Naujausios Jungtinių Tautų Prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) apžvalgos duomenys rodo paradoksą: pasaulinės tiesioginės užsienio investicijos didėja, tačiau skelbiamų naujų verslo projektų mažėja. Ši tendencija aptarta Pasaulio investicijų forume Dohoje, kur susitiko vyriausybių, verslo ir finansų institucijų atstovai.
UNCTAD skaičiuoja, kad bendrus investicijų srautus vis dažniau augina didesni sandoriai, o ne plati naujų projektų banga. Tuo pat metu silpnėja naujų tarpvalstybinių susitarimų dinamika, o tai ypač jautru šalims, kurios investicijomis tikisi kurti darbo vietas.
Didžiausias nerimas kyla dėl besivystančių valstybių: jose su tvaria plėtra siejamų naujų projektų paskelbta daugiau nei 25 proc. mažiau nei 2025 metais. UNCTAD pabrėžia, kad tai preliminarūs vertinimai, sudaryti remiantis pirmųjų 6–9 2026 metų mėnesių duomenimis ir prognozuojant visų metų rezultatą.
Investicijos koncentruojasi keliose šalyse
UNCTAD atkreipia dėmesį, kad investicijų nauda pasiskirsto netolygiai: daugiau nei 80 proc. pasaulinių tiesioginių užsienio investicijų praėjusiais metais teko vos 20 ekonomikų. Tokia koncentracija reiškia, kad daug valstybių, ypač mažesnių ar labiau rizikingų, lieka investuotojų paraštėse net ir augant bendriems srautams.
Ekspertai pabrėžia, kad ši tendencija gali didinti atotrūkį tarp šalių, kurios jau turi stiprią infrastruktūrą ir institucijas, ir tų, kurios dar tik siekia pritraukti kapitalą. Praktikoje tai dažnai reiškia mažiau naujų gamybos, paslaugų ar logistikos projektų, o kartu ir lėtesnį darbo vietų kūrimą.
Ko ieško investuotojai?
UNCTAD atstovas Marcelo Risi forume akcentavo, kad investuotojams svarbiausia ne vien mokesčių lengvatos, o stabilios taisyklės, patikimos institucijos, infrastruktūra ir kvalifikuota darbo jėga. Jo teigimu, investicijos paprastai nėra trumpalaikis sprendimas, todėl verslas nori aiškiai suprasti, kokios yra žaidimo taisyklės ir kaip jos keisis ateityje.
„Investicijos nėra trumpalaikis užsiėmimas, todėl svarbu žinoti, kokios galioja taisyklės ir kas yra tavo partneris“, – sakė Marcelo Risi.
JT specialusis pasiuntinys Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 metų finansavimui Mahmoud Mohieldin pabrėžė, kad vien šalies potencialo pristatymo nepakanka. Anot jo, investuotojus atbaido sudėtingas patekimas į rinką ir pasitraukimas iš jos, nenuspėjamas reguliavimas bei nepakankamai paruošti projektai, kuriuos realiai būtų galima finansuoti.
„Reikia daug darbo namuose: vien pažadų ir lūkesčių nepakanka“, – sakė Mahmoud Mohieldin.
Jo vertinimu, skirtingos šalys turi skirtingus pranašumus: mažos salų valstybės gali išnaudoti laivybos ir logistikos nišas, o Afrikos šalims papildomų galimybių suteikia jauna visuomenė ir gamtiniai ištekliai. Tačiau visais atvejais lemiamas veiksnys išlieka verslo aplinka ir institucijų patikimumas.
Valstybės vaidmuo rizikingose rinkose
Rinkose, kurias investuotojai vertina kaip ypač rizikingas, viešosios institucijos dažnai tampa tiltu privačiam kapitalui, perimdamos dalį galimų nuostolių. Tai gali būti daroma per garantijas, bendrą finansavimą su tarptautiniais plėtros bankais ar kitus rizikos pasidalijimo instrumentus.
Kataro plėtros fondo investicijų direktorė Rwodah Al Naimi teigė, kad fondas naudoja garantijas, jog paskatintų privačias investicijas, bet kartu riboja savo įsipareigojimus, kad apsaugotų fondo lėšas. Pasak jos, svarbus principas yra bendras finansavimas su kitomