CP v2

Tag: UK Biobank

  • Pirmoji naktis po laiko keitimo: kodėl papildoma valanda nepadeda išsimiegoti?

    Pirmoji naktis po laiko keitimo: kodėl papildoma valanda nepadeda išsimiegoti?

    Rudenį pasukus laikrodį atgal teoriškai gauname papildomą valandą miego, tačiau organizmas jos ne visada „pasiima“. UK Biobank duomenų analizė, apėmusi 11 780 žmonių, parodė, kad sekmadienį po laiko keitimo vidutiniškai miegama tik apie 33 minutėmis ilgiau nei savaitę prieš tai.

    Palyginus su kitu sekmadieniu, skirtumas siekė apie 38 minutes, tad pilnos valandos dauguma taip ir neišnaudoja. Tai rodo, kad vien mechaninis laikrodžio perstatymas dar nereiškia automatinio biologinio persijungimo.

    Šviesa „pažadina“ anksčiau

    Pirmą rytą po rudeninio laiko keitimo dalis žmonių prabunda anksčiau net ir be žadintuvo. Taip nutinka todėl, kad aušta valanda anksčiau, o ryto šviesa, pasiekusi akis, smegenims perduoda stiprų signalą, kad metas keltis.

    Šis signalas veikia per suprachiazminį branduolį, kuris koordinuoja mūsų paros ritmą. Jis daro įtaką miegui ir budrumui, kūno temperatūros svyravimams, melatonino ir kortizolio gamybai, todėl kūnas kurį laiką „gyvena“ pagal seną tvarką.

    Kodėl adaptacija trunka kelias dienas

    Net vienos valandos poslinkis kelioms dienoms gali išbalansuoti įprastą režimą: pasislenka valgymo, darbo ir miego laikas. Biologinis laikrodis prisitaiko ne iš karto, todėl gali pasireikšti ankstesnis mieguistumas, neįprastas alkio laikas ar laikini koncentracijos sutrikimai.

    Reakcijos skiriasi ir pagal chronotipą. Žmonės, kurie natūraliai anksti užmiega ir keliasi, paprastai lengviau ištveria rudeninį perėjimą į standartinį laiką, o linkę eiti miegoti vėliau dažniau užtrunka ilgiau, ypač jei vakare būna ryškioje šviesoje ar prie ekranų.

    Svarbu ir miego kokybė, o ne tik trukmė. Po laiko keitimo galima praleisti lovoje ilgiau, bet vis tiek jaustis pavargus, jei miegas buvo fragmentuotas arba organizmas dar nespėjo suderinti paros ritmo su nauju grafiku.

    Ką rodo naujesni sveikatos duomenys

    Didelės apimties analizės rodo, kad rudeninis grįžimas į standartinį laiką dažnai būna švelnesnis nei pavasarinis perėjimas į vasaros laiką. Medicininių įrašų analizėje, kur vertinti 683 809 Anglijos gyventojų duomenys 2008–2019 metais, savaitę po rudeninio laiko keitimo miego sutrikimų diagnozių buvo apie 8 proc. mažiau nei lyginamuoju laikotarpiu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai statistinis ryšys, kuriam įtakos galėjo turėti ir kiti veiksniai. Vis dėlto daugelyje tyrimų kartojasi bendra tendencija: pavasarį, kai netenkame valandos miego ir pradedame dieną „ankščiau“, neigiami padariniai pasireiškia dažniau.

    Rizika ypač juntama jautresnėms grupėms. Nedideliame UC Davis Health tyrime su 23 migrena sergančiais žmonėmis po pavasarinio laiko keitimo migrenos dienų skaičius beveik padvigubėjo, o gilaus miego trukmė sumažėjo maždaug nuo 94 iki 84 minučių per naktį.

    Kaip sau padėti po laiko keitimo

    Miego medicinos specialistai pabrėžia šviesos svarbą: ryte verta kuo greičiau išeiti į lauką arba bent pabūti ryškioje šviesoje. Vakare patariama pritemdyti apšvietimą ir riboti ekranų laiką, kad organizmas lengviau „įjungtų“ vakarinę miego programą.

    Pirmosiomis dienomis naudinga laikytis pastovaus režimo: keltis, valgyti ir judėti įprastomis valandomis. Daugumai žmonių prisitaikymas užtrunka kelias dienas, kai kuriems gali prireikti maždaug savaitės, ypač jei miegas ir taip buvo nereguliarus.

    2026 metais į žiemos laiką bus pereinama naktį iš spalio 24 į spalio 25 dieną. Sekmadienį, spalio 25 dieną, 3.00 valandą laikrodžiai bus pasukti atgal į 2.00 valandą.

