CP v2

Tag: Ukrainos gamta

  • Ukrainos „ibisas“ su lenktu snapu: kur gyvena karaivaka ir kodėl šis paukštis laikomas pažeidžiamu

    Karaivaka, dar vadinama Ukrainos „ibisu“, yra reta pelkių ir užliejamų pievų paukščių rūšis, išsiskirianti ilgu žemyn lenktu snapu. Iš toliau ji gali priminti grakštą ar varną, tačiau būtent snapas ir gyvenimo būdas leidžia greitai atskirti šį paukštį nuo varninių.

    Ornitologai karaivaką priskiria ibisiniams, kuriems būdingas ilgas, jautrus snapas, pritaikytas maistui ieškoti seklumose. Nors pasaulyje geriausiai žinomi ibiai siejami su šiltesniais regionais, karaivaka yra viena iš nedaugelio šios grupės rūšių, reguliariai aptinkamų Ukrainoje.

    Kur ją pamatyti Ukrainoje?

    Dažniausiai karaivakos fiksuojamos pietuose, kur gausu seklumų, užutekų, limanų ir nendrynų. Ji peri Dunojaus, Dniestro ir Dnipro žemupiuose, taip pat vietovėse prie Sivašo, kur susidaro dideli šlapžemių masyvai.

    Šiauriau, pavyzdžiui, prie Kyjivo, karaivaka pasirodo gerokai rečiau, todėl ten jos stebėjimai laikomi išskirtiniais. Pietiniuose regionuose, tokiose srityse kaip Odesos ar Mykolajivo, šis paukštis aptinkamas reguliariau, nors ir nėra gausus.

    Kuo maitinasi ir kaip peri?

    Karaivaka yra vandens ir pelkių paukštis, todėl jai svarbiausia ne konkrečiai gėlas ar sūrokas vanduo, o seklumos ir maisto gausa. Ji dažniausiai renkasi vietas, kur galima braidžioti arba pasiekti dugną snapu, o maisto ieško lėtai judėdama palei vandenį.

    Racioną sudaro smulkūs vandens ir pakrančių gyvūnai: vabzdžiai, moliuskai, kiti bestuburiai, o pasitaikius progai ir smulkūs stuburiniai. Ilgas, lenktas snapas veikia kaip tikslus „įrankis“ ištraukti grobį iš dumblo ar vandens augalijos.

    Perėjimo metu karaivakos linkusios kurtis kolonijose, neretai šalia kitų vandens paukščių. Lizdus dažniausiai krauna nendrynuose ar krūmynuose virš vandens, iš smulkių šakelių ir stiebų, o lizdo viršus paprastai lieka atviras.

    Migracija iki Afrikos ir grėsmės rūšiai

    Rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios, karaivakos traukia žiemoti į šiltesnius regionus, įskaitant Afrikos kryptį. Į perėjimo vietas jos grįžta pavasarį, kai ima trauktis ledas, neretai kovo ar balandžio mėnesiais.

    Ilgos migracijos yra rimtas išbandymas, ypač jauniems paukščiams, tačiau rūšis prisitaikiusi keliauti dideliais atstumais, sustojant pailsėti ir pasimaitinti. Skirtingai nei stambesni paukščiai, dažniau besiremiantys sklandymu, karaivakos paprastai daugiau skrenda aktyviai, todėl kelionė reikalauja daugiau energijos.

    Ukrainoje karaivaka įtraukta į Raudonąją knygą kaip pažeidžiama rūšis, o didžiausia ilgalaikė grėsmė siejama su buveinių nykimu. Šlapžemių sausinimas, užliejamų teritorijų pertvarkymas ir hidrotechniniai projektai mažina vietų, kur paukščiai gali perėti ir maitintis, plotus.

    Papildomą neapibrėžtumą kelia tai, kad dėl karo dalis teritorijų tapo sunkiai prieinamos stebėsenai, todėl tiksliai įvertinti populiacijos pokyčius visoje šalyje sudėtinga. Iki plataus masto karo karaivakų perinčių porų skaičius Ukrainoje buvo vertinamas maždaug 1 500–2 000, o didžiausios kolonijos sietos su Dunojaus delta ir Sivašu.

