Tag: Ultragarsas

  • Paprastas išmanusis laikrodis su „EchoMotion“ gali sekti viso kūno judesius ultragarsu

    Įprastas komercinis išmanusis laikrodis gali tapti viso kūno judesių sekimo įrankiu vien dėl programinės įrangos atnaujinimo – be papildomų jutiklių ar kamerų. Kornelio universiteto tyrėjai pristatė sistemą „EchoMotion“, kuri 3D erdvėje realiu laiku nustato pagrindinių kūno taškų padėtį nuo galvos iki kulkšnių.

    Sistema naudoja laikrodyje jau esančius garsiakalbį ir mikrofoną, o judesius „mato“ tyliais, žmogui beveik negirdimais garso impulsais. Grįžtantys aidai apdorojami lengvu dirbtinio intelekto modeliu, todėl sprendimas veikia pačiame įrenginyje ir nereikalauja jokios aparatinės modifikacijos.

    Tokio tipo sekimas šiandien dažniausiai remiasi kameromis arba keliais ant kūno tvirtinamais sensoriais, o įprasti laikrodžių judesio jutikliai daugiausia „žino“ tik riešo trajektoriją. „EchoMotion“ siekia užpildyti šią spragą – atkurti viso kūno judesių vaizdą iš vieno, ant riešo dėvimo įrenginio.

    Tyrėjai pabrėžia ir privatumo aspektą: skirtingai nei kameros, ultragarsinis sprendimas nefiksuoja vaizdo aplinkoje, todėl teoriškai galėtų būti patogesnis sporto salėse ar viešose erdvėse. Praktinis potencialas – nuo treniruočių technikos „koučingo“ iki reabilitacijos stebėsenos.

    Kaip veikia „tylus sonar“ ant riešo

    „EchoMotion“ skleidžia aukšto dažnio signalus maždaug 18 000–21 000 hercų ruože – arti žmogaus klausos ribos. Bangos atsispindi nuo rankų, kojų, liemens ir net aplinkinių paviršių, o mikrofonas užfiksuoja sugrįžtančius aidus.

    Kiekvienas judesys pakeičia aidų „piešinį“: pakelta ranka, sulenktas kelis ar pasikeitusi laikysena sukuria skirtingus atspindžių laiko ir stiprumo derinius. DI modelis išmoksta šiuos dėsningumus atpažinti ir iš jų atkuria supaprastintą trimatį „skeletą“.

    Modelis analizuoti suprojektuotas trumpais intervalais – maždaug trijų ketvirtadalių sekundės garso informacijos „langais“. Tuomet prognozuojamos santykinės 12 kūno taškų (įskaitant pečius, alkūnes, riešus, kelius ir kulkšnis) padėtys.

    Įdomi detalė – sistema gali įvertinti judesius ir tada, kai dalis kūno nėra tiesiogiai „matoma“ laikrodžiui. Garso bangos gali atšokti nuo grindų ar kitų paviršių, o žmogaus judesiai yra tarpusavyje susieti biomechaniniais ryšiais, kuriuos modelis išnaudoja spėjimams patikslinti.

    Bandymų rezultatai su komerciniais laikrodžiais

    Kurdamas sprendimą, Kornelio universiteto komandos branduolys pirmiausia naudojo prototipą su keliomis garsiakalbių ir mikrofonų poromis. Vėliau svarbiausias klausimas buvo, ar metodas veiks ir įprastame laikrodyje, kur tokios papildomos įrangos nėra.

    Technologija perkelta į nemodifikuotą „Samsung Galaxy Watch 6“, kuris turi po vieną garsiakalbį ir mikrofoną. 15 savanorių atliko 18 skirtingų judesių, tarp jų – pritūpimus, įtūpstus, rankų kėlimą, „jumping jacks“ ir ėjimą.

    Bandymuose, kai DI susidurdavo su žmogumi, kurio judesių duomenų anksčiau nematė, vidutinė kiekvieno sekamo taško paklaida siekė 9,3 centimetro. Pritaikius individualų modelio patikslinimą su maždaug 12 minučių konkretaus žmogaus judesių įrašų, vidutinė paklaida sumažėjo iki 6 centimetrų.

    Tyrėjai išbandė sprendimą ir su „Galaxy Watch 7“ bei „Google Pixel Watch 3“ – be papildomo pritaikymo konkrečiam įrenginiui. Šiais atvejais naujiems naudotojams vidutinė paklaida buvo apie 10 centimetrų, o vienai prognozei apdoroti laikrodyje prireikdavo maždaug 120 milisekundžių.

    Ką tai galėtų reikšti sportui ir reabilitacijai

    Komanda pripažįsta ribojimus: ultragarsui sunkiau „prasiskverbti“ pro storesnį audinį, todėl tikslumui gali būti svarbu trumpomis rankovėmis dėvimi drabužiai ar atsmauktos rankovės. Taip pat sudėtingi judesiai, kai vienu metu intensyviai dirba ir kojos, ir viršutinė kūno dalis, gali „supainioti“ aidų raštus.

    Vis dėlto jau dabar „EchoMotion“ demonstruoja praktinį potencialą. Pilotiniame bandyme dviejose sporto salėse, esant garsiai foninei muzikai (76 decibelai), „Galaxy Watch 6“ su „EchoMotion“ atpažino 20 jėgos ir kardio pratimų tipų 95,4 proc. tikslumu, o pakartojimus suskaičiavo maždaug vieno pakartojimo tikslumu.

    Tyrėjai teigia norintys tobulinti sprendimą taip, kad jis gebėtų pastebėti ir smulkesnes technikos klaidas, pavyzdžiui, netaisyklingą laikyseną atliekant pratimus. Taip pat svarstoma kombinacija su išmaniaisiais akiniais, kur akiniai fiksuotų, į ką žmogus žiūri ar ką laiko, o laikrodis papildytų vaizdą informacija apie viso kūno judesius, nenaudodamas kamerų.

