tai – slaptosios policijos kalėjimą, garsėjusį žiauriais tardymais.
Halloranas kalėjo itin nežmoniškomis sąlygomis: buvo alinamas badu, laikomas šaltyje, nuolat kankinamas ir tardomas. Kovo 9–10 dienomis Tokiją nusiaubus masinėms padegamosioms bombarduotėms, jis išgyveno prirakintas narve, kai aplink miestą siaubė ugnis.
Demonstravimas tigrų narve
Po 67 dienų Kempei Tai kalėjime Halloranas buvo išgabentas į Ueno zoologijos sodą Tokijo centre. Ten, kaip teigiama, dvi dienas jis buvo laikomas nuogas, pririštas prie tigrų narvo grotų.
Toks viešas demonstravimas turėjo aiškų tikslą – parodyti Japonijos imperijos galią ir išnaudoti belaisvį psichologinei propagandai, pabrėžiant skirtumus tarp japonų ir europiečių kilmės amerikiečių.
Miniai stebint šį reginį, žmonių reakcijos buvo įvairios – nuo priešiškumo ir smalsumo iki gailesčio. Vėliau belaisvis buvo perkeltas į Omori karo belaisvių stovyklą, kur sąlygos, pasak pasakojimo, buvo ne mažiau žiaurios.
Karo pabaiga ir ilgas sugrįžimas
1945 metų rugpjūčio pradžioje numetus atomines bombas ir karui artėjant prie pabaigos, po maždaug trijų savaičių Halloranas su kitais belaisviais buvo išlaisvintas.
Jis dvi savaites praleido ligoninės laive, dar kelias dienas – San Francisko ligoninėje, o grįžęs į gimtąjį Sinsinatį (JAV) toliau gydėsi vyriausybinėje ligoninėje Vakarų Virdžinijoje.
Tekste pabrėžiama, kad patirtos traumos pasekmės buvo ilgalaikės: Halloranas su potrauminio streso sutrikimu kovojo dešimtmečius, kentė naktinius siaubus.
Susitaikymas po patirto siaubo
Laikui bėgant jis esą ryžosi susitaikyti su kai kuriais jį saugojusiais žmonėmis, civiliais ir net pilotu, kuris jį numušė. Tokį sprendimą Halloranas siejo su noru skatinti taiką ir pačiam rasti būdą gyventi su karo patirtimis.
Istorija ilgą laiką buvo laikoma karo meto gandais, tačiau šiame pasakojime ji pateikiama kaip tikrais faktais pagrįsta išgyvenimo ir vėlesnio susitaikymo istorija.