CP v2

Tag: UK Biobank

  • Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Ne visi riebalai vienodi

    Kūno masės indeksas (KMI) padeda apytiksliai įvertinti svorio ir ūgio santykį, tačiau nepasako, kiek žmogaus kūne yra riebalų, kiek raumenų ir kur tiksliai kaupiasi riebalinis audinys. Dėl to du panašaus KMI žmonės gali turėti visiškai skirtingą sveikatos riziką.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvi energijos atsarga. Jis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios gali veikti medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus ir kraujagyslių būklę, o kartu ir smegenų veiklą.

    UK Biobank duomenys ir tikslūs matavimai

    Žurnale Nature Mental Health publikuotame tyrime mokslininkai analizavo apie 18 000 UK Biobank dalyvių duomenis, vidutinis jų amžius siekė 62,5 metų. Tyrėjai vertino, ar riebalų kiekis skirtingose kūno vietose susijęs su smegenų struktūros ir funkcijos skirtumais.

    Kūno sudėtis buvo vertinama DXA metodu, kuris leidžia tiksliau nei vien svėrimas nustatyti riebalų ir kitų audinių pasiskirstymą. Smegenų pokyčiai buvo vertinami magnetinio rezonanso tyrimais, o analizėse atsižvelgta į amžių, lytį, išsilavinimą, fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir metabolinės sveikatos rodiklius.

    Didžiausias dėmesys – visceraliniams riebalams

    Ryškiausi nepalankūs ryšiai nustatyti su visceraliniais riebalais, tai yra riebaliniu audiniu, kuris kaupiasi giliai pilvo srityje ir supa vidaus organus. Didesnis jų kiekis siejosi su pastebimais smegenų struktūros skirtumais, ypač baltosios medžiagos srityse.

    Baltoji medžiaga smegenyse veikia kaip ryšių tinklas, leidžiantis skirtingoms sritims efektyviai keistis informacija. Tyrime didesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su mažiau palankiomis baltosios medžiagos mikrostruktūros ypatybėmis, kurios literatūroje dažnai siejamos su lėtesniu informacijos apdorojimu ir prastesniais kognityviniais rodikliais.

    „Riebalai skirtingose kūno vietose žymi nevienodas smegenų pokyčių trajektorijas, kurių neįmanoma įvertinti vien pagal kūno masę ar KMI. Svarbu tai, kad regioninis nutukimas yra keičiamas rizikos veiksnys“, – sakė prof. Anqi Qiu.

    Kas yra smegenų amžiaus skirtumas

    Tyrėjai taikė ir vadinamąjį smegenų amžiaus skirtumo vertinimą, kai pagal vaizdinius duomenis apskaičiuojamas biologinis smegenų sistemų amžius. Jei prognozuojamas smegenų amžius yra didesnis nei realus žmogaus amžius, tai gali rodyti greitesnį senėjimą tam tikruose smegenų tinkluose.

    Analizė parodė, kad būtent visceralinių riebalų kiekis labiausiai siejosi su mažiau palankiu kai kurių smegenų sistemų senėjimo profiliu. Kartu nustatytos sąsajos su prastesniais kognityvinių testų rezultatais, įskaitant atmintį, informacijos apdorojimo greitį, problemų sprendimą ir vykdomąsias funkcijas.

    Kojų riebalai: ne toks paprastas vaizdas

    Ankstesni tyrimai yra siūlę, kad riebalai, labiau kaupiami apatinėje kūno dalyje, kai kuriais atvejais gali būti susiję su palankesniu metaboliniu profiliu nei riebalai pilvo srityje. Tai aiškinta didesniu jautrumu insulinui ir mažesniu sisteminiu uždegimu.

    Vis dėlto šiame darbe ryšiai tarp riebalų kojose ir smegenų rodiklių pasirodė sudėtingesni. Tyrėjai pažymi, kad riebalų kaupimasis galūnėse, ypač kartu mažėjant raumenų masei, teoriškai gali būti susijęs su energijos apykaitos, mitochondrijų funkcijos ir oksidacinio streso mechanizmais, kurie svarbūs ir smegenų sveikatai.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Tyrimas nereiškia, kad KMI tampa bevertis, jis išlieka paprastas ir plačiai naudojamas rodiklis populiacinei rizikai vertinti. Tačiau rezultatai stiprina argumentą, kad vien KMI nepakanka, kai norima tiksliau įvertinti individualią riziką.