  • Mokslininkai rado uždegimo pėdsaką širdyje: šis rodiklis siejasi su 43 proc. didesne rizika

    Mokslininkai rado uždegimo pėdsaką širdyje: šis rodiklis siejasi su 43 proc. didesne rizika

    Lėtinis uždegimas ir širdies pokyčiai

    Naujas didelės apimties tyrimas rodo, kad padidėję lėtinio uždegimo žymenys siejasi ne tik su didesne infarkto ar insulto rizika, bet ir su apčiuopiamais širdies sandaros bei veiklos pokyčiais. Tyrėjai analizavo, kaip uždegimas susijęs su širdies kamerų dydžiais, sienelės storiu ir gebėjimu efektyviai prisipildyti krauju.

    Darbas atliktas pasitelkus UK Biobank duomenis, apimančius beveik 490 000 žmonių. Lėtinio uždegimo lygis vertintas pagal GlycA biomarkerį, atspindintį bendrą organizmo uždegiminį foną, o daliai dalyvių rezultatai susieti su širdies magnetinio rezonanso tyrimų duomenimis.

    Ką parodė širdies vaizdiniai tyrimai

    Analizė parodė aiškią tendenciją: kuo aukštesnis GlycA, tuo mažesni atskirų širdies kamerų tūriai, įskaitant kairįjį skilvelį. Kartu fiksuota storesnė kairiojo skilvelio sienelė ir prastesni rodikliai, susiję su diastoline funkcija, kai širdis turi atsipalaiduoti ir prisipildyti krauju.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad aukštesnis GlycA siejosi su mažesniu kraujo kiekiu, išstumiamu per vieną susitraukimą, ir dažnesniu širdies ritmu. Autoriai šį vaizdą apibūdino kaip širdies persitvarkymą į labiau restrikcinį darbo modelį, kai širdžiai sunkiau efektyviai prisipildyti.

    Rizika ir kas su ja susiję

    Vertinant realius širdies ir kraujagyslių įvykius, aukščiausioje GlycA grupėje esantys žmonės turėjo 43 proc. didesnę sunkių įvykių riziką nei žemiausioje grupėje. Į šiuos įvykius pateko infarktas, insultas, širdies nepakankamumas, staigus kraujotakos sustojimas ir mirtis dėl širdies bei kraujagyslių priežasčių.

    Tyrėjai papildomai išnagrinėjo, su kokiais gyvenimo būdo ir aplinkos veiksniais siejasi aukštesnis GlycA. Buvo įvertinta 177 skirtingi veiksniai, o statistiškai reikšmingos sąsajos nustatytos net 166 atvejais.

    Stipriausiai su GlycA koreliavo riebalinio audinio kiekis ir pasiskirstymas, ypač riebalų masė liemens srityje, visceraliniai riebalai ir riebalų infiltracija raumenyse. Tarp ryškiausių sąsajų išsiskyrė ir rūkymas, didesnis stresas bei prastesnė socioekonominė padėtis.

    Svarbiu veiksniu tapo ir miegas: tyrimas fiksavo ryšius su nepalankia miego trukme, nuovargiu bei dienos mieguistumu, įskaitant snaudimą dieną. Taip pat dažniau minėti sėdimas gyvenimo būdas, finansiniai sunkumai, prastesnės gyvenimo sąlygos ir psichologinė įtampa, nors tai nereiškia, kad kiekvienas veiksnys atskirai sukelia uždegimą.

    Kai 25 stipriausiai su GlycA susiję veiksniai buvo sujungti į vieną modelį, jie paaiškino 18,6 proc. šio žymens kitimo. Didžiausią dalį sudarė su antsvoriu ir kūno „otėnėjimu“ susiję rodikliai, o toliau rikiavosi miego ir socioekonominiai veiksniai.

    Tuo pačiu tyrėjai pastebėjo, kad didesnis fizinis aktyvumas ir sveikesnė mityba statistiškai siejosi su žemesniu GlycA. Tai dera su platesnėmis prevencinės kardiologijos gairėmis, kuriose pabrėžiama svorio kontrolė, rūkymo atsisakymas, judėjimas ir miego higiena kaip pagrindinės širdies rizikos mažinimo kryptys.

    Įdomi tyrimo dalis buvo genų ir aplinkos sąveikų analizė. Nustatyta daugiau nei 100 atvejų, kai genetiniai skirtumai keitė organizmo reakciją į aplinkos veiksnius, vadinasi, panašiomis sąlygomis skirtingi žmonės gali turėti nevienodą uždegiminį atsaką.

