Naujas klinikinis tyrimas rodo, kad didelės vitamino C dozės kai kuriems pacientams, sergantiems kraujo ligomis, gali būti susijusios su ilgesniu išgyvenimu, nors pagrindinis tyrimo tikslas taip ir nebuvo pasiektas.
EVITA tyrime dalyvavo 109 žmonės, kuriems nustatyta kloninė citopenija neaiškios reikšmės (CCUS) arba mažesnės rizikos mieloidiniai navikai, daugiausia mielodisplazinis sindromas (MDS). Šie sutrikimai susiję su nenormaliu kraujo ląstelių formavimusi ir daliai pacientų laikui bėgant gali progresuoti iki ūminės mieloleukemijos (AML).
Dalyviai atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: 55 asmenys 12 mėnesių kasdien gavo po 1 000 mg vitamino C, 54 – placebą. Tyrimas vyko dvigubai aklu metodu, todėl nei pacientai, nei tyrėjai nežinojo, kas gauna papildą.
Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje pacientų grupėje vitamino C trūkumas arba per mažas jo kiekis kraujyje buvo dažnas. Vartojusiųjų papildą vitamino C koncentracija kraujyje pastebimai padidėjo ir pasiekė plazmos „prisotinimui“ būdingą lygį.
Pagrindinis tikslas nepasiektas
Svarbiausias EVITA tyrimo klausimas buvo, ar vitaminas C gali sulėtinti nenormalių kraujo ląstelių klonų augimą. Šiuo aspektu reikšmingo statistinio skirtumo tarp grupių nustatyta nebuvo.
Kitaip tariant, kloninio augimo tempas buvo panašus tiek vartojusių vitamino C, tiek gavusių placebą. Dėl to iš šio tyrimo negalima teigti, kad metų trukmės papildų vartojimas sustabdė procesą, galintį vesti į leukemijos vystymąsi.
Skirtumai išryškėjo stebint išgyvenimą
Visgi tyrėjų dėmesį patraukė kiti signalai. Po maždaug 34 mėnesių stebėjimo medianos placebo grupėje užfiksuotos 24 mirtys, o vitamino C grupėje – 11.
Analizė parodė ilgesnį bendrą išgyvenimą tarp vartojusiųjų vitaminą C. Tačiau autoriai pabrėžė, kad ši išgyvenamumo analizė buvo eksploracinė – tyrimas nebuvo specialiai suplanuotas ir jo dalyvių skaičius nebuvo apskaičiuotas būtent šiam rodikliui įvertinti.
Uždegimo žymenys ir epigenetikos klausimas
Įdomių rezultatų pateikė ir uždegimą reguliuojančių medžiagų analizė. Tyrėjai įvertino 19 citokinų ir chemokinų, o šešių jų pokyčiai tarp grupių reikšmingai skyrėsi.
Vienas pavyzdžių – interleukinas-6 (IL-6): placebo grupėje jo kiekis didėjo, o vitamino C vartojusiųjų grupėje šiek tiek mažėjo. Kadangi lėtinis uždegimas gali prisidėti prie nenormalių kraujo ląstelių plitimo, ši kryptis tyrėjams pasirodė verta gilesnio nagrinėjimo, nors išvada, kad vitaminas C apsaugo nuo leukemijos, kol kas negalima.
Mokslininkus domina ir galimas vitamino C poveikis epigenetiniams mechanizmams. Žinoma, kad vitaminas C yra TET fermentų kofaktorius, o ypač daug dėmesio skiriama TET2 – genui, kuris CCUS ir mieloidiniuose navikuose neretai būna mutavęs.
Tyrėjai pabrėžia, kad EVITA rezultatai kol kas nėra pagrindas pacientams savarankiškai pradėti vartoti po 1 000 mg vitamino C per parą. Tyrimas buvo palyginti nedidelis, truko metus, o pagrindinis rodiklis skirtumo neparodė, todėl planuojamas didesnis tyrimas, kuriame būtų tiksliau įvertintas papildų poveikis išgyvenimui.
Taip pat primenama, kad 1 000 mg yra gerokai daugiau nei suaugusiajam sveikam žmogui nurodoma orientacinė vitamino C paros norma – 80 mg. Dėl to papildai paprastai turėtų būti skirti tik realiam trūkumui koreguoti, o principas „kuo daugiau, tuo geriau“ vitaminams ne visada tinka.