CP v2

Tag: Ultragarsas

  • Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Mokslininkai pristatė priklijuojamą ultragarsinį įrenginį, kuris gali valandomis iš eilės stebėti kūdikio būklę gimdoje ir realiu laiku fiksuoti kraujotaką. Tokia technologija galėtų padėti anksčiau pastebėti komplikacijas, kurių kartais nepavyksta užfiksuoti atliekant įprastus, trumpus tyrimus.

    Bandomasis prietaisas, pavadintas UPatch, kuriamas kaip tarpinis sprendimas tarp pavienių nėštumo echoskopijų ir nuolatinio stebėjimo sistemų, kurios klinikinėje praktikoje neretai sukelia klaidingų pavojaus signalų. Tyrėjų tikslas – suteikti gydytojams patikimesnę, ilgesnės trukmės informaciją, kartu mažinant nereikalingų apsilankymų ligoninėje skaičių.

    Kuo UPatch skiriasi nuo įprastos echoskopijos?

    Įprasta ultragarsinė diagnostika dažniausiai suteikia tik momentinį vaizdą – kelių minučių trukmės įvertinimą, kuris vėliau lyginamas su kitais nėštumo etapais. UPatch koncepcija remiasi ilgesniu stebėjimu: pleistras gali būti nešiojamas kelias valandas ir fiksuoti dinamiškus pokyčius, įskaitant kraujotaką judančiose struktūrose, pavyzdžiui, virkštelėje.

    Prietaisą kūrė komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto profesoriaus Sheng Xu, taip pat prisidėjo Oksfordo universiteto ir Kalifornijos universiteto San Diege tyrėjai. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Biotechnology“.

    Ką parodė bandymai su nėščiosiomis?

    Tyrime dalyvavo 62 nėščiosios, o UPatch gauti kraujotakos rodmenys buvo palyginti su standartinės, rankiniu būdu atliekamos echoskopijos duomenimis. Tyrėjai nurodo, kad rezultatai glaudžiai sutapo, todėl technologija laikoma perspektyvia ilgesniam kraujotakos sekimui laikui bėgant.

    Vienas praktiškai svarbiausių pastebėjimų – vaisiaus kraujotaka gali kisti dinamiškai, o trumpalaikiai svyravimai nebūtinai reiškia nuolatinę problemą. Tokia įžvalga gali būti reikšminga sprendžiant, kada reikia skubios intervencijos, o kada pakanka atidesnio, bet ramesnio stebėjimo.

    „Ši technologija atveria galimybę vaisiaus būklę stebėti nuolat ir neinvaziškai kur kas ilgiau nei dabar įprasta“, – sakė tyrime dalyvavusi profesorė Antoniya Georgieva.

    Pasak tyrėjos Marianos Tome, ilgesnis ir aiškesnis stebėjimas galėtų mažinti nereikalingų pakartotinių tyrimų bei intervencijų skaičių, o nėščiosioms suteikti daugiau užtikrintumo kasdienybėje.

    Kodėl tai svarbu regionams, kur trūksta specialistų?

    Tyrėjai akcentuoja ir prieinamumo aspektą: daugelyje vietovių trūksta apmokytų echoskopuotojų, o aukštos rizikos nėštumų priežiūra vėluoja dėl ribotų resursų. Pasak pirmojo straipsnio autoriaus dr. Tom Park, tokia technologija ateityje galėtų išplėsti prenatalinės diagnostikos galimybes ten, kur sudėtinga greitai gauti specialistų paslaugas.

    Vis dėlto UPatch dar yra koncepcijos įrodymo stadijoje. Dabartinei versijai reikalinga laidinė įranga, o teisingam uždėjimui vis dar būtina įprasta echoskopija, kad pleistras būtų tiksliai pozicionuotas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad reikės didesnių klinikinių tyrimų su įvairesnėmis pacientų grupėmis, jog būtų patvirtintas patikimumas ir aiškiai apibrėžtos situacijos, kada toks stebėjimas keičia gydymo taktiką. Kartu svarstoma, kad ateities versijos galėtų būti belaidės ir kompaktiškesnės, priartinant nuolatinę stebėseną prie kasdienio nešiojimo.