    Praktikoje vis dažniau akcentuojamas liemens apimtis, liemens apimties ir ūgio santykis, taip pat kūno sudėties vertinimas tikslesniais metodais. Tyrėjai pabrėžia, kad nustatytos sąsajos dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau padeda tiksliau identifikuoti grupes, kurioms verta skirti daugiau dėmesio prevencijai.

    Pagrindinė žinutė paprasta: svarbu ne tik kiek sveriame, bet ir kur kaupiasi riebalai. Ypač visceralinių riebalų mažinimas, pasitelkiant mitybą, fizinį aktyvumą, miegą ir kitus gyvenimo būdo sprendimus, gali turėti reikšmės ne tik širdžiai ar cukraus apykaitai, bet ir smegenų sveikatai.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Ką parodė didelis tyrimas

    Kava gali būti siejama su mažesne sunkių kepenų ligų rizika, rodo didelės apimties analizė, atlikta pasitelkus britų UK Biobank duomenis. Tyrėjai vertino daugiau kaip 354 000 suaugusiųjų, kurie stebėjimo pradžioje nesirgo nei kepenų ciroze, nei kepenų vėžiu.

    Dalyvių sveikatos rodikliai ir įpročiai buvo sekami apie 13 metų. Analizėje daug dėmesio skirta kavos vartojimo dažniui ir vėliau nustatytiems kepenų sutrikimams, įskaitant cirozę, kepenų ląstelių karcinomą ir su kepenų ligomis susijusį mirtingumą.

    Kiek puodelių siejama su didžiausia nauda

    Rezultatai parodė, kad reguliariai kavą geriantiems žmonėms sunkios kepenų ligos fiksuotos rečiau nei tiems, kurie kavos nevartojo. Ryškiausias ryšys stebėtas tarp asmenų, per dieną išgeriančių penkis ar daugiau puodelių.

    Šioje grupėje cirozės rizika buvo mažesnė apie 32 proc., kepenų ląstelių karcinomos rizika sumažėjo apie 47 proc., o mirties nuo kepenų ligų rizika buvo mažesnė apie 42 proc. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad teigiamos sąsajos buvo matomos ir gerokai mažesniais kiekiais.

    Naudingas ryšys fiksuotas jau vartojant vieną ar du puodelius per dieną, o didžiausia nauda, pagal dalį skaičiavimų, dažniausiai siejosi su maždaug trimis ar keturiais puodeliais. Tai svarbu, nes didesni kofeino kiekiai tinka ne visiems.

    Kofeinas ne vienintelis atsakymas

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo tai, kad panašios naudos tendencijos stebėtos ir geriant kavą su kofeinu, ir renkantis bekofeinę. Tai leidžia manyti, kad apsauginis poveikis gali būti siejamas ne tik su kofeinu, bet ir su kitomis kavos pupelėse esančiomis medžiagomis.

    Kavoje yra šimtai biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polifenolius ir chlorogenines rūgštis. Šie antioksidantai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso, silpnesnio lėtinio uždegimo ir palankesnių ląstelių atsikūrimo procesų kepenyse.

    Ką verta žinoti apie priedus

    Tyrėjai taip pat vertino, ar kavos saldinimas keičia ryšį su kepenų sveikata. Dalis rezultatų rodė, kad net ir saldinant kavą ryšys su mažesne cirozės ar kepenų vėžio rizika išliko panašus, tačiau kai kuriose analizėse dirbtiniai saldikliai siejosi su nepalankesniais uždegimo ir kepenų fibrozės rodikliais.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis juodą kavą arba gėrimą su minimaliais priedais. Kaloringi sirupai, dideli cukraus kiekiai ir riebios grietinėlės gali didinti bendrą energijos suvartojimą, skatinti antsvorį ir metabolinius sutrikimus, kurie patys didina kepenų suriebėjimo riziką.

    Kodėl tai dar nėra priežastis gerti daugiau

    Šio tipo darbai paprastai yra stebimieji, todėl nustato ryšius, bet neįrodo, kad kava tiesiogiai apsaugo nuo kepenų ligų. Nors analizėse dažnai bandoma atsižvelgti į tokius veiksnius kaip amžius, lytis, kūno masė, rūkymas, alkoholio vartojimas ar metabolinės ligos, dalis skirtumų gali būti susiję ir su kitais gyvenimo būdo ypatumais.