    Darbas pristatytas ACM UbiComp/ISWC konferencijoje Šanchajuje ir publikuotas „Proceedings of the ACM on Interactive, Mobile, Wearable and Ubiquitous Technologies“.

  • Johns Hopkins sukūrė pleistro dydžio implantą, leidžiantį po operacijos stebėti nugaros smegenų pažeidimus

    Po nugaros smegenų traumos atlikta operacija nebūtinai reiškia, kad pavojus praėjo – audinių pažeidimai dar kelias dienas gali progresuoti dėl tinimo, kraujavimo ar sutrikusios kraujotakos.

    Didžiausia problema ta, kad užsiuvus žaizdą gydytojams tampa sunku tiesiogiai matyti, kas vyksta nugaros smegenyse: magnetinio rezonanso tyrimas suteikia tik pavienes „nuotraukas“, o ne nuolatinį vaizdą.

    Dabar Johns Hopkins universiteto tyrėjai pristatė itin mažą ultragarsinį implantą, kuris galėtų tapti savotišku „langeliu“ į nugaros smegenų būklę po operacijos. Prietaisas, prijungtas laidu prie išorinio įrenginio, buvo išbandytas su kiaulėmis.

    Mokslininkai teigia, kad implantas leido kelias dienas iš eilės fiksuoti nugaros smegenų audinių pokyčius ir kraujotakos signalus – būtent tuo laikotarpiu, kai žala gali plėstis nepastebimai.

    Kaip veikia pleistro dydžio įrenginys

    Implantas pavadintas Multimodal Ultrasound System for Injury Care (MUSIC). Jo matmenys panašūs į mažą lipnų pleistrą: apie 4,5 centimetro ilgio, 1 centimetro pločio ir 0,3 centimetro storio.

    Numatoma, kad operacijos metu chirurgai jį uždėtų virš nugaros smegenų, o plonas laidas būtų išvestas į išorę ir prijungtas prie įrangos, kuri apdoroja signalus.

    MUSIC naudoja ultragarsinius jutiklius, kurie formuoja nugaros smegenų struktūrų vaizdą ir atlieka Doplerio matavimus – tuo pačiu principu, kuriuo ultragarsu vertinamas kraujo tekėjimas kraujagyslėmis.

    Tyrėjai pirmiausia patikrino, kaip implantas tiktų ant žmogaus stuburo, naudodami donorinį preparatą, o vėliau jį implantavo kiaulėms, įskaitant gyvūnus su eksperimentiškai sukeltomis traumomis.

    Ką pavyko užfiksuoti ir kokios ribos išlieka

    Bandymų metu mokslininkai teigia galėję atskirti nugaros smegenų struktūras, stebėti su kraujavimu susijusius pokyčius ir matuoti kraujotakos signalus kelių dienų laikotarpiu. Kai kurie implantai vietoje išliko iki 15 dienų.

    Vis dėlto įrenginys fiksuoja signalus labai mažame regione – ties smulkios nugaros smegenų arterijos sritimi. Tyrėjai pabrėžia, kad implantas negali „pamatyti“ pačios arterijos sienelių ir tiesiogiai neparodo, kiek kraujo iš tiesų pasiekia audinius.

    Pasak tyrimo vadovo Amir Manbachi, nugaros smegenų traumų biologiniai procesai vyksta lokaliai, todėl ir stebėsena bei galimos intervencijos turėtų būti lokalios.

    Ultragarsu operacijos metu nugaros smegenys buvo vaizdinamos ir anksčiau, tačiau MUSIC siekia, kad tokia stebėsena būtų įmanoma jau po to, kai žaizda užsiūta.

    Ultragarsas – ne tik stebėjimui?

    Gydytojai, siekdami apsaugoti pažeistas nugaros smegenis, dažnai stengiasi palaikyti tinkamą kraujospūdį. Tačiau kraujospūdžio rodmenys kitur kūne nebūtinai reiškia, kad traumos vietoje kraujotaka gera.

    Straipsnyje minima 2025 metų atsitiktinių imčių studija, kurioje dalyvavo 92 pacientai: agresyvus kraujospūdžio kėlimas nesuteikė geresnių neurologinių rezultatų ir buvo susijęs su didesniu kvėpavimo komplikacijų skaičiumi.

    Tyrėjai svarsto, kad MUSIC ateityje galėtų padėti tiksliau vertinti situaciją traumos vietoje. Be vaizdinimo, įrenginys taip pat gali skleisti fokusuotą ultragarsą, kuris, kaip tikimasi, galėtų paveikti kraujotaką šalia pažeidimo.

    Trijose sveikose kiaulėse per 30 pasikartojančių eksperimentinių sesijų ultragarsas pakeitė vietinį kraujo tėkmės greitį, ryškiai nepakeisdamas bendro kraujospūdžio ar širdies ritmo. Pokyčiai buvo įvairūs – fiksuoti ir greičio didėjimai, ir mažėjimai.

    FDA statusas nereiškia leidimo naudoti

    Projektas sulaukė reikšmingo finansavimo: 2020 metais Johns Hopkins paskelbė gavęs 13,48 mln. JAV dolerių DARPA paramą ir kėlė tikslą per penkerius metus priartinti technologiją prie naudojimo žmonėms, tačiau šis terminas jau praėjo.

    Naujajame darbe apie žmonių klinikinius implantavimo bandymus nugaros smegenyse nepranešama. Kitaip tariant, kol kas tai – gyvūnų modeliu pagrįsti rezultatai.

    Įrenginys 2023 metais gavo JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) „Breakthrough Device“ (proveržio prietaiso) statusą, tačiau jis nereiškia patvirtinimo naudoti – tik prioritetinį vertinimą.