  • Mokslininkai nustatė: žiovulys „užkrečia“ dar įsčiose – kūdikis jį pagauna iš mamos

    Mokslininkai nustatė: žiovulys „užkrečia“ dar įsčiose – kūdikis jį pagauna iš mamos

    Žiovulys laikomas vienu labiausiai „užkrečiamų“ žmogaus elgesio reiškinių: neretai pakanka pamatyti žiovaujantį žmogų ar net apie tai paskaityti, kad noras žiovauti atsirastų ir pačiam. Naujas tyrimas rodo, kad šis efektas gali prasidėti dar iki gimimo – kai kūdikis yra mamos įsčiose.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Parmos universiteto Italijoje, nustatė, jog trečiąjį nėštumo trimestrą vaisiai dažniau žiovauja po to, kai žiovauja jų mamos. Tokia reakcija fiksuota ne neutraliose situacijose ar panašiuose veido judesiuose, o būtent po tikro žiovulio.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 38 moterys, kurių amžius siekė nuo 18 iki 45 metų, o nėštumas buvo vienvaisis ir be komplikacijų. Stebėjimai atlikti maždaug 28–32 nėštumo savaitę, kai vaisiaus elgesį galima gana patikimai fiksuoti ultragarsu.

    Eksperimento metu mamos sėdėjo ramioje patalpoje ir žiūrėjo vaizdo įrašus ekrane, o jų veidai buvo filmuojami. Tuo pat metu vaisiai buvo stebimi ultragarsu, siekiant užfiksuoti žiovulio judesių sekas.

    Pirmiausia dalyvėms buvo rodomas trumpas neutralus peizažų vaizdo įrašas, kad būtų nustatytas ramybės fonas. Vėliau moterys žiūrėjo tris skirtingus maždaug 6 minučių trukmės įrašus: su žiovaujančiais žmonėmis, su į žiovulį panašiais burnos judesiais ir su neutraliais veidais.

    Ką parodė rezultatai

    Analizuojant įrašus kadrų tikslumu buvo siekiama išvengti šališkumo: vertintojai nežinojo, kokį vaizdo įrašą tuo metu žiūrėjo mama. Tyrėjai pastebėjo, kad dauguma mamų bent kartą žiovavo būtent žiovulio vaizdo įrašo metu.

    Dar svarbiau, kad daliai mamų žiovaujant, žiovulys netrukus pasikartodavo ir vaisiui. Tyrimo duomenys rodo teigiamą ryšį: mamos, kurios žiovavo dažniau, dažniau turėjo ir žiovaujantį vaisių.

    „Vaisiaus žiovulys ryškiai padidėja po mamos žiovulio, bet ne kontrolinėmis sąlygomis“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Autoriai pabrėžia, kad kontroliniuose įrašuose, kuriuose nebuvo „užkrečiamo“ stimulo, dažniausiai nežiovavo nei mama, nei vaisius. Tai sustiprina prielaidą, kad stebėtas reiškinys nėra atsitiktinis vaisiaus aktyvumo svyravimas.

    Ką tai gali reikšti ir ko dar nežinome

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į ribotumus: imtis nėra didelė, o visos dalyvės buvo stebėtos vienoje gydymo įstaigoje, be to, tirta gana siaura nėštumo trukmės atkarpa. Dėl to dar neaišku, kada tiksliai nėštumo metu toks „susiderinimas“ prasideda ir kiek jis būdingas skirtingoms populiacijoms.

    Taip pat neatsakyta, koks fiziologinis kelias sieja mamos žiovulį su vaisiaus reakcija. Tyrime keliama hipotezė, kad svarbi gali būti ne vien regimoji „mėgdžiojimo“ grandinė, o vidiniai kūno signalai, susiję su mamos kvėpavimo, kraujotakos ar bendro suaktyvėjimo pokyčiais.