    Medikai pabrėžia, kad kava nepakeičia sveikos mitybos, reguliaraus fizinio aktyvumo ir žalingų įpročių kontrolės. Kepenų sveikatai svarbiausia išlieka normalus kūno svoris, saikingas alkoholio vartojimas, cukrinio diabeto ir dislipidemijos kontrolė, taip pat laiku atliekami tyrimai, jei yra padidėjusi rizika.

    Taip pat svarbu įvertinti individualų jautrumą kofeinui: daliai žmonių didesni kiekiai gali sukelti nemigą, širdies plakimą, nerimą ar kraujospūdžio didėjimą. Jei kavos nevartojate, vien dėl galimos naudos kepenims pradėti gerti jos dideliais kiekiais nepatariama.

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį: akies dugno nuotrauka gali išduoti osteoporozės riziką

    Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį: akies dugno nuotrauka gali išduoti osteoporozės riziką

    Akys gali parodyti daugiau

    Akys dažnai vadinamos sveikatos veidrodžiu, o mokslininkai vis dažniau įžvelgia, kad akies dugno vaizdas gali atspindėti ne tik kraujagyslių ar nervų sistemos pokyčius. Nauji duomenys rodo, kad tinklainės biologinis senėjimas gali būti susijęs ir su kaulų mineralų tankiu, o tai reikštų papildomą galimybę anksčiau įvertinti osteoporozės riziką.

    Osteoporozė neretai vadinama tylia liga, nes kaulų tankis mažėja be aiškių simptomų, kol įvyksta lūžis. Dėl to daliai žmonių diagnozė nustatoma per vėlai, kai prevencinės priemonės jau turi mažesnį efektą, o lūžių rizika būna ženkliai išaugusi.

    Du dideli duomenų rinkiniai

    Vienoje analizės dalyje vertinta beveik 2 000 suaugusiųjų imtis Singapūre, kur buvo lyginami tinklainės senėjimo požymiai ir kaulų mineralų tankis. Tyrėjai nustatė sąsają: kuo labiau tinklainė atrodė biologiškai pasenusi pagal pasirinktus žymenis, tuo mažesnis tikėtinas kaulų mineralų tankis.

    Antra dalis rėmėsi Jungtinės Karalystės UK Biobank duomenimis, apimančiais beveik 44 000 dalyvių. Čia fiksuota panaši kryptis: kuo didesnis tinklainės biologinio senėjimo įvertis, tuo didesnė tikimybė laikui bėgant susidurti su osteoporozės diagnoze.

    Kaip tai vertinama ir kuo svarbu

    Tyrime naudotas DI paremtas modelis, apmokytas analizuoti tinklainės nuotraukas ir įvertinti, kaip greitai ji senėja. Modelis treniruotas pasitelkiant beveik 130 000 tinklainės vaizdų iš daugiau nei 40 000 dalyvių Pietų Korėjos sveikatos tyrime, o vėliau pritaikytas Singapūro ir Jungtinės Karalystės duomenims.

    UK Biobank analizėje nustatyta, kad didėjant tinklainės senėjimo įverčiui, osteoporozės rizika auga, net įvertinus svarbius veiksnius, tokius kaip amžius, lytis, kūno masės indeksas, fizinis aktyvumas, rūkymas ir širdies bei kraujagyslių būklė. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad ryšys vyrų pogrupyje kai kuriais skaičiavimais buvo ryškesnis, nors osteoporozė dažniau diagnozuojama moterims.

    „Šie rezultatai rodo, kad tinklainės biologinis senėjimas gali atspindėti platesnius organizmo senėjimo procesus, susijusius su kaulų sveikata“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ką tai galėtų reikšti praktikoje

    Tinklainė yra viena iš nedaugelio vietų organizme, kur neinvaziniu būdu galima stebėti kraujagysles, nervinius audinius ir kai kuriuos uždegimo ar metabolinius požymius. Būtent todėl akies dugno fotografija vis dažniau minima kaip perspektyvi priemonė papildomai sveikatos rizikų patikrai, ypač kai kalbama apie masinį, patogų ir pakartojamą vertinimą.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra pilnavertis pakaitalas kaulų tankio tyrimams, o veikiau galimas papildomas atrankos signalas, kuris ateityje galėtų padėti nukreipti didesnės rizikos žmones detalesniems tyrimams. Osteoporozės riziką vis dar lemia gerai žinomi veiksniai, tokie kaip amžius, hormoniniai pokyčiai po menopauzės, fizinio aktyvumo stoka, mityba, vitamino D trūkumas, rūkymas ir kai kurie vaistai.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale PLOS Digital Health. Ekspertai akcentuoja, kad reikalingi papildomi darbai, kad būtų aiškiau, kaip tokie modeliai veiktų kasdienėje klinikinėje praktikoje, skirtingose populiacijose ir derinant su įprastais rizikos vertinimo metodais.