    Tyrėjai pripažįsta, kad lieka esminių klausimų, pirmiausia dėl saugumo: reikalingi didesni tyrimai, kurie įvertintų infekcijų riziką, implanto pasislinkimą, vėlyvą uždegimą ir pašalinimo procedūrą. Kol kas MUSIC laikomas būdu geriau matyti, kas vyksta po traumos, o ne pačiu traumos „sutaisymu“.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.

  • Drugiai vėl ir vėl evoliucionavo „ginklą“ prieš šikšnosparnius – ultragarsą skleidžia lytiniais organais

    Drugiai vėl ir vėl evoliucionavo „ginklą“ prieš šikšnosparnius – ultragarsą skleidžia lytiniais organais

    Kai kurių naktinių drugių patinai šikšnosparniams geba „atsakyti“ ultragarsu – ir tam naudoja lytinių organų struktūras. Tyrėjai nustatė, kad toks gynybos būdas evoliucijoje atsirado ne vieną kartą, o nepriklausomai skirtingose rūšyse.

    Naujas tyrimas rodo, jog šis neįprastas prisitaikymas vanaginių (hawkmoths) šeimoje galėjo išsivystyti iki septynių kartų per maždaug 30 milijonų metų. Tai reiškia, kad tas pats „sprendimas“ gamtoje buvo atrastas vėl ir vėl, nors rūšys nėra paveldėjusios jo iš vieno bendro protėvio.

    Šikšnosparniai medžiodami remiasi echolokacija – siunčia ultragarsinius signalus ir pagal atspindžius aptinka grobį tamsoje. Todėl bet koks triukas, galintis suklaidinti sonarą, grobiui gali tapti išlikimo klausimu.

    Tačiau drugiai neturi balso stygų ar gerklų. Dėl to jie garsą sukuria kitaip – trindami kūno dalis tarpusavyje (procesas vadinamas striduliacija), panašiai kaip svirpliai „čirškina“ sparnais.

    Trys mechanizmai, kaip sukuriamas ultragarsas

    Tyrimo autoriai, vadovaujami entomologo Paulo Masonicko iš Floridos gamtos istorijos muziejaus, analizavo vanaginių patinų lytinių organų sandarą ir ieškojo, kurios vietos atsakingos už garso generavimą. Detali vaizdinė analizė leido išskirti kelis skirtingus „instrumentus“.

    Paaiškėjo, kad egzistuoja mažiausiai trys anatominiu požiūriu skirtingi mechanizmai. Vienose rūšyse specializuotos žvynelės ant lytinių organų trinama į kitas žvyneles ant pilvelio, kitose – į smulkius spygliukus, o trečioje grupėje – į mažus gumburėlius (nelygumus) ant kūno paviršiaus.

    Šie mechanizmai sukuria skirtingo pobūdžio ultragarso „serijas“, kurių žmogus negirdi. Tačiau įrašus sulėtinus iki girdimo diapazono, jie primena greitus spragtelėjimus, zvimbes ar trilę.

    Tyrėjai nurodo, kad žvynelių trynimas į spygliukus dažniau generuoja ilgesnius, labiau tęstinius signalus, o žvynelių trynimas į žvyneles – trumpesnius, labiau pertraukiamus impulsus. „Gumburėlių“ mechanizmas, panašu, suteikia įvairesnį garsų repertuarą net tarp artimai susijusių rūšių.

    Ar tai tikrai „trikdo“ šikšnosparnių sonarą?

    Vienas svarbiausių klausimų – ar visi šie ultragarsai vienodai veiksmingi prieš šikšnosparnius. Mokslininkai analizavo įrašus ir vertino, kiek laiko trunka signalai, kokie jų dažniai bei kokią laiko dalį drugiai skleidžia garsą.

    Šiuos rodiklius jie lygino su ankstesnių eksperimentų išvadomis apie tai, kokie ultragarso tipai gali trukdyti šikšnosparnių echolokacijai. Rezultatas nebuvo vienareikšmis: ne visi drugių „pasireiškimai“ atitiko tai, kas siejama su patikimu sonaro trikdymu.

    Tyrėjų vertinimu, ilgesni, labiau tęstiniai signalai labiau tikėtina turi savybių, galinčių sutrikdyti echolokaciją ir padėti išvengti sučiupimo. Vis dėlto trumpesni impulsai taip pat gali būti naudingi – tik galbūt kitokiu būdu.

    Kitos galimos šio garso paskirtys

    Kai kurie vanaginiai turi klausos organus ir gali „išgirsti“ artėjantį šikšnosparnį – tuomet atsakas ultragarsu galėtų būti savalaikis bandymas suklaidinti medžiotoją. Tačiau dalis rūšių yra kurčios, todėl į artėjantį plėšrūną tokio „įspėjimo“ pagrindu reaguoti negalėtų.

    Vis dėlto tyrime minima, kad net ir kurčios rūšys ultragarsą gali skleisti tada, kai yra paliestos. Tokiu atveju trumpas, netikėtas signalas galėtų veikti kaip išgąsčio ar sutrikdymo momentas paskutinę sekundę, kai šikšnosparnis jau priartėjęs.

    Dar viena hipotezė – akustinė mimikrija. Kai kurie drugiai ultragarsu įspėja šikšnosparnius, kad yra nuodingi ar neskanūs; vanaginiai paprastai laikomi šikšnosparniams tinkamu grobiu, tačiau panašūs signalai teoriškai galėtų imituoti „įspėjimo“ garsus.

    Be to, ypač įvairūs garsai, kuriuos sukuria vadinamasis žvynelių trynimas į gumburėlius, kelia mintį, kad ultragarsas kai kuriose rūšyse gali turėti ir kitą funkciją – padėti atpažinti savą rūšį poravimosi metu. Ši prielaida dar turėtų būti patikrinta papildomais tyrimais.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences“.

  • Po atostogų pasitikrinkite kepenis: ką reiškia ALT, AST, GGT ir kada būtina kreiptis?

    Po atostogų pasitikrinkite kepenis: ką reiškia ALT, AST, GGT ir kada būtina kreiptis?