    Tyrėjai taip pat išskyrė uždegimo baltymus, susijusius su interleukino-1 ir TNF sistemomis, kurios jau seniai siejamos su ateroskleroze ir širdies ligų progresavimu. Vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl GlycA siejasi su kairiojo skilvelio funkcija, gali būti interleukino-1 receptoriaus antagonisto IL-1Ra vaidmuo uždegiminiame kelyje.

    Autoriai pabrėžė, kad nustatytos sąsajos pačios savaime neįrodo priežastinio ryšio kiekvienam atskiram veiksniui, nes daug kas tarpusavyje persidengia. Vis dėlto didelė imtis ir širdies vaizdiniai tyrimai rodo, kad lėtinis uždegimas gali būti glaudžiai susijęs su širdies persitvarkymu ir didesne sunkių įvykių rizika.

    Praktikoje tai reiškia, kad prevencijai ypač svarbūs modifikuojami rizikos veiksniai, pirmiausia kūno riebalų perteklius, rūkymas, miego sutrikimai, mažas fizinis aktyvumas ir ilgalaikis stresas. Jei žmogus turi kelių rizikos veiksnių derinį ar jaučia širdies simptomus, medikai rekomenduoja individualų įvertinimą, o ne savarankiškas išvadas iš vieno biomarkerio.

  • Ką darote prieš miegą, gali pasendinti greičiau: 4 geležinės taisyklės, kurias ignoruoja daugelis

    Ką darote prieš miegą, gali pasendinti greičiau: 4 geležinės taisyklės, kurias ignoruoja daugelis

    Vien miegoti pakankamai valandų ne visada reiškia gerai pailsėti. Vis daugiau tyrimų rodo, kad ne mažiau svarbus yra miego reguliarumas, tai yra įprotis užmigti ir keltis panašiu metu kasdien. Nereguliarus ritmas gali trikdyti paros biologinį laikrodį ir prastinti atsistatymą.

    Didelės apimties UK Biobank duomenų analizė, apėmusi apie 61 000 žmonių, siejo reguliariau miegojusius dalyvius su mažesne mirtingumo rizika dėl įvairių priežasčių. Toje analizėje miego reguliarumas buvo net stipresnis rizikos rodiklis nei vien tik miego trukmė. Tai signalas, kad savaitgalių „atsimiegojimas“ gali kainuoti daugiau, nei atrodo.

    Reguliarus grafikas ir tamsa

    Praktiškai tai reiškia paprastą principą: panašus užmigimo ir kėlimosi laikas turėtų galioti ir savaitgaliais. Nuolatinis grafiko „stumdymas“ sukelia vadinamąjį socialinį džetlagą, kai organizmas gyvena tarsi kitoje laiko juostoje. Dėl to gali blogėti dėmesio koncentracija, nuotaika ir dienos energija.

    Ne mažiau svarbu, kokia šviesa jus supa vakare. Ryški šviesa sutemus smegenims siunčia signalą, kad diena dar nesibaigė, ir gali vėlinti melatonino, hormono, padedančio pasiruošti miegui, išsiskyrimą.

    Tyrime, publikuotame The Journal of Clinical Endocrinology and Metabolism, įprasta kambario šviesa prieš miegą vėlino melatonino išsiskyrimo pradžią ir trumpino jo naktinį veikimą maždaug 90 minučių, palyginti su labai silpnu apšvietimu. Todėl 1–2 valandas prieš miegą verta palaipsniui pritemdyti namus ir sumažinti ekranų skleidžiamą ryškią šviesą.

    Vakarienės laikas ir alkoholis

    Reikšmės turi ir paskutinis valgis. Randomizuotame tyrime, kuriame lyginta vakarienė 18 ir 22 valandą esant tai pačiai miego valandai, vėlyvas valgymas sietas su aukštesniu gliukozės lygiu po valgio ir naktinio riebalų metabolizmo pokyčiais.

    Tai nereiškia, kad visi privalo vakarieniauti anksti, tačiau gulėti miegoti iškart po gausaus patiekalo nėra gera idėja. Sergant refliuksu klinikinėse rekomendacijose dažnai akcentuojama 2–3 valandų pertrauka tarp valgymo ir miego. Mitybos laikas apskritai vis dažniau vertinamas per chronomitybos prizmę, kai valgymo ritmas derinamas su biologiniu laikrodžiu.

    Dar vienas dažnas mitas yra alkoholis kaip priemonė greičiau užmigti. Metaanalizė, apėmusi 27 tyrimus, parodė, kad alkoholis keičia miego architektūrą, vėlina REM fazę ir trumpina jos trukmę. Kitaip tariant, užmigti galima greičiau, bet atsistatymas dažnai būna prastesnis.