    Žiovulio funkcija iki šiol nėra galutinai paaiškinta, tačiau viena dažnai minima versija – tai būdas reguliuoti smegenų būseną, pavyzdžiui, prisidedant prie jų „atvėsinimo“ ir budrumo kaitos. Naujas darbas šią diskusiją papildo dar vienu aspektu: socialinė žiovulio „infekcija“ gali turėti gilesnes, ankstyvoje raidoje atsirandančias šaknis.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti platesnius, įvairesnių grupių tyrimus, kurie padėtų patikrinti, ar efektas kartojasi skirtingomis sąlygomis ir ar jis pasireiškia anksčiau nei trečiajame trimestre. Jie taip pat siūlo ieškoti biologinių mechanizmų, kurie galėtų paaiškinti, kaip mamos veiksmas per gana trumpą laiką „persiduoda“ vaisiaus elgesiui.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“.

  • Tyrimas: daržovės nėštumo metu gali formuoti vaiko skonį iki trejų metų – ką parodė testas

    Tyrimas: daržovės nėštumo metu gali formuoti vaiko skonį iki trejų metų – ką parodė testas

    Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad daržovių skoniai, su kuriais vaisius susiduria dar nėštumo metu, gali būti atpažįstami ir po kelerių metų. Mokslininkai teigia, kad tai gali padėti paaiškinti, kodėl vieniems vaikams daržovės priimtinesnės nei kitiems.

    Tyrimą atlikę Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Nyderlandų universitetų mokslininkai siekė patikrinti, ar vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu susiformuoja ilgalaikė skonio ar kvapo atmintis. Jie pabrėžia, kad ankstesni darbai jau buvo parodę: vaisius gali „ragauti“ mamos mitybos niuansus per vaisiaus vandenis.

    Kaip vyko eksperimentas

    Nėščiosios buvo suskirstytos į dvi grupes: vienai duotos kapsulės su lapinių kopūstų milteliais, kitai – su morkų milteliais. Vėliau, 32 ir 36 nėštumo savaitę, ultragarsu buvo fiksuojamos vaisių veido išraiškos po šių skonių poveikio.

    Mokslininkai vėliau stebėjo vaikus ir gimus – maždaug trijų savaičių amžiaus. Naujausiame etape dalis vaikų pakartotinai vertinti sulaukus trejų metų, siekiant palyginti ankstyvas reakcijas su vėlesnėmis.

    Trejų metų vaikams po nosimi laikyti vatos tamponėliai, pamirkyti morkų arba lapinių kopūstų milteliuose. Reakcijos buvo filmuojamos ir koduojamos pagal veido išraiškas, kurias tyrėjai apibūdino kaip panašias į juoką arba verkimą.

    Ką parodė rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, vaikai, kurie dar prieš gimimą buvo „supažindinti“ su morkomis, trejų metų amžiaus į morkų kvapą reagavo palankiau, o į lapinių kopūstų kvapą – neigiamiau. Panaši tendencija fiksuota ir kitoje grupėje: su lapiniais kopūstais nėštumo metu susidūrę vaikai palankiau reagavo į jų kvapą nei į morkas.

    Pasak mokslininkų, tokie duomenys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad maisto pasirinkimai gali pradėti formuotis dar iki gimimo. Tai nereiškia, kad vėliau vaiko mitybos įpročiai nekinta, tačiau ankstyvos patirtys gali suteikti pradinį „skonio rėmą“.

    „Iš šių duomenų galime daryti prielaidą, kad tam tikro skonio patyrimas vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu gali sukurti ilgalaikę skonio ar kvapo atmintį ir formuoti vaiko maisto pasirinkimus praėjus keleriems metams po gimimo“, – sakė tyrimo autorė, Durhamo universiteto psichologė Nadja Reissland.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribojimai

    Praktinė reikšmė paprasta: jei daržovės vaikui atrodo „pažįstamos“, jas gali būti lengviau įtraukti į racioną, ypač kai tėvai susiduria su įprastu ikimokyklinukų išrankumu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vieno produkto vartojimas nėštumo metu nėra stebuklinga strategija, o vaiko mitybą lemia ir aplinka, ir įpročiai šeimoje.

    Komanda akcentuoja ir ribojimus: tyrimo imtis buvo nedidelė, todėl rezultatus reikia vertinti atsargiai. Taip pat dar neaišku, ar tokia ankstyva „pažintis“ su skoniu vėliau lemia realų suvalgomo daržovių kiekio padidėjimą, ir kokią dalį gali sudaryti genetiniai veiksniai.