    Ką parodo kepenų tyrimai?

    Kepenų būklę dažniausiai pirmiausia leidžia įvertinti kraujo tyrimai, vadinami kepenų fermentų rodikliais. Dažniausiai tiriami ALT, AST, GGT, šarminė fosfatazė ir bilirubinas, o gydytojui svarbu matyti visumą, o ne vieną skaičių.

    Rodikliai turi būti vertinami kartu su savijauta, vartojamais vaistais, lėtinėmis ligomis, mityba ir alkoholio vartojimu. Net intensyvus fizinis krūvis, neseniai persirgta infekcija ar kai kurie papildai gali laikinai pakeisti rezultatus.

    Kada „padidėję“ dar nereiškia ligos

    Nedidelis, vienkartinis nukrypimas nuo normos nebūtinai reiškia kepenų ligą. Reikšminga, kiek kartų viršijama riba ir ar pakitimai kartojasi pakartotiniuose tyrimuose po kelių savaičių.

    ALT ir AST dažniau siejami su kepenų ląstelių pažeidimu, tačiau gali didėti ir dėl raumenų pažeidimo ar didelio sportinio krūvio. GGT neretai jautriai reaguoja į alkoholį, kai kuriuos vaistus ir tulžies takų sutrikimus, todėl vien jo padidėjimas dar nėra diagnozė.

    Bilirubinas padeda įvertinti, ar nėra sutrikusio tulžies nutekėjimo ar kitų būklių, galinčių lemti geltą. Šarminė fosfatazė gali didėti esant tulžies takų problemoms, bet taip pat ir dėl kaulų apykaitos ypatumų, todėl kontekstas būtinas.

    Signalai, kurių ignoruoti negalima

    Yra požymių, kai delsimas gali būti pavojingas: odos ar akių baltymų pageltimas, patamsėjęs šlapimas, pašviesėjusios išmatos, intensyvus odos niežėjimas. Taip pat svarbus skausmas ar spaudimas dešinėje pašonėje, ryškus silpnumas, pykinimas ar staigiai blogėjanti savijauta.

    Tokiais atvejais verta nedelsti ir kreiptis į gydytoją, ypač jei kartu matomi aiškiai pakitę laboratoriniai rodikliai. Jei fermentai išlieka padidėję keliuose tyrimuose iš eilės, priežastį turėtų nustatyti specialistas.

    Kokie tyrimai dažniausiai skiriami toliau

    Jeigu kraujo rodikliai kelia įtarimų, diagnostika dažnai plečiama ultragarsiniu pilvo organų tyrimu, kuris padeda įvertinti kepenų dydį, struktūrą ir tulžies takus. Prireikus skiriami ir papildomi kraujo tyrimai, įskaitant gliukozę, lipidogramą, uždegimo rodiklius.

    Kai kuriems žmonėms, ypač turintiems antsvorį, padidėjusį cukraus kiekį ar cholesterolį, dažniau nustatoma suriebėjusių kepenų būklė. Ji glaudžiai siejama su metaboline sveikata, todėl gydymo planas dažnai apima ne vien kepenis, bet ir bendrą rizikos veiksnių kontrolę.

    Ką galite padaryti kasdien

    Kepenų priežiūra paprastai prasideda nuo paprastų, bet nuoseklių sprendimų: mažiau alkoholio, reguliari mityba, daugiau judėjimo, kūno svorio kontrolė. Taip pat svarbu nevartoti vaistų ir papildų „profilaktiškai“, o ypač atsargiai derinti kelis preparatus tarpusavyje.

    Jei planuojate „susitvarkyti kepenis“ po atostogų, geriausias pirmas žingsnis yra ne drastiškos detoksikacijos, o aiškus tyrimų planas ir pokalbis su gydytoju. Kuo anksčiau pastebimi pasikartojantys pakitimai, tuo paprasčiau parinkti priežastį šalinančius sprendimus.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Jei turite simptomų ar nerimą keliančių tyrimų rezultatų, kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą.

  • Guzas krūtyje dar nereiškia vėžio: gydytojai paaiškino, kas išduoda jo tipą

    Guzas krūtyje dar nereiškia vėžio: gydytojai paaiškino, kas išduoda jo tipą

    Apčiuopiamas guzelis krūtyje dažnai kelia didžiausią nerimą, tačiau vien jo buvimas dar neatsako į svarbiausią klausimą: ar tai vėžys, ir jei taip, koks. Gydytojai pabrėžia, kad dalis krūties darinių yra gerybiniai, o tiksli diagnozė nustatoma tik atlikus tyrimus.

    Diagnostika paprastai prasideda nuo vaizdinių tyrimų. Dažniausiai pirmiausia atliekamas krūtų ultragarsinis tyrimas, mamografija, o kai kuriais atvejais ir magnetinio rezonanso tomografija, ypač jei vaizdas neaiškus arba krūtis yra tanki.

    Jei radinys kelia įtarimų, kitas žingsnis yra biopsija, kai paimamas audinio mėginys. Būtent patomorfologinis ištyrimas leidžia patvirtinti ar paneigti vėžį ir tiksliai įvardyti naviko tipą, jo agresyvumą bei kitas svarbias savybes.

    Kur krūtyje gali vystytis navikas

    Krūtis sudaryta iš pieno latakų ir liaukinių skiltelių, todėl navikas gali atsirasti skirtingose vietose. Dėl to skiriasi ir dažniausiai sutinkami histologiniai tipai, o jų pavadinimai padeda suprasti, iš kokios struktūros navikas kilo.

    Dažniausias variantas yra invazinis krūties vėžys be specialaus tipo, anksčiau dažnai vadintas invaziniu latakiniu vėžiu. Jis prasideda latakuose ir gali infiltruoti aplinkinius audinius, todėl gydymo taktika paprastai priklauso nuo išplitimo.