    Alkoholis taip pat gali stiprinti knarkimą ir kvėpavimo sutrikimus miego metu, todėl ypač rizikinga jį naudoti kaip namų migdomąjį. Jei vakarais kartojasi dažni prabudimai, labai garsus knarkimas, dusulys naktį ar ryški mieguistumo banga dieną, tokių simptomų nereikėtų automatiškai nurašyti amžiui.

    Ką verta prisiminti kasdien?

    Nėra vieno vakarinio ritualo, kuris sustabdytų senėjimą, tačiau įpročiai, darantys miegą nuoseklų ir kokybišką, siejami su geresne pažintine funkcija, metaboline sveikata ir bendra savijauta vėlesniame amžiuje. Mokslininkai pabrėžia, kad dar reikia daugiau ilgalaikių tyrimų, kad ryšiai būtų įvertinti dar tiksliau.

    Vis dėlto aiškus minimalus planas daugeliui atrodo paprastas: panašus miego grafikas, mažiau ryškios šviesos vakare, vakarienė su protingu laiko rezervu ir alkoholis nenaudojamas miegui „pagerinti“. Dažnai didžiausią skirtumą sukuria ne vienkartinės pastangos, o kasdienė reguliarumo disciplina.

  • Vitaminų trūkumas gali slapta silpninti ir trumpinti gyvenimą: vieną pamiršta net daugelis

    Vitaminų trūkumas gali slapta silpninti ir trumpinti gyvenimą: vieną pamiršta net daugelis

    Pirmi signalai dažnai apgaulingi

    Vitaminų stoka ne visada iš karto sukelia aiškius simptomus, todėl ją lengva supainioti su pervargimu ar stresu. Dažniausi ankstyvi ženklai yra energijos kritimas, prastesnė fizinio krūvio tolerancija, dažnesnės infekcijos ir sunkiau išlaikomas dėmesys.

    Gydytojai pabrėžia, kad šie požymiai nėra specifiniai, todėl vien pagal savijautą nustatyti tikslios priežasties nepavyksta. Ilgiau trunkantys nusiskundimai turėtų būti priežastis įvertinti mitybą, gretutines ligas ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

    Vitaminas D: nauda didžiausia stokojantiems

    Viena dažniausiai aptariamų būklių Europoje yra per mažas vitamino D kiekis. Šis vitaminas svarbus ne tik kaulams: jis prisideda prie kalcio ir fosforo apykaitos bei normalios imuninės sistemos veiklos.

    Didelės apimties UK Biobank duomenimis paremta analizė parodė, kad didžiausia rizika siejama su ryškiu vitamino D trūkumu, o didėjant 25(OH)D koncentracijai iki maždaug 50 nmol/l rizikos rodikliai mažėjo labiausiai būtent tiems, kurių pradiniai skaičiai buvo maži. Tyrėjai akcentavo, kad tokie rezultatai labiau palaiko ryšį tarp reikšmingo trūkumo ir mirtingumo, tačiau tai nepakeičia klasikinių intervencinių tyrimų.

    Kita vertus, naujesnė UK Biobank duomenų analizė, publikuota 2026 metais, išryškino svarbią detalę: žmonėms, kurių vitamino D kiekis buvo pakankamas, papildų poveikis mirtingumui aiškiai neišsiskyrė. Didesnė tikėtina nauda matyta tiems, kuriems trūko ar buvo nepakankamas kiekis, todėl aukštos dozės „dėl visa ko“ nėra gera strategija.

    Lietuvoje rizika ypač padidėja mažo saulėtumo sezonu, kai odos sintezė smarkiai sumažėja. Didesnę stokos tikimybę turi vyresnio amžiaus žmonės, nutukimą turintys asmenys, mažai saulėje būnantys, taip pat žmonės, kuriems sutrikęs maistinių medžiagų pasisavinimas.

    Vitaminas B12: tyli stoka, kuri gali paveikti nervų sistemą

    Kitas dažnai nuvertinamas trūkumas yra vitamino B12 stoka. Jis būtinas normaliai raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, DNR sintezei ir nervų sistemos veiklai, o ilgalaikis deficitas gali sukelti megaloblastinę mažakraujystę, nuolatinį silpnumą ir nuovargį.

    Ypač didelė rizika kyla veganams ir daliai vegetarų, nes natūralūs B12 šaltiniai daugiausia yra gyvūninės kilmės produktai. Trūkumas gali grėsti ir dėl pasisavinimo sutrikimų, o Nacionalinio mitybos švietimo centro praktikoje minimi ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, metforminas bei protonų siurblio inhibitoriai.