    Pastaraisiais metais fiksuojami pavieniai pastebėjimai ir netikėtose vietovėse, kas rodo, kad rūšis kartais klajoja ir už įprastų arealo ribų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ilgalaikei karaivakos apsaugai esminė sąlyga išlieka šlapžemių išsaugojimas ir nuosekli stebėsena.

    „Jos retos, nes tai Raudonosios knygos paukščiai, be to, peri nendrynuose Dnipro, Dniestro ir Dunojaus užliejamose teritorijose. Iš toliau žmonės dažnai supainioja jas su varninių paukščių rūšimis“, – sakė ornitologas Vitalijus Hryščenka.

  • Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Į Afriką – su GPS siųstuvu

    Lenkijoje išgarsėjęs gandras Krutekas rugpjūčio 16 dieną vėl leidosi į rudeninę migraciją pietų kryptimi. Jo kelionę, kaip ir pernai, galima sekti beveik realiu laiku, nes paukštis turi GPS siųstuvą.

    Rugpjūčio 18 dieną duomenys rodė, kad Krutekas jau buvo Ukrainoje, maždaug 70 kilometrų į rytus nuo Lvivo, Zoločivo apylinkėse. Toliau jo laukia tūkstančiai kilometrų, o maršrutas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir sustojimų vietų.

    Išgelbėtas jauniklis tapo žvaigžde

    Krutekas dar būdamas jauniklis iškrito iš lizdo, tačiau jį išgelbėjo vietos gyventojai ir Mozūrijos kraštovaizdžio parko darbuotojai. Vėliau paukštis buvo sugrąžintas į laukinę gamtą, o GPS siųstuvas leido stebėti jo skrydžius ir sustojimus.

    Tokie siųstuvai padeda ne tik smalsuoliams, bet ir mokslininkams, nes leidžia vertinti migracijos greitį, poilsio „stoteles“, pasirenkamus koridorius ir rizikas. Duomenys ypač svarbūs, kai kinta klimatas ir dažnėja ekstremalūs orai, galintys koreguoti įprastus migracijos įpročius.

    Šiemet – ypatingas sezonas

    Šių metų veisimosi sezonas Krutekui buvo išskirtinis: jis pirmą kartą tapo tėvu. Lizde išsirito penki jaunikliai, tačiau vienas jų neišgyveno, o likę keturi vasaros viduryje pradėjo pirmuosius skrydžių bandymus.

    Vasarai įsibėgėjus, šeimai pasidarė ankšta, todėl Krutekas su pora, kaip skelbiama, įsirengė naują lizdą netoliese, kelių dešimčių metrų atstumu. Vis dėlto jis toliau maitino jauniklius ir padėjo jiems treniruotis skraidyti.

    Ar kartos pernykštį maršrutą?

    Ornitologai pabrėžia, kad didžiausia intriga šiemet – ar Krutekas skries tuo pačiu keliu kaip ankstesnėmis migracijomis. Ankstesniais metais jo maršrutas vedė pro Bosforą, o žiemą jis praleido Egipte, todėl bendra kryptis daug kam atrodo nuspėjama, tačiau detalės gali keistis.

    GPS stebėjimas leidžia matyti, kur paukštis sustoja pailsėti, kokiu tempu įveikia atkarpas ir ar sugrįžta į jau patikrintas poilsio vietas. Iš viso Krutekui gali tekti įveikti apie 5 000 kilometrų.

    Pavasarį sugrįžo neįprastai

    Krutekas šiemet jau buvo patekęs į antraštes, kai vasario mėnesį grįžo iš Afrikos į Lenkiją. Išsekusį paukštį prie kelio netoli Jedvabno pastebėjo praeiviai, o vėliau juo pasirūpino gamtosaugininkai ir jis buvo nuvežtas į gandrų apsaugos centrą Krutynėje.

    Atsigavęs Krutekas sugrįžo prie lizdo ir užbaigė sėkmingiausią savo veisimosi sezoną. Dabar jis vėl kelyje, o jo gerbėjai stebi, ar migracija klostysis sklandžiai ir kiek netikėtumų pateiks šių metų maršrutas.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.