Netikėtas skambutis sukėlė įtampą
Šiaurės šalių vienybė dėl Rusijos karo Ukrainoje šįkart susvyravo, kai Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas ir Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre surengė netikėtą, maždaug 90 minučių trukusį pokalbį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Iniciatyva išprovokavo atvirą Danijos ir Švedijos lyderių kritiką.
Suomija ir Norvegija teigė, kad pokalbio tikslas buvo paraginti Kremlių stabdyti plataus masto invaziją ir grįžti prie prasmingų derybų. Vis dėlto kaimynai suabejojo, ar tokie kontaktai nėra diplomatiškai rizikingi ir ar jie neardo bendros Europos pozicijos.
Suomija ir Norvegija: reikia kalbėtis tiesiogiai
Po skambučio Helsinkis ir Oslas akcentavo, kad bendravimas vyko nacionaliniu, o ne visos Europos vardu. Taip buvo siekta iš anksto atsiriboti nuo interpretacijų, jog tai galėtų reikšti platesnį politikos posūkį ar bandymą kalbėti už sąjungininkus.
„Pokalbis buvo atviras ir dalykiškas“, – sakė Alexanderis Stubbas.
Suomijos prezidentas pabrėžė, kad karo baigtis turės tiesioginį poveikį Europos saugumui, o stabdymui, jo žodžiais, reikia ir tiesioginio dialogo. Jonas Gahras Støre savo ruožtu teigė, kad buvo akcentuota deeskalacijos svarba.
Abu lyderiai po kontakto su Putinu taip pat susisiekė su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Tai turėjo parodyti, kad skambutis nėra alternatyva paramai Kyjivui ir kad Ukraina išlieka pagrindinė adresatė kalbant apie taikos sąlygas.
Danija ir Švedija: nekoordintuota ir rizikinga
Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen reagavo griežčiausiai ir viešai sukritikavo iniciatyvą kaip nekoordintuotą. Jos vertinimu, Rusijos veiksmai Ukrainoje ir kasdienės hibridinės atakos prieš Europą nerodo pasirengimo sąžiningai diplomatijai.
„Esu labai skeptiška dėl šios savarankiškos Norvegijos ir Suomijos iniciatyvos. Ji nebuvo suderinta nė su vienu iš mūsų“, – sakė Mette Frederiksen.
Danijos vadovė kėlė klausimą, ko realiai galima tikėtis iš tokio formato, kai Maskva viešai išlaiko maksimalistinius tikslus. Ji taip pat priminė ankstesnius pavienius bandymus ieškoti kontaktų su Kremliumi, kurie Europoje buvo vertinti kaip skaldantys bendrą poziciją.
Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas kalbėjo atsargiau, tačiau taip pat perspėjo apie riziką, kai derybos ar kontaktai gali būti suprasti kaip skirtingi signalai iš Europos. Jis sakė turintis menkų lūkesčių dėl tokio tiesioginio pokalbio efekto, nors pripažino, kad bet koks formatas, kuris realiai artintų taiką Ukrainos sąlygomis, būtų teigiamas.
Įtampa išryškėjo ypač jautriu momentu, kai Europos valstybės siekia išlaikyti nuoseklią sankcijų politiką ir ilgalaikį paramos Ukrainai planavimą. Tokiose situacijose net ir simboliniai žingsniai gali būti interpretuojami kaip bandymas ieškoti atskiro kelio.
Kodėl šis ginčas svarbus?
Skilimas pastebimas todėl, kad Danija, Švedija, Suomija ir Norvegija pastaraisiais metais dažniausiai laikėsi labai panašios linijos Rusijos atžvilgiu. Jos yra tarp aktyviausių Ukrainos rėmėjų Europoje ir nuosekliai pasisako už griežtesnes priemones Maskvai.
Šių šalių lyderiai tą pačią dieną buvo susirinkę Helsinkyje į Šiaurės Tarybos lyderių lygio susitikimą, tad nesutarimas tapo viešas ir tiesioginis. Tai sustiprino signalą, kad net artimiausi sąjungininkai gali skirtingai vertinti, kur baigiasi pragmatiška diplomatija ir kur prasideda pavojus bendram frontui.
Suomija ir Norvegija, atsakydamos į kritiką, pabrėžė, kad kontaktas su Rusija gali papildyti žinutes, kurias Maskvai siunčia kiti tarptautiniai veikėjai, ypač kai skiriasi požiūriai į karo užbaigimo kelią. Vis dėlto Danija ir Švedija aiškiai leido suprasti: bet kokios iniciatyvos turi būti maksimaliai derinamos, kad Rusija negalėtų jų išnaudoti Europos vienybei silpninti.