    Simptomai gali vystytis lėtai, todėl žmogus ilgai nepastebi tikrosios priežasties. Be nuovargio, gali atsirasti galūnių dilgčiojimas, tirpimas ar kiti neurologiniai požymiai, o dalis jų gali užsitęsti ir po to, kai mažakraujystė dar nėra ryški.

    Vitaminas A: trūksta rečiau, bet pasekmės gali būti rimtos

    Vitaminas A svarbus regėjimui, imunitetui, augimui ir epitelio audinių būklei. Vienas būdingiausių stokos ženklų yra pablogėjęs matymas prieblandoje, vadinamas naktiniu aklumu, o užsitęsęs ryškus deficitas gali kelti ir negrįžtamo regėjimo pažeidimo riziką.

    Išsivysčiusiose šalyse vitamino A stoka pasitaiko rečiau, tačiau pasauliniu mastu ji išlieka reikšminga visuomenės sveikatos problema, ypač vaikams. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad regionuose, kur trūkumas paplitęs, 6–59 mėnesių vaikų suplementacija siejama su mažesne visų priežasčių mirtingumo rizika.

    Vis dėlto šiame kontekste ypač svarbus saugumas: vitaminas A yra tirpus riebaluose ir gali kauptis organizme, todėl didelės dozės be indikacijų nėra rekomenduojamos. Praktikoje tai reiškia, kad papildus verta rinktis atsakingai, ypač jei kartu vartojami keli preparatai.

    Vitaminų D, B12 ir A stoka gali būti susijusi su nesubalansuota mityba, pasisavinimo sutrikimais, lėtinėmis ligomis ar vartojamais vaistais, o simptomai dažnai persidengia. Jei silpnumas, nuovargis ar kiti požymiai tęsiasi, saugiausia kryptis yra pasitarti su gydytoju ir, esant poreikiui, atlikti tikslinius tyrimus, o ne savarankiškai didinti dozes.

  • Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad sveikatai svarbu ne tik tai, kiek laiko per dieną sėdime, bet ir kaip dažnai šį laiką pertraukiame judesiu. Ilgi, nepertraukiami sėdėjimo periodai siejami su didesne mirties nuo vėžio rizika, net įvertinus amžių, kūno masę ir fizinį aktyvumą.

    Mokslininkai, analizavę daugiau kaip 91 000 UK Biobank dalyvių duomenis, rėmėsi aktyvumo matuoklių įrašais, fiksavusiais judėjimą ir nejudrumo laikotarpius. Dalyvių sveikata buvo stebima maždaug 12 metų, vertinant, ar sėdėjimo pobūdis susijęs su vėžio mirtingumu.

    Tyrimas parodė, kad kiekviena papildoma valanda per dieną, praleista ilgame nepertraukiamame sėdėjimo intervale, buvo susijusi su maždaug 10 proc. didesne mirties nuo vėžio rizika. Tuo pat metu papildoma valanda sėdėjimo, kuri buvo pertraukiama trumpais pajudėjimais, siejosi su maždaug 19 proc. mažesne rizika.

    Rezultatai ypač aktualūs dirbantiems sėdimą darbą, vairuotojams, studentams ir visiems, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir žmonės, atitinkantys įprastas rekomendacijas judėti apie 150 minučių per savaitę, gali papildomai laimėti, jei dažniau pertrauks sėdėjimą.

    „Mūsų išvados rodo, kad sėdėjimo poveikis sveikatai gali priklausyti ne tik nuo bendros trukmės, bet ir nuo to, kaip tas laikas paskirstytas dienoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Nors tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, mokslinėje literatūroje aptariami keli galimi mechanizmai, kodėl ilgas nejudrumas gali būti nepalankus: blogesnė gliukozės apykaita, mažesnis audinių jautrumas insulinui, lėtinis uždegimas ir prastesnė kraujotaka. Tokie pokyčiai laikomi svarbiais veiksniais, susijusiais su ilgalaike ligų, įskaitant onkologines, rizika.

    Tyrėjai taip pat vertino, kas nutiktų dalį nejudraus laiko pakeitus judesiu. Skaičiavimai parodė, kad net nedideli pokyčiai siejosi su geresniais rodikliais: vieną valandą ilgo sėdėjimo pakeitus lengvu aktyvumu, rizika buvo mažesnė apie 12 proc., 30 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per dieną siejosi su maždaug 8 proc. mažesne rizika, o 5 minutės intensyvaus aktyvumo – su maždaug 22 proc. mažesne rizika.

    Autoriai akcentuoja tyrimo ribotumus: tai stebimasis tyrimas, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo, kad sėdėjimas tiesiogiai sukelia vėžį ar lemia mirtį nuo jo. Be to, aktyvumo matuokliai fiksavo elgseną tik tam tikru laikotarpiu ir neatskleidė konteksto, ar žmonės sėdėjo darbe, kelionėje ar žiūrėdami televizorių.

