CP v2

Tag: UNCCD

  • COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    Kas yra COP17 ir kodėl svarbu?

    Mongolijos sostinėje Ulan Batore vyksta JT Kovos su dykumėjimu konvencijos šalių konferencija COP17, skirta žemės degradacijos ir dykumėjimo problemoms. Tai procesas, kai dėl klimato kaitos, sausrų ir netvaraus ūkininkavimo dirvožemis praranda derlingumą, o teritorijos tampa vis mažiau tinkamos gyventi ir auginti maistą.

    JT Kovos su dykumėjimu konvencija yra viena pagrindinių tarptautinių teisiškai įpareigojančių sistemų, orientuotų būtent į dirvožemio, ganyklų ir žemės išteklių apsaugą. Konvencija priimta 1994 metais, o įsigaliojo 1996 metais, ją yra pasirašiusios beveik visos pasaulio valstybės.

    Skaičiai, rodantys krizės mastą

    Žemės degradacijos poveikį jaučia milžiniška žmonijos dalis: nuo to priklauso maisto gamyba, vandens prieinamumas ir pragyvenimo šaltiniai. Tarptautiniai vertinimai rodo, kad reikšmingą riziką patiria milijardai žmonių, o poveikis dažniausiai smogia regionams, kuriuose gyventojų pajamos mažesnės ir prisitaikymo galimybės ribotos.

    Sausrų dažnėjimas ir intensyvėjimas pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena ryškiausių klimato kaitos išraiškų. Kartu auga konkurencija dėl vandens, o vandens trūkumas tiesiogiai veikia žemės ūkį, energijos gamybą, vidaus ir tarptautinę prekybą bei didina socialinę įtampą.

    „Sausros nebėra tik aplinkosauginė problema. Tai sisteminė rizika maisto ir vandens saugumui, prekybai, energijos tiekimui ir valstybių stabilumui“, – sakė JT Kovos su dykumėjimu konvencijos vykdomoji sekretorė Yasmin Fouad.

    Kodėl konferencija vyksta Mongolijoje?

    Mongolija pasirinkta neatsitiktinai: šalis pati patiria spartėjančios degradacijos padarinius, siejamus su temperatūros kilimu, kritulių pokyčiais ir stiprėjančiais vėjais. Gobi dykumos plėtra ir smėlio audros yra vienas iš regiono pavyzdžių, kaip dykumėjimo reiškiniai tampa tarpvalstybiniais.

    Šalies atstovai akcentuoja, kad didelėje teritorijoje, kur gyventojų tankis itin mažas, pažeidžiamumas ypač didelis: nukenčia ganyklos, tradiciniai pragyvenimo būdai, o spaudimas ekonomikai didėja. Mongolija konferencijoje taip pat pristato nacionalines programas, orientuotas į ekosistemų atkūrimą ir atsparumo didinimą.

    „Mūsų šalyje didelė teritorijų dalis patiria dykumėjimą, todėl mums tai nėra tolima grėsmė. Siekiame, kad priemonės būtų realiai įgyvendinamos ir duotų apčiuopiamą rezultatą“, – sakė Mongolijos ministras pirmininkas Nyam-Osoryn Uchral.

    Kokie sprendimai aptariami ir ko tikimasi?

    COP17 darbotvarkėje svarbiausia vieta skiriama finansavimui, praktiniams projektams ir bendradarbiavimui tarp valdžios, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir verslo. Dalyviai aptaria, kaip žemės atkūrimo planus paversti investuojamais projektais, kurių grąža būtų matuojama ne tik aplinkos, bet ir ekonomikos rodikliais.

    Konferencijoje akcentuojama, kad sprendimų nėra vienodų visiems, nes skiriasi klimatas, ūkininkavimo tradicijos ir socialinės sąlygos. Vis dėlto bendras principas išlieka tas pats: prevencija ir atkūrimas dažnai kainuoja mažiau nei pasekmių valdymas, kai jau krenta derlius, didėja maisto kainos ir prasideda priverstinė migracija.

    Didelis dėmesys skiriamas ir vietos bei čiabuvių bendruomenėms, kurios dažnai pirmosios pajunta degradacijos padarinius. COP17 renginiuose jos pristato praktikas, kaip atkurti ganyklas, taupyti vandenį ir prisitaikyti prie sausrų, o sprendimai vis dažniau derinami su šiuolaikiniais duomenimis, stebėsena ir DI paremtais prognozavimo įrankiais.