    Taip pat nustatomas latakų vėžys in situ, kai pakitusios ląstelės lieka latako viduje ir neįauga į aplinkinį audinį. Tokia būklė laikoma neinvazine, dažnai apibūdinama kaip 0 stadija, tačiau vis tiek reikalauja atidaus gydymo ir stebėjimo.

    Antras pagal dažnumą yra invazinis skiltelinis krūties vėžys, sudarantis apie 10–15 proc. atvejų. Jis pasižymi tuo, kad ląstelės neretai plinta juostomis, todėl ne visada formuojasi aiškus guzas ir liga gali būti sunkiau pastebima apčiuopiant ar mamografijoje.

    Be šių formų egzistuoja ir retesnių histologinių atmainų, taip pat navikų, kurie nėra tipiškas krūties liaukos vėžys. Klinikinėje praktikoje gydytojai išskiria ir ypatingas formas, pavyzdžiui, uždegiminį krūties vėžį bei krūties Pageto ligą, kuri dažniau pasireiškia spenelio ir areolės srityje.

    Receptoriai, kurie keičia gydymą

    Vien histologinis tipas nepasako, kaip navikas elgsis ir kokie vaistai gali būti veiksmingiausi. Todėl po biopsijos dažniausiai atliekami biologinių žymenų tyrimai, svarbiausi iš jų yra estrogenų receptoriai, progesterono receptoriai ir HER2.

    Jei naviko ląstelėse randama estrogenų ir arba progesterono receptorių, vėžys priskiriamas hormonams jautriam. Tokiais atvejais gydymas dažnai papildomas hormonoterapija, kurios tikslas yra sumažinti hormonų poveikį naviko augimui.

    HER2 yra baltymas, susijęs su ląstelių augimo signalais, o daliai pacienčių jis būna padidėjęs. HER2 teigiamas statusas svarbus tuo, kad atveria galimybę taikyti tikslines anti-HER2 terapijas, kurios pastaraisiais metais reikšmingai pagerino dalies pacienčių prognozes.

    Praktikoje vis dažniau aptariama ir vadinamoji HER2 low kategorija, kai HER2 baltymo yra, bet ne tiek, kad navikas būtų priskirtas klasikiniam HER2 teigiamam. Tai svarbu todėl, kad plečiantis tikslinių vaistų galimybėms, toks patikslinimas gali turėti įtakos gydymo pasirinkimui.

    Tris kartus neigiamas krūties vėžys apibrėžiamas tada, kai nėra nei hormonų receptorių, nei HER2 pertekliaus. Tokiu atveju hormonoterapija ir klasikinės anti-HER2 terapijos netinka, todėl gydymas dažniau remiasi chemoterapija, o kai kurioms pacientėms gali būti taikoma ir imunoterapija.

    Kodėl dvi vienodos diagnozės nevienodos

    Gydytojai pabrėžia, kad apibendrinimas krūties vėžys slepia labai skirtingas ligas. Dvi pacientės gali turėti skirtingą histologinį tipą ir visiškai kitokį receptorių profilį, todėl jų gydymas ir prognozė gali smarkiai skirtis.

    Galutinis vaizdas sudedamas iš kelių dalių: naviko tipo, receptorių ir HER2 statuso, naviko dydžio, limfmazgių pažeidimo, išplitimo į kitus organus ir naviko piktybiškumo laipsnio. Šie duomenys leidžia nustatyti ligos stadiją ir parinkti personalizuotą gydymą.

    Specialistai ragina neatidėlioti ištyrimo pastebėjus krūties pokyčius, tokius kaip naujas guzelis, odos įtraukimai, paraudimas, spenelio formos ar odos pakitimai. Kuo anksčiau atliekami tyrimai, tuo didesnė tikimybė nustatyti ligą anksti ir pritaikyti efektyviausią gydymą.

  • Inžinieriai sukūrė garsiakalbį, garsą „numetantį“ tik tam žmogui: tai keičia viešas erdves

    Inžinieriai sukūrė garsiakalbį, garsą „numetantį“ tik tam žmogui: tai keičia viešas erdves

    Inžinierių komanda pristatė naujo tipo kryptinį garsiakalbį, galintį perduoti garsą tik į tiksliai apibrėžtą erdvę. Pagrindas – ultragarso moduliacija, kai ore iš ultragarso bangų „išgaunamas“ žmogaus girdimas signalas.

    Toks sprendimas priskiriamas parametrinių garsiakalbių technologijai, kai siauras ultragarso pluoštas veikia tarsi garso „prožektorius“. Skirtingai nei įprasti garsiakalbiai, jis mažiau „išsilieja“ į šonus, todėl šalia esantys žmonės gali beveik nieko negirdėti.

    Iki šiol didesnį tikslumą dažnai užtikrindavo sudėtingos sistemos su dešimtimis ar net šimtais tiksliai išdėstytų ultragarsinių keitiklių. Tačiau paprastesnėse konstrukcijose problema tapdavo membranos sukelti pašaliniai virpesiai, dėl kurių atsirasdavo garso nuotėkis į šonus ir silpnėdavo kryptingumas.

    Naujoje konstrukcijoje šis trūkumas sprendžiamas sujungiant dviejų tipų metamaterialus viename ultragarsiniame keitiklyje. Priekyje įrengtas akustinis metapaviršius veikia kaip lęšis ir suformuoja siaurą, tvarkingą ultragarso pluoštą, panašiai kaip lazeris šviesai.

    Galinėje dalyje integruotos elastingos metastruktūros slopina parazitinius virpesius pasirinktų dažnių ruože. Tai sumažina nepageidaujamą garsą, sklindantį į šonus, ir sustiprina tikslinį perdavimą ten, kur jis turi pasiekti klausytoją.

    Eksperimentuose vieno elemento įrenginys kryptingai perdavė garsą maždaug nuo 500 hercų iki 10 kilohercų. Tai daugiau nei keturios oktavos ir apima didelę dalį kasdienio girdimo spektro, svarbaus tiek kalbai, tiek muzikai.