    Praktinis patarimas paprastas: pertraukos neturi būti sporto treniruotė. Dažnai užtenka atsistoti kas 30–60 minučių, trumpai paeiti, atlikti kelis tempimo judesius ar užlipti laiptais, kad ilgas nejudrumo periodas būtų nutrauktas.

  • Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Ne visi riebalai vienodi

    Kūno masės indeksas (KMI) padeda apytiksliai įvertinti svorio ir ūgio santykį, tačiau nepasako, kiek žmogaus kūne yra riebalų, kiek raumenų ir kur tiksliai kaupiasi riebalinis audinys. Dėl to du panašaus KMI žmonės gali turėti visiškai skirtingą sveikatos riziką.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvi energijos atsarga. Jis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios gali veikti medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus ir kraujagyslių būklę, o kartu ir smegenų veiklą.

    UK Biobank duomenys ir tikslūs matavimai

    Žurnale Nature Mental Health publikuotame tyrime mokslininkai analizavo apie 18 000 UK Biobank dalyvių duomenis, vidutinis jų amžius siekė 62,5 metų. Tyrėjai vertino, ar riebalų kiekis skirtingose kūno vietose susijęs su smegenų struktūros ir funkcijos skirtumais.

    Kūno sudėtis buvo vertinama DXA metodu, kuris leidžia tiksliau nei vien svėrimas nustatyti riebalų ir kitų audinių pasiskirstymą. Smegenų pokyčiai buvo vertinami magnetinio rezonanso tyrimais, o analizėse atsižvelgta į amžių, lytį, išsilavinimą, fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir metabolinės sveikatos rodiklius.

    Didžiausias dėmesys – visceraliniams riebalams

    Ryškiausi nepalankūs ryšiai nustatyti su visceraliniais riebalais, tai yra riebaliniu audiniu, kuris kaupiasi giliai pilvo srityje ir supa vidaus organus. Didesnis jų kiekis siejosi su pastebimais smegenų struktūros skirtumais, ypač baltosios medžiagos srityse.

    Baltoji medžiaga smegenyse veikia kaip ryšių tinklas, leidžiantis skirtingoms sritims efektyviai keistis informacija. Tyrime didesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su mažiau palankiomis baltosios medžiagos mikrostruktūros ypatybėmis, kurios literatūroje dažnai siejamos su lėtesniu informacijos apdorojimu ir prastesniais kognityviniais rodikliais.

    „Riebalai skirtingose kūno vietose žymi nevienodas smegenų pokyčių trajektorijas, kurių neįmanoma įvertinti vien pagal kūno masę ar KMI. Svarbu tai, kad regioninis nutukimas yra keičiamas rizikos veiksnys“, – sakė prof. Anqi Qiu.

    Kas yra smegenų amžiaus skirtumas

    Tyrėjai taikė ir vadinamąjį smegenų amžiaus skirtumo vertinimą, kai pagal vaizdinius duomenis apskaičiuojamas biologinis smegenų sistemų amžius. Jei prognozuojamas smegenų amžius yra didesnis nei realus žmogaus amžius, tai gali rodyti greitesnį senėjimą tam tikruose smegenų tinkluose.

    Analizė parodė, kad būtent visceralinių riebalų kiekis labiausiai siejosi su mažiau palankiu kai kurių smegenų sistemų senėjimo profiliu. Kartu nustatytos sąsajos su prastesniais kognityvinių testų rezultatais, įskaitant atmintį, informacijos apdorojimo greitį, problemų sprendimą ir vykdomąsias funkcijas.

    Kojų riebalai: ne toks paprastas vaizdas

    Ankstesni tyrimai yra siūlę, kad riebalai, labiau kaupiami apatinėje kūno dalyje, kai kuriais atvejais gali būti susiję su palankesniu metaboliniu profiliu nei riebalai pilvo srityje. Tai aiškinta didesniu jautrumu insulinui ir mažesniu sisteminiu uždegimu.

    Vis dėlto šiame darbe ryšiai tarp riebalų kojose ir smegenų rodiklių pasirodė sudėtingesni. Tyrėjai pažymi, kad riebalų kaupimasis galūnėse, ypač kartu mažėjant raumenų masei, teoriškai gali būti susijęs su energijos apykaitos, mitochondrijų funkcijos ir oksidacinio streso mechanizmais, kurie svarbūs ir smegenų sveikatai.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Tyrimas nereiškia, kad KMI tampa bevertis, jis išlieka paprastas ir plačiai naudojamas rodiklis populiacinei rizikai vertinti. Tačiau rezultatai stiprina argumentą, kad vien KMI nepakanka, kai norima tiksliau įvertinti individualią riziką.