    Tyrimas Do Human Fetuses Form Long-Lasting Chemosensory Memories? publikuotas žurnale Developmental Psychobiology. Autoriai teigia, kad ateities darbai turėtų apimti didesnes grupes ir platesnį skonių spektrą, kad būtų galima tiksliau įvertinti ilgalaikį poveikį vaikų mitybai.

  • Mokslininkai laboratorijoje virusus naikino garsu: kas nutiko COVID-19 ir gripo dalelėms?

    Mokslininkai laboratorijoje virusus naikino garsu: kas nutiko COVID-19 ir gripo dalelėms?

    Mokslininkai parodė, kad ultragarsas, įprastai naudojamas medicininiuose tyrimuose, gali fiziškai pažeisti apvalkalą turinčius virusus ir taip sumažinti jų aktyvumą. Laboratorijoje tokie garso impulsai susilpnino SARS-CoV-2 ir gripo A (H1N1) gebėjimą užkrėsti ląsteles.

    Tyrimą atliko San Paulo universiteto komanda, kuri virusų mėginius veikė 3–20 MHz dažnio ultragarsu, panašiu į naudojamą ligoninėse diagnostikai. Vėliau mokslininkai įvertino, ar apdoroti mėginiai vis dar sugeba infekuoti ląstelių kultūras, ir fiksavo ryškius viruso apvalkalo suirimą rodančius pokyčius.

    Kaip veikia „smūgis“ ultragarsu

    Esminis mechanizmas šiame darbe siejamas su akustiniu rezonansu: parinktas dažnis sužadina viruso dalelės apvalkalo virpesius taip, kad jie sustiprėja ir pažeidžia struktūrą. Tyrėjų teigimu, svarbi ir dalelių geometrija, nes sferinės formos apvalkalą turintys virusai, panašu, yra ypač jautrūs tokiam poveikiui.

    Autoriai pabrėžia, kad bandymuose aplinkos parametrai, tokie kaip temperatūra ir pH, išliko stabilūs, todėl tikėtina, jog poveikis nėra susijęs su kaitinimu ar cheminiais pokyčiais. Tai svarbu, nes leidžia tikėtis selektyvesnio poveikio viruso dalelėms, o ne aplinkinėms ląstelėms.

    Kuo tai skiriasi nuo sterilizavimo ultragarsu

    Ultragarsas jau dabar naudojamas kai kurių medicinos priemonių valymui, tačiau dažniau tai siejama su kavitacija, kai žemesniuose dažniuose susidarančių burbuliukų suirimas mechaniškai ardo biologinę medžiagą. Naujajame tyrime akcentuojamas kitas kelias: aukštesnių dažnių rezonansas, kuris, autorių vertinimu, gali būti taiklesnis apvalkalą turintiems virusams.

    Tyrėjai taip pat kelia idėją, kad fizinė ataka prieš viruso dalelės apvalkalą teoriškai galėtų būti mažiau priklausoma nuo mutacijų, nes jos ne visada kardinaliai pakeičia dalelės formą. Vis dėlto tai nereiškia, kad metodas automatiškai veiktų visiems virusams ar visomis sąlygomis.

    Kodėl tai dar ne gydymas

    Nors rezultatai atrodo perspektyvūs, kol kas tai yra laboratoriniai bandymai, o ne klinikinis gydymo metodas žmonėms. Reikia papildomų tyrimų, kad būtų tiksliai parinkti saugūs parametrai, įvertintas poveikis audiniams ir patikrintas efektyvumas sudėtingesniuose modeliuose, įskaitant gyvūnų bei klinikinius tyrimus.

    Komanda nurodo, kad ateityje panašus principas galėtų būti tiriamas ir prieš kitus apvalkalą turinčius virusus, tačiau praktinis pritaikymas priklausys nuo to, ar bus įmanoma tiksliai, saugiai ir pakankamai giliai nukreipti ultragarsą į reikiamą vietą organizme. Tyrimo išvados paskelbtos žurnale Scientific Reports.