    Tyrėjai taip pat imitavo lėktuvo salono sėdynių išdėstymą ir tikrino, ar skirtingas turinys gali pasiekti skirtingus keleivius netrukdydamas šalia sėdinčiam žmogui. Atkūrus realius radijo signalus ir muziką bei pamatuojus garso lygį įvairiais kampais, papildomas vibracijų slopinimas aiškiai pagerino kryptingumą.

    Komanda iš Pohango mokslo ir technologijų universiteto teigia, kad komercializavus sprendimą jis galėtų praversti lėktuvuose ir traukiniuose, kai pranešimai ar pramoginis turinys būtų personalizuojamas konkrečiai vietai. Panašus principas tiktų muziejams ir parodų salėms, kur paaiškinimą girdėtų tik žmogus, stovintis prieš konkretų eksponatą.

    Tokios technologijos dažnai pristatomos kaip privatumo ir triukšmo mažinimo priemonė, tačiau praktinis pritaikymas priklausys ir nuo saugumo bei komforto kriterijų. Inžinieriams svarbu išlaikyti aiškų garsą, sumažinti iškraipymus ir užtikrinti, kad ultragarsiniai komponentai atitiktų taikomus akustikos reikalavimus viešose erdvėse.

  • Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Mokslininkai pristatė priklijuojamą ultragarsinį įrenginį, kuris gali valandomis iš eilės stebėti kūdikio būklę gimdoje ir realiu laiku fiksuoti kraujotaką. Tokia technologija galėtų padėti anksčiau pastebėti komplikacijas, kurių kartais nepavyksta užfiksuoti atliekant įprastus, trumpus tyrimus.

    Bandomasis prietaisas, pavadintas UPatch, kuriamas kaip tarpinis sprendimas tarp pavienių nėštumo echoskopijų ir nuolatinio stebėjimo sistemų, kurios klinikinėje praktikoje neretai sukelia klaidingų pavojaus signalų. Tyrėjų tikslas – suteikti gydytojams patikimesnę, ilgesnės trukmės informaciją, kartu mažinant nereikalingų apsilankymų ligoninėje skaičių.

    Kuo UPatch skiriasi nuo įprastos echoskopijos?

    Įprasta ultragarsinė diagnostika dažniausiai suteikia tik momentinį vaizdą – kelių minučių trukmės įvertinimą, kuris vėliau lyginamas su kitais nėštumo etapais. UPatch koncepcija remiasi ilgesniu stebėjimu: pleistras gali būti nešiojamas kelias valandas ir fiksuoti dinamiškus pokyčius, įskaitant kraujotaką judančiose struktūrose, pavyzdžiui, virkštelėje.

    Prietaisą kūrė komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto profesoriaus Sheng Xu, taip pat prisidėjo Oksfordo universiteto ir Kalifornijos universiteto San Diege tyrėjai. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Biotechnology“.

    Ką parodė bandymai su nėščiosiomis?

    Tyrime dalyvavo 62 nėščiosios, o UPatch gauti kraujotakos rodmenys buvo palyginti su standartinės, rankiniu būdu atliekamos echoskopijos duomenimis. Tyrėjai nurodo, kad rezultatai glaudžiai sutapo, todėl technologija laikoma perspektyvia ilgesniam kraujotakos sekimui laikui bėgant.

    Vienas praktiškai svarbiausių pastebėjimų – vaisiaus kraujotaka gali kisti dinamiškai, o trumpalaikiai svyravimai nebūtinai reiškia nuolatinę problemą. Tokia įžvalga gali būti reikšminga sprendžiant, kada reikia skubios intervencijos, o kada pakanka atidesnio, bet ramesnio stebėjimo.

    „Ši technologija atveria galimybę vaisiaus būklę stebėti nuolat ir neinvaziškai kur kas ilgiau nei dabar įprasta“, – sakė tyrime dalyvavusi profesorė Antoniya Georgieva.

    Pasak tyrėjos Marianos Tome, ilgesnis ir aiškesnis stebėjimas galėtų mažinti nereikalingų pakartotinių tyrimų bei intervencijų skaičių, o nėščiosioms suteikti daugiau užtikrintumo kasdienybėje.

    Kodėl tai svarbu regionams, kur trūksta specialistų?

    Tyrėjai akcentuoja ir prieinamumo aspektą: daugelyje vietovių trūksta apmokytų echoskopuotojų, o aukštos rizikos nėštumų priežiūra vėluoja dėl ribotų resursų. Pasak pirmojo straipsnio autoriaus dr. Tom Park, tokia technologija ateityje galėtų išplėsti prenatalinės diagnostikos galimybes ten, kur sudėtinga greitai gauti specialistų paslaugas.

    Vis dėlto UPatch dar yra koncepcijos įrodymo stadijoje. Dabartinei versijai reikalinga laidinė įranga, o teisingam uždėjimui vis dar būtina įprasta echoskopija, kad pleistras būtų tiksliai pozicionuotas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad reikės didesnių klinikinių tyrimų su įvairesnėmis pacientų grupėmis, jog būtų patvirtintas patikimumas ir aiškiai apibrėžtos situacijos, kada toks stebėjimas keičia gydymo taktiką. Kartu svarstoma, kad ateities versijos galėtų būti belaidės ir kompaktiškesnės, priartinant nuolatinę stebėseną prie kasdienio nešiojimo.