    Praktikoje vis dažniau akcentuojamas liemens apimtis, liemens apimties ir ūgio santykis, taip pat kūno sudėties vertinimas tikslesniais metodais. Tyrėjai pabrėžia, kad nustatytos sąsajos dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau padeda tiksliau identifikuoti grupes, kurioms verta skirti daugiau dėmesio prevencijai.

    Pagrindinė žinutė paprasta: svarbu ne tik kiek sveriame, bet ir kur kaupiasi riebalai. Ypač visceralinių riebalų mažinimas, pasitelkiant mitybą, fizinį aktyvumą, miegą ir kitus gyvenimo būdo sprendimus, gali turėti reikšmės ne tik širdžiai ar cukraus apykaitai, bet ir smegenų sveikatai.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Ką parodė didelis tyrimas

    Kava gali būti siejama su mažesne sunkių kepenų ligų rizika, rodo didelės apimties analizė, atlikta pasitelkus britų UK Biobank duomenis. Tyrėjai vertino daugiau kaip 354 000 suaugusiųjų, kurie stebėjimo pradžioje nesirgo nei kepenų ciroze, nei kepenų vėžiu.

    Dalyvių sveikatos rodikliai ir įpročiai buvo sekami apie 13 metų. Analizėje daug dėmesio skirta kavos vartojimo dažniui ir vėliau nustatytiems kepenų sutrikimams, įskaitant cirozę, kepenų ląstelių karcinomą ir su kepenų ligomis susijusį mirtingumą.

    Kiek puodelių siejama su didžiausia nauda

    Rezultatai parodė, kad reguliariai kavą geriantiems žmonėms sunkios kepenų ligos fiksuotos rečiau nei tiems, kurie kavos nevartojo. Ryškiausias ryšys stebėtas tarp asmenų, per dieną išgeriančių penkis ar daugiau puodelių.

    Šioje grupėje cirozės rizika buvo mažesnė apie 32 proc., kepenų ląstelių karcinomos rizika sumažėjo apie 47 proc., o mirties nuo kepenų ligų rizika buvo mažesnė apie 42 proc. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad teigiamos sąsajos buvo matomos ir gerokai mažesniais kiekiais.

    Naudingas ryšys fiksuotas jau vartojant vieną ar du puodelius per dieną, o didžiausia nauda, pagal dalį skaičiavimų, dažniausiai siejosi su maždaug trimis ar keturiais puodeliais. Tai svarbu, nes didesni kofeino kiekiai tinka ne visiems.

    Kofeinas ne vienintelis atsakymas

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo tai, kad panašios naudos tendencijos stebėtos ir geriant kavą su kofeinu, ir renkantis bekofeinę. Tai leidžia manyti, kad apsauginis poveikis gali būti siejamas ne tik su kofeinu, bet ir su kitomis kavos pupelėse esančiomis medžiagomis.

    Kavoje yra šimtai biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polifenolius ir chlorogenines rūgštis. Šie antioksidantai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso, silpnesnio lėtinio uždegimo ir palankesnių ląstelių atsikūrimo procesų kepenyse.

    Ką verta žinoti apie priedus

    Tyrėjai taip pat vertino, ar kavos saldinimas keičia ryšį su kepenų sveikata. Dalis rezultatų rodė, kad net ir saldinant kavą ryšys su mažesne cirozės ar kepenų vėžio rizika išliko panašus, tačiau kai kuriose analizėse dirbtiniai saldikliai siejosi su nepalankesniais uždegimo ir kepenų fibrozės rodikliais.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis juodą kavą arba gėrimą su minimaliais priedais. Kaloringi sirupai, dideli cukraus kiekiai ir riebios grietinėlės gali didinti bendrą energijos suvartojimą, skatinti antsvorį ir metabolinius sutrikimus, kurie patys didina kepenų suriebėjimo riziką.

    Kodėl tai dar nėra priežastis gerti daugiau

    Šio tipo darbai paprastai yra stebimieji, todėl nustato ryšius, bet neįrodo, kad kava tiesiogiai apsaugo nuo kepenų ligų. Nors analizėse dažnai bandoma atsižvelgti į tokius veiksnius kaip amžius, lytis, kūno masė, rūkymas, alkoholio vartojimas ar metabolinės ligos, dalis skirtumų gali būti susiję ir su kitais gyvenimo būdo ypatumais.

    Medikai pabrėžia, kad kava nepakeičia sveikos mitybos, reguliaraus fizinio aktyvumo ir žalingų įpročių kontrolės. Kepenų sveikatai svarbiausia išlieka normalus kūno svoris, saikingas alkoholio vartojimas, cukrinio diabeto ir dislipidemijos kontrolė, taip pat laiku atliekami tyrimai, jei yra padidėjusi rizika.

