Brazilijoje paplitusiose afro-braziliškose tradicijose garbinamos gamtos dievybės orišos (orixás) – jų pasakojimai kupini aistrų, varžybų ir simbolinių kovų. Nors orišų panteonas siekia daugiau kaip 400 dievybių, kai kurios laikomos ypač svarbiomis, nes siejamos su esminėmis gamtos stichijomis ir žmogaus savybėmis.
Šios dievybės kilusios iš Vakarų Afrikos jorubų (Yoruba) tradicijų ir į Braziliją pateko transatlantinės vergų prekybos laikotarpiu, ypač nuo 16 amžiaus. Orišos garbinamos tokiose religijose kaip kandomblė (Candomblé) ir umbanda (Umbanda), kur jos suvokiamos kaip tarpininkės tarp dieviškojo ir žmonių pasaulio.
Tikima, kad kiekvienas žmogus turi globėją orišą, kuri atspindi jo charakterį ir gyvenimo kryptį. Dėl to pasakojimai apie dievybes nėra vien senos legendos – tikintiesiems tai ir savotiškas būdas suprasti save bei savo ryšį su gamta.
Orišų mituose ypatingą vietą užima santykių drama: meilės trikampiai, pavydas, išbandymai ir varžybos dėl galios. Šios istorijos aiškina, kaip, susidūrus stichijoms – ugniai, vandeniui, vėjui ar geležiai – gimsta ir kūryba, ir griovimas.
Jemaja ir Ošala: vandenynas ir kūrėjas
Viena geriausiai žinomų orišų yra jūros deivė Jemaja (Yemaya, taip pat Iemanjá). Ji laikoma jūreivių globėja ir „didžiąja motina“, siejama su vandenyno galia – gražia, bet kartu nenuspėjama ir pavojinga.
Mituose pabrėžiama, kad Jemaja gali būti rūpestinga, tačiau, kaip ir jūra, greitai keisti nuotaiką. Pasakojama ir apie jos santuokas – ji neva be dvejonių palikdavo dieviškus vyrus, jei šie ją nuvildavo.
Visatos kūrėju dažnai įvardijamas androginiškas Ošala (Oshala, Oxalá). Vis dėlto pasakojimuose pabrėžiama, kad jis pats nebuvo „pirmasis dievas“: teigiama, jog jį sukūrė aukštesnė dievybė Olodorúm (Olodorúm), pavedusi sukurti visatą, kitas orišas ir žmoniją.
Ošala siejamas su dangumi, o jo ryšys su Jemaja aiškinamas simboliškai – jų sąjunga mituose siejama su horizontu, skiriančiu dangų ir vandenyną. Dėl to jis laikomas dieviškuoju žmonijos tėvu.
Ogumas, Oja ir Šango: meilė, kova ir stichijų sąjunga
Ogumas (Ogum, Ogun) – karo, geležies ir kovos oriša, dažnai vaizduojama su ginklu ar geležiniu įrankiu. Mituose jis pristatomas kaip karingas, bet artimas žmonių pasauliui dievas, siejamas ir su transformacijos idėja.
Vėjų, žaibų ir oro deivė Oja (Oya, Iansã) apibūdinama kaip greita, nepriklausoma ir galinga. Pasakojama, kad ji buvo ištekėjusi už Ogumo, tačiau vėliau paliko jį dėl ugnies dievo Šango (Xangô, Shango), kuris esą nugalėjo Ogumą mūšyje.
Vis dėlto vien pergalės Šangui nepakako – teigiama, kad Oja sutiko tekėti tik tuomet, kai jis įrodė savo atsidavimą ir išmokė ją valdyti griaustinį bei žaibus. Šių dviejų dievybių sąjunga aiškinama kaip ugnies ir oro santykis – galingas, gyvybingas ir sunkiai suvaldomas.
Šangas siejamas su ugnimi, perkūnija ir teisingumu, o dažname vaizdavime laiko kirvį. Mituose jis apibūdinamas kaip itin aistringas, jam priskiriamos kelios sutuoktinės, tarp jų ir Oja, laikoma didžiausia meile.
Kitos svarbios dievybės: nuo meilės iki klastos
Ošun (Oshun, Oxum) – grožio, magijos ir meilės deivė, valdanti upes ir „saldžius vandenis“. Mituose ji vaizduojama viliojanti, bet ne silpna: pasakojama, kad, nors kiti ją nuvertindavo, ji gebėdavo išlikti stipri ir laimėti.
Ošošis (Oshosi, Oxóssi) – medžiotojas dievas, dažnai vaizduojamas su lanku ir strėle. Jis siejamas su miškų išmintimi ir laikomas medžiotojų globėju, taip pat – gausos simboliu.
Karingoji Oba (Obá) mituose pristatoma kaip viena iš nedaugelio, galėjusių mesti iššūkį Ogumui. Pasakojama apie jos pavydą Šango dėmesiui ir konfliktą su Ošun: viena legenda teigia, kad varžovė ją apgavo, dėl ko Oba susižalojo, o vėliau abi esą virto upėmis, kurių susitikimas primena jų konkurenciją.
Ešu (Eshu, Exú) – prieštaringai vertinama būtybė: vienose tradicijose laikomas oriša, kitose – tarpininkas ar net grupė klajojančių dvasių. Tačiau bendra gija išlieka ta pati: jis laikomas pagrindiniu pasiuntiniu tarp žmonių ir dievybių, galinčiu ir padėti, ir sukelti sumaištį.
Ošunmarė (Oshunmare, Oxumaré) siejamas su mirtimi ir atgimimu bei vaizduojamas kaip lyties neturinti dievybė, simbolizuojanti priešybių vienybę. Tikima, kad į jį kreipiamasi, kai norima nutraukti žalingus ciklus ar išgyventi didelius gyvenimo pokyčius.
Kaip pabrėžia „The Collector“, orišų panteonas turi daugybę versijų skirtingose tradicijose – todėl šie pasakojimai veikiau yra įžanga į itin platų ir nevienalytį tikėjimų pasaulį, o ne vienas „galutinis“ mitologijos variantas.