  • Mokslininkai nustatė: žiovulys „užkrečia“ dar įsčiose – kūdikis jį pagauna iš mamos

    Mokslininkai nustatė: žiovulys „užkrečia“ dar įsčiose – kūdikis jį pagauna iš mamos

    Žiovulys laikomas vienu labiausiai „užkrečiamų“ žmogaus elgesio reiškinių: neretai pakanka pamatyti žiovaujantį žmogų ar net apie tai paskaityti, kad noras žiovauti atsirastų ir pačiam. Naujas tyrimas rodo, kad šis efektas gali prasidėti dar iki gimimo – kai kūdikis yra mamos įsčiose.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Parmos universiteto Italijoje, nustatė, jog trečiąjį nėštumo trimestrą vaisiai dažniau žiovauja po to, kai žiovauja jų mamos. Tokia reakcija fiksuota ne neutraliose situacijose ar panašiuose veido judesiuose, o būtent po tikro žiovulio.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 38 moterys, kurių amžius siekė nuo 18 iki 45 metų, o nėštumas buvo vienvaisis ir be komplikacijų. Stebėjimai atlikti maždaug 28–32 nėštumo savaitę, kai vaisiaus elgesį galima gana patikimai fiksuoti ultragarsu.

    Eksperimento metu mamos sėdėjo ramioje patalpoje ir žiūrėjo vaizdo įrašus ekrane, o jų veidai buvo filmuojami. Tuo pat metu vaisiai buvo stebimi ultragarsu, siekiant užfiksuoti žiovulio judesių sekas.

    Pirmiausia dalyvėms buvo rodomas trumpas neutralus peizažų vaizdo įrašas, kad būtų nustatytas ramybės fonas. Vėliau moterys žiūrėjo tris skirtingus maždaug 6 minučių trukmės įrašus: su žiovaujančiais žmonėmis, su į žiovulį panašiais burnos judesiais ir su neutraliais veidais.

    Ką parodė rezultatai

    Analizuojant įrašus kadrų tikslumu buvo siekiama išvengti šališkumo: vertintojai nežinojo, kokį vaizdo įrašą tuo metu žiūrėjo mama. Tyrėjai pastebėjo, kad dauguma mamų bent kartą žiovavo būtent žiovulio vaizdo įrašo metu.

    Dar svarbiau, kad daliai mamų žiovaujant, žiovulys netrukus pasikartodavo ir vaisiui. Tyrimo duomenys rodo teigiamą ryšį: mamos, kurios žiovavo dažniau, dažniau turėjo ir žiovaujantį vaisių.

    „Vaisiaus žiovulys ryškiai padidėja po mamos žiovulio, bet ne kontrolinėmis sąlygomis“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Autoriai pabrėžia, kad kontroliniuose įrašuose, kuriuose nebuvo „užkrečiamo“ stimulo, dažniausiai nežiovavo nei mama, nei vaisius. Tai sustiprina prielaidą, kad stebėtas reiškinys nėra atsitiktinis vaisiaus aktyvumo svyravimas.

    Ką tai gali reikšti ir ko dar nežinome

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į ribotumus: imtis nėra didelė, o visos dalyvės buvo stebėtos vienoje gydymo įstaigoje, be to, tirta gana siaura nėštumo trukmės atkarpa. Dėl to dar neaišku, kada tiksliai nėštumo metu toks „susiderinimas“ prasideda ir kiek jis būdingas skirtingoms populiacijoms.

    Taip pat neatsakyta, koks fiziologinis kelias sieja mamos žiovulį su vaisiaus reakcija. Tyrime keliama hipotezė, kad svarbi gali būti ne vien regimoji „mėgdžiojimo“ grandinė, o vidiniai kūno signalai, susiję su mamos kvėpavimo, kraujotakos ar bendro suaktyvėjimo pokyčiais.

    Žiovulio funkcija iki šiol nėra galutinai paaiškinta, tačiau viena dažnai minima versija – tai būdas reguliuoti smegenų būseną, pavyzdžiui, prisidedant prie jų „atvėsinimo“ ir budrumo kaitos. Naujas darbas šią diskusiją papildo dar vienu aspektu: socialinė žiovulio „infekcija“ gali turėti gilesnes, ankstyvoje raidoje atsirandančias šaknis.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti platesnius, įvairesnių grupių tyrimus, kurie padėtų patikrinti, ar efektas kartojasi skirtingomis sąlygomis ir ar jis pasireiškia anksčiau nei trečiajame trimestre. Jie taip pat siūlo ieškoti biologinių mechanizmų, kurie galėtų paaiškinti, kaip mamos veiksmas per gana trumpą laiką „persiduoda“ vaisiaus elgesiui.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“.

  • Tyrimas: daržovės nėštumo metu gali formuoti vaiko skonį iki trejų metų – ką parodė testas

    Tyrimas: daržovės nėštumo metu gali formuoti vaiko skonį iki trejų metų – ką parodė testas

    Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad daržovių skoniai, su kuriais vaisius susiduria dar nėštumo metu, gali būti atpažįstami ir po kelerių metų. Mokslininkai teigia, kad tai gali padėti paaiškinti, kodėl vieniems vaikams daržovės priimtinesnės nei kitiems.

    Tyrimą atlikę Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Nyderlandų universitetų mokslininkai siekė patikrinti, ar vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu susiformuoja ilgalaikė skonio ar kvapo atmintis. Jie pabrėžia, kad ankstesni darbai jau buvo parodę: vaisius gali „ragauti“ mamos mitybos niuansus per vaisiaus vandenis.

    Kaip vyko eksperimentas

    Nėščiosios buvo suskirstytos į dvi grupes: vienai duotos kapsulės su lapinių kopūstų milteliais, kitai – su morkų milteliais. Vėliau, 32 ir 36 nėštumo savaitę, ultragarsu buvo fiksuojamos vaisių veido išraiškos po šių skonių poveikio.

    Mokslininkai vėliau stebėjo vaikus ir gimus – maždaug trijų savaičių amžiaus. Naujausiame etape dalis vaikų pakartotinai vertinti sulaukus trejų metų, siekiant palyginti ankstyvas reakcijas su vėlesnėmis.

    Trejų metų vaikams po nosimi laikyti vatos tamponėliai, pamirkyti morkų arba lapinių kopūstų milteliuose. Reakcijos buvo filmuojamos ir koduojamos pagal veido išraiškas, kurias tyrėjai apibūdino kaip panašias į juoką arba verkimą.