    Organizatoriai skelbia, kad per konferencijos laikotarpį numatyta šimtai diskusijų, mokslo ir kultūrinių renginių, o dalyvių skaičius turėtų siekti dešimtis tūkstančių. Pagrindinis tikslas išlieka praktiškas: sutarti dėl priemonių, kurios mažintų degradacijos mastą ir padėtų šalims greičiau pereiti nuo deklaracijų prie veiksmų.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką per penkerius metus pakeitė žalioji iniciatyva

    Saudo Arabija per pastaruosius metus smarkiai išplėtė kraštovaizdžio atkūrimo ir apželdinimo darbus: skelbiama, kad dykumų ir nualintų teritorijų zonose pasodinta daugiau kaip 159 000 000 medžių, o degradavusios žemės atkurta apie 1 000 000 hektarų. Šie skaičiai siejami su 2021 metais pradėta Saudo žaliąja iniciatyva, kuri yra platesnės šalies programos Vision 2030 dalis.

    Tikslas ambicingas: per kelis dešimtmečius pasodinti iki 10 000 000 000 medžių ir prisidėti prie didelio masto ekosistemų atkūrimo. Tarptautiniu lygmeniu tai pateikiama kaip bandymas parodyti, kad net itin sausringuose regionuose įmanoma nuosekli žemės degradacijos reversija, jei investicijos derinamos su mokslu ir ilgalaikiu planavimu.

    Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu (UNCCD) kontekste žemės degradacija vertinama kaip viena didžiausių šio amžiaus rizikų, nes ji mažina dirvožemio derlingumą, didina dulkių audrų ir sausrų padarinius, spaudžia vandens išteklius. Todėl milijono hektarų etapas dažnai laikomas ne tik simboliniu, bet ir praktiniu įrodymu, kad mastelio efektas įmanomas net ribotų vandens resursų sąlygomis.

    Saudo Arabijos atvejis išsiskiria tuo, kad apželdinimas čia siejamas ne vien su medžių sodinimu, bet ir su ganyklų atkūrimu, dirvožemio stabilizavimu, miesto žaliųjų zonų plėtra bei vėjo erozijos mažinimu. Tokios priemonės svarbios ir klimatui, ir sveikatai: sumažėjęs dulkių kiekis ore gali turėti tiesioginį poveikį kvėpavimo takų ligų rizikai.

    Didžiausias iššūkis dykumų apželdinime yra vanduo, todėl projektai dažnai remiasi ne vien tradiciniu drėkinimu. Viešai pristatomuose planuose akcentuojama lietaus vandens surinkimo infrastruktūra, vandens sulaikymo sprendimai (pavyzdžiui, užtvankos, mikrobaseinai), taip pat išvalytų nuotekų panaudojimas laistymui, ypač miesto ir priemiesčių želdynuose.

    Kitas kritinis veiksnys yra rūšių parinkimas ir sodinimo geografija. Tokiose programose paprastai siekiama sodinti vietinėms sąlygoms atsparius medžius ir krūmus, o želdinimą derinti su dirvožemio atkūrimo priemonėmis, kad augalai išgyventų karščio ir ilgo sausringo sezono stresą. Vien pasodintų medžių skaičius neatsako į klausimą, kiek jų prigyja, todėl ilguoju laikotarpiu svarbiausias rodiklis tampa išlikimas ir ekosistemos stabilumas.

    Saudo žaliąją iniciatyvą valdžia sieja su platesniais tvarumo tikslais, įskaitant energetikos pertvarką ir saugomų teritorijų plėtrą. Viešai deklaruojama siekiamybė iki 2030 metų reikšmingą dalį elektros gamybos užtikrinti iš atsinaujinančių išteklių, o gamtosaugą ir žemėtvarką integruoti į ekonominės plėtros planus.

    Trumpuoju laikotarpiu keliami tarpiniai etapai, tarp jų ir siekis iki 2030 metų padidinti atkurtos žemės plotą iki maždaug 2 500 000 hektarų. Ar tai pavyks, priklausys nuo finansavimo tęstinumo, vandens sprendimų efektyvumo ir nuo to, ar bus užtikrintas masiškai pasodintų augalų prigijimas, o ne vien sodinimo tempas.

    Tarptautinėse diskusijose Saudo Arabijos pavyzdys tampa argumentu, kad žemės atkūrimo projektai gali būti įgyvendinami ir ten, kur klimatas tam nėra palankus. Kartu ekspertai nuolat pabrėžia, kad tikrasis programų poveikis paaiškėja ne pagal pasodintų medžių kiekį, o pagal tai, kiek metų želdiniai išsilaiko, ar stabilizuojamas dirvožemis ir ar mažėja dykumėjimo spaudimas.