    Taip pat svarbu įvertinti individualų jautrumą kofeinui: daliai žmonių didesni kiekiai gali sukelti nemigą, širdies plakimą, nerimą ar kraujospūdžio didėjimą. Jei kavos nevartojate, vien dėl galimos naudos kepenims pradėti gerti jos dideliais kiekiais nepatariama.

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį: akies dugno nuotrauka gali išduoti osteoporozės riziką

    Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį: akies dugno nuotrauka gali išduoti osteoporozės riziką

    Akys gali parodyti daugiau

    Akys dažnai vadinamos sveikatos veidrodžiu, o mokslininkai vis dažniau įžvelgia, kad akies dugno vaizdas gali atspindėti ne tik kraujagyslių ar nervų sistemos pokyčius. Nauji duomenys rodo, kad tinklainės biologinis senėjimas gali būti susijęs ir su kaulų mineralų tankiu, o tai reikštų papildomą galimybę anksčiau įvertinti osteoporozės riziką.

    Osteoporozė neretai vadinama tylia liga, nes kaulų tankis mažėja be aiškių simptomų, kol įvyksta lūžis. Dėl to daliai žmonių diagnozė nustatoma per vėlai, kai prevencinės priemonės jau turi mažesnį efektą, o lūžių rizika būna ženkliai išaugusi.

    Du dideli duomenų rinkiniai

    Vienoje analizės dalyje vertinta beveik 2 000 suaugusiųjų imtis Singapūre, kur buvo lyginami tinklainės senėjimo požymiai ir kaulų mineralų tankis. Tyrėjai nustatė sąsają: kuo labiau tinklainė atrodė biologiškai pasenusi pagal pasirinktus žymenis, tuo mažesnis tikėtinas kaulų mineralų tankis.

    Antra dalis rėmėsi Jungtinės Karalystės UK Biobank duomenimis, apimančiais beveik 44 000 dalyvių. Čia fiksuota panaši kryptis: kuo didesnis tinklainės biologinio senėjimo įvertis, tuo didesnė tikimybė laikui bėgant susidurti su osteoporozės diagnoze.

    Kaip tai vertinama ir kuo svarbu

    Tyrime naudotas DI paremtas modelis, apmokytas analizuoti tinklainės nuotraukas ir įvertinti, kaip greitai ji senėja. Modelis treniruotas pasitelkiant beveik 130 000 tinklainės vaizdų iš daugiau nei 40 000 dalyvių Pietų Korėjos sveikatos tyrime, o vėliau pritaikytas Singapūro ir Jungtinės Karalystės duomenims.

    UK Biobank analizėje nustatyta, kad didėjant tinklainės senėjimo įverčiui, osteoporozės rizika auga, net įvertinus svarbius veiksnius, tokius kaip amžius, lytis, kūno masės indeksas, fizinis aktyvumas, rūkymas ir širdies bei kraujagyslių būklė. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad ryšys vyrų pogrupyje kai kuriais skaičiavimais buvo ryškesnis, nors osteoporozė dažniau diagnozuojama moterims.

    „Šie rezultatai rodo, kad tinklainės biologinis senėjimas gali atspindėti platesnius organizmo senėjimo procesus, susijusius su kaulų sveikata“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ką tai galėtų reikšti praktikoje

    Tinklainė yra viena iš nedaugelio vietų organizme, kur neinvaziniu būdu galima stebėti kraujagysles, nervinius audinius ir kai kuriuos uždegimo ar metabolinius požymius. Būtent todėl akies dugno fotografija vis dažniau minima kaip perspektyvi priemonė papildomai sveikatos rizikų patikrai, ypač kai kalbama apie masinį, patogų ir pakartojamą vertinimą.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra pilnavertis pakaitalas kaulų tankio tyrimams, o veikiau galimas papildomas atrankos signalas, kuris ateityje galėtų padėti nukreipti didesnės rizikos žmones detalesniems tyrimams. Osteoporozės riziką vis dar lemia gerai žinomi veiksniai, tokie kaip amžius, hormoniniai pokyčiai po menopauzės, fizinio aktyvumo stoka, mityba, vitamino D trūkumas, rūkymas ir kai kurie vaistai.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale PLOS Digital Health. Ekspertai akcentuoja, kad reikalingi papildomi darbai, kad būtų aiškiau, kaip tokie modeliai veiktų kasdienėje klinikinėje praktikoje, skirtingose populiacijose ir derinant su įprastais rizikos vertinimo metodais.