  • Cambridge study links menopause to grey matter decline, raising new questions about HRT and brain health

    Cambridge study links menopause to grey matter decline, raising new questions about HRT and brain health

    Menopause may be associated with measurable changes in brain structure, alongside higher rates of anxiety, depression and sleep disruption, according to new research led by the University of Cambridge using UK Biobank data.

    In a large sample of women, researchers reported lower grey matter volume in several brain regions after menopause, patterns that were broadly similar whether or not participants had used hormone replacement therapy, commonly known as HRT.

    What the researchers analyzed

    The team examined questionnaire, health and cognitive testing data from nearly 125 000 women in the UK Biobank, a long-running project that links health records with detailed participant assessments.

    They also reviewed brain MRI scans from around 11 000 women, allowing comparisons between those who were pre-menopause, post-menopause without HRT use, and post-menopause with HRT use.

    Mental health and sleep symptoms

    Across the dataset, women who had gone through menopause were more likely to report seeking medical help for anxiety, nervousness or depression, and they were more likely to report persistent sleep problems such as insomnia and fatigue.

    Women who used HRT showed higher levels of anxiety and depression than non-users, but the analysis suggested these differences often existed before menopause, indicating HRT may have been prescribed to people already experiencing symptoms.

    Brain regions tied to memory and emotion

    Imaging results showed reduced grey matter volume after menopause in areas involved in memory and emotional regulation, including the hippocampus, entorhinal cortex and anterior cingulate cortex.

    Because some of these regions are also affected early in Alzheimer’s disease, the findings add to ongoing research into why women are diagnosed with dementia more often than men, though the study does not prove menopause causes dementia.

    On cognitive testing, memory scores were broadly similar across groups, but reaction time tended to be slower after menopause, with evidence that HRT use was associated with a smaller decline in reaction speed.

    The authors emphasized that menopause can be a major health transition and argued for greater attention to mental health support, sleep and lifestyle measures such as exercise and diet, alongside individualized medical advice about HRT.

    The study was published in Psychological Medicine, and the researchers noted that further work is needed to clarify how hormone changes, symptom severity, HRT timing and other health factors interact with brain ageing.

  • Study suggests recessive disease carriers face subtle Darwinian selection, challenging genetics textbooks

    New population-scale research suggests that people who carry single harmful variants in recessive disease genes are not always fully unaffected, as many genetics textbooks imply. Using health and reproductive data, the study finds small but measurable disadvantages that could shape how these variants persist over generations.

    Researchers analyzed genetic and life-outcome information from more than 300 000 participants in the UK Biobank, a major long-running resource for biomedical research. They focused on 1 900 genes linked to recessive disorders, where disease typically appears only when both gene copies are affected.

    On average, individuals carried about two potentially damaging variants across these recessive genes, the authors reported. As a group, carriers showed a slightly higher burden of medical diagnoses and a modest reduction in reproductive success, suggesting lower odds of passing these variants on.

    Signals strongest for disability genes

    The pattern was most pronounced for genes associated with intellectual disability, where carrier variants appeared less common than expected. The researchers also observed that carriers of these variants tended to spend fewer years in education, a signal consistent with subtle effects even in people who do not meet clinical thresholds.

    The findings build on earlier work showing many cases of intellectual disability arise from de novo mutations that occur spontaneously in a child rather than being inherited. Because each child typically acquires around 100 new mutations across the genome, rare but consequential changes can still emerge even if selection slowly reduces inherited risk variants.

    Evolution may still be at work

    The authors argue that these small carrier disadvantages are consistent with ongoing Darwinian selection in modern populations, operating through health and reproduction rather than survival alone. They also point to the possibility that social factors, including mate choice, could contribute, echoing Darwin’s later emphasis on sexual selection.

    Experts caution that the reported effects are modest and observed at the group level, meaning they may not predict outcomes for any single person. Still, the results may influence how genetic counseling, population genetics, and the long-term dynamics of disease variants are taught and studied.