    Ką parodė rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, vaikai, kurie dar prieš gimimą buvo „supažindinti“ su morkomis, trejų metų amžiaus į morkų kvapą reagavo palankiau, o į lapinių kopūstų kvapą – neigiamiau. Panaši tendencija fiksuota ir kitoje grupėje: su lapiniais kopūstais nėštumo metu susidūrę vaikai palankiau reagavo į jų kvapą nei į morkas.

    Pasak mokslininkų, tokie duomenys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad maisto pasirinkimai gali pradėti formuotis dar iki gimimo. Tai nereiškia, kad vėliau vaiko mitybos įpročiai nekinta, tačiau ankstyvos patirtys gali suteikti pradinį „skonio rėmą“.

    „Iš šių duomenų galime daryti prielaidą, kad tam tikro skonio patyrimas vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu gali sukurti ilgalaikę skonio ar kvapo atmintį ir formuoti vaiko maisto pasirinkimus praėjus keleriems metams po gimimo“, – sakė tyrimo autorė, Durhamo universiteto psichologė Nadja Reissland.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribojimai

    Praktinė reikšmė paprasta: jei daržovės vaikui atrodo „pažįstamos“, jas gali būti lengviau įtraukti į racioną, ypač kai tėvai susiduria su įprastu ikimokyklinukų išrankumu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vieno produkto vartojimas nėštumo metu nėra stebuklinga strategija, o vaiko mitybą lemia ir aplinka, ir įpročiai šeimoje.

    Komanda akcentuoja ir ribojimus: tyrimo imtis buvo nedidelė, todėl rezultatus reikia vertinti atsargiai. Taip pat dar neaišku, ar tokia ankstyva „pažintis“ su skoniu vėliau lemia realų suvalgomo daržovių kiekio padidėjimą, ir kokią dalį gali sudaryti genetiniai veiksniai.

    Tyrimas Do Human Fetuses Form Long-Lasting Chemosensory Memories? publikuotas žurnale Developmental Psychobiology. Autoriai teigia, kad ateities darbai turėtų apimti didesnes grupes ir platesnį skonių spektrą, kad būtų galima tiksliau įvertinti ilgalaikį poveikį vaikų mitybai.

  • Mokslininkai laboratorijoje virusus naikino garsu: kas nutiko COVID-19 ir gripo dalelėms?

    Mokslininkai laboratorijoje virusus naikino garsu: kas nutiko COVID-19 ir gripo dalelėms?

    Mokslininkai parodė, kad ultragarsas, įprastai naudojamas medicininiuose tyrimuose, gali fiziškai pažeisti apvalkalą turinčius virusus ir taip sumažinti jų aktyvumą. Laboratorijoje tokie garso impulsai susilpnino SARS-CoV-2 ir gripo A (H1N1) gebėjimą užkrėsti ląsteles.

    Tyrimą atliko San Paulo universiteto komanda, kuri virusų mėginius veikė 3–20 MHz dažnio ultragarsu, panašiu į naudojamą ligoninėse diagnostikai. Vėliau mokslininkai įvertino, ar apdoroti mėginiai vis dar sugeba infekuoti ląstelių kultūras, ir fiksavo ryškius viruso apvalkalo suirimą rodančius pokyčius.

    Kaip veikia „smūgis“ ultragarsu

    Esminis mechanizmas šiame darbe siejamas su akustiniu rezonansu: parinktas dažnis sužadina viruso dalelės apvalkalo virpesius taip, kad jie sustiprėja ir pažeidžia struktūrą. Tyrėjų teigimu, svarbi ir dalelių geometrija, nes sferinės formos apvalkalą turintys virusai, panašu, yra ypač jautrūs tokiam poveikiui.

    Autoriai pabrėžia, kad bandymuose aplinkos parametrai, tokie kaip temperatūra ir pH, išliko stabilūs, todėl tikėtina, jog poveikis nėra susijęs su kaitinimu ar cheminiais pokyčiais. Tai svarbu, nes leidžia tikėtis selektyvesnio poveikio viruso dalelėms, o ne aplinkinėms ląstelėms.

    Kuo tai skiriasi nuo sterilizavimo ultragarsu

    Ultragarsas jau dabar naudojamas kai kurių medicinos priemonių valymui, tačiau dažniau tai siejama su kavitacija, kai žemesniuose dažniuose susidarančių burbuliukų suirimas mechaniškai ardo biologinę medžiagą. Naujajame tyrime akcentuojamas kitas kelias: aukštesnių dažnių rezonansas, kuris, autorių vertinimu, gali būti taiklesnis apvalkalą turintiems virusams.

    Tyrėjai taip pat kelia idėją, kad fizinė ataka prieš viruso dalelės apvalkalą teoriškai galėtų būti mažiau priklausoma nuo mutacijų, nes jos ne visada kardinaliai pakeičia dalelės formą. Vis dėlto tai nereiškia, kad metodas automatiškai veiktų visiems virusams ar visomis sąlygomis.

    Kodėl tai dar ne gydymas

    Nors rezultatai atrodo perspektyvūs, kol kas tai yra laboratoriniai bandymai, o ne klinikinis gydymo metodas žmonėms. Reikia papildomų tyrimų, kad būtų tiksliai parinkti saugūs parametrai, įvertintas poveikis audiniams ir patikrintas efektyvumas sudėtingesniuose modeliuose, įskaitant gyvūnų bei klinikinius tyrimus.

    Komanda nurodo, kad ateityje panašus principas galėtų būti tiriamas ir prieš kitus apvalkalą turinčius virusus, tačiau praktinis pritaikymas priklausys nuo to, ar bus įmanoma tiksliai, saugiai ir pakankamai giliai nukreipti ultragarsą į reikiamą vietą organizme. Tyrimo išvados paskelbtos žurnale Scientific Reports.