Tag: Umeboshi

  • Okinavos šimtamečių mėgstamas kąsnis: japoniškos umeboshi slyvos žavi nauda, bet turi vieną minusą

    Fermentuotos umeboshi slyvos Japonijoje laikomos tradiciniu priedu prie kasdienio maisto, o pastaraisiais metais jų vis dažniau ieško ir europiečiai. Tai nedideli, stipriai sūrūs ir rūgštūs vaisiai, kurie dažniausiai valgomi kaip prieskonis, o ne kaip įprasta užkandžių porcija.

    Umeboshi gaminamos iš ume medžio vaisių, kurie botaniškai artimesni abrikosams nei klasikinėms slyvoms. Nuėmus derlių vaisiai gausiai sūdomi ir kelis mėnesius fermentuojami, neretai kartu su shiso lapais, kurie suteikia rausvą atspalvį ir papildomą aromatą.

    Japonijos virtuvėje umeboshi dedamos į ryžius, onigiri, košes, padažus, sriubas ar net arbatą, kai norisi ryškaus skonio. Dėl intensyvumo paprastai pakanka nedidelio gabalėlio, o pats produktas dažnai vertinamas ir kaip patogus būdas paįvairinti paprastus patiekalus.

    Umeboshi dažnai minimos ir kalbant apie Okinavą – vieną garsiausių ilgaamžiškumo regionų, neretai priskiriamą vadinamosioms mėlynosioms zonoms. Tyrimuose apie ilgaamžius regionus akcentuojama, kad lemiami yra ne vienas produktas, o visuma: daug augalinio maisto, ankštiniai, saikingumas, judėjimas ir socialiniai ryšiai.

    Mitybos požiūriu umeboshi pranašumas siejamas su fermentacijos metu susidarančiais junginiais ir natūraliais antioksidantais, o taip pat su skaidulomis, kurios svarbios virškinimui. Jose aptinkama mineralų, tokių kaip kalis, kalcis ir geležis, tačiau realus jų kiekis racione priklauso nuo suvalgomo produkto kiekio.

    Mokslinėje literatūroje galima rasti laboratorinių ir ankstyvų tyrimų, kuriuose nagrinėjamas umeboshi ekstraktų poveikis oksidaciniam stresui, uždegiminiams procesams ar net atskirų vėžinių ląstelių linijų augimui. Vis dėlto tokie rezultatai nereiškia, kad umeboshi gydo ligas, nes ekstraktų poveikis ne visuomet atspindi įprastą vartojimą maiste.

    Daugiausia atsargumo reikia dėl druskos: umeboshi yra labai sūrios, todėl jų perteklius gali didinti bendrą natrio kiekį racione. Sveikatos institucijos paprastai rekomenduoja riboti druską, tad umeboshi vertingiausios kaip mažas skonio akcentas, ypač žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar kitų su natrio pertekliumi susijusių rizikų.

    Norint įtraukti umeboshi į mitybą, dažniausias būdas yra įdėti vieną vaisių į ryžių porciją arba smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su ryžiais, daržovėmis ar padažu. Taip pat populiari umeboshi pasta, kuri naudojama kaip prieskonis sumuštiniams ar kruopų patiekalams, tačiau ir čia svarbiausia laikytis saiko.

    Europoje šis produktas dažniausiai parduodamas azijietiško maisto parduotuvėse ir specializuotuose skyriuose, o sudėtyje verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį bei galimus priedus. Jei mėgstate fermentuotus produktus, umeboshi gali tapti įdomiu atradimu, tik nereikėtų jų laikyti stebuklingu ilgaamžiškumo receptu.

  • Šios druskos proporcijos nekeiskite: taip pasigaminsite lietuviškas umeboshi slyvas prie mėsos

    Druskoje fermentuoti vaisiai daugeliui siejasi su Japonija, tačiau panašios konservavimo tradicijos seniau buvo žinomos ir mūsų regione. Pastaraisiais metais fermentacija vėl grįžta į virtuves, nes žmonės ieško natūralesnių skonių ir būdų ilgiau išsaugoti derlių be acto ar didelio kiekio cukraus.

    Japonijoje umeboshi gaminamos iš ume vaisių, artimų abrikosams, kurie švieži yra kieti ir itin rūgštūs. Vaisiai užberiami druska ir fermentuojami, kol įgauna ryškų sūriai rūgštų skonį, todėl tampa ne desertu, o prieskoniu, pagyvinančiu kasdienius patiekalus.

    Lietuvišką šio produkto versiją galima pasigaminti iš tvirtų slyvų, kurios išlaiko formą fermentuojantis. Dažniausiai tinka vos neprinokusios vengrinės, kietesnės renklodės ar smulkesnės mirabelės, o aromatui vietoje egzotinių lapų galima naudoti juodųjų serbentų lapus arba raudonąjį baziliką.

    Svarbiausia taisyklė yra druskos kiekis: saugiam ir stabiliam rezultatui dažnai taikoma apie 15 proc. druskos nuo vaisių svorio proporcija. Praktikoje tai reiškia, kad 1 kilogramui slyvų prireiks 150 gramų nejoduotos druskos, o indas turi būti kruopščiai išplautas ir išplikytas.

    Slyvas nuplaukite, gerai nusausinkite ir dėkite sluoksniais, kiekvieną sluoksnį pabarstydami druska ir įterpdami lapų aromatui. Ant viršaus uždėkite lėkštelę ar švarų dangtelį ir prispauskite svoriu, kad vaisiai greičiau išleistų sultis ir būtų apsemti.

    Fermentacijai tinka vėsesnė vieta, maždaug 10–15 laipsnių šilumos, o procesas paprastai trunka apie šešias savaites. Baigus fermentuoti, slyvas patogu perkelti į mažesnius stiklainius ir laikyti šaldytuve, kur jos gali išsilaikyti iki metų, o skonis ilgainiui suapvalėja.

    Sūriai rūgščios slyvos virtuvėje veikia kaip ryškus akcentas, todėl dažniausiai užtenka vieno vaisiaus ar kelių lašų skysčio. Jos ypač tinka prie riebesnės mėsos, grilio patiekalų, sūrių, pomidorinių patiekalų ir padažų, o sutrinta slyva gali pakeisti dalį acto užpilų padažuose.

    Maisto saugai svarbu naudoti tik sveikus, nepažeistus vaisius ir švarius įrankius, o fermentacijos metu stebėti, kad masė nepelėtų ir vaisiai būtų apsemti sūrymu. Jei atsiranda nemalonus, supuvęs kvapas ar matomas pelėsis, tokio gaminio geriau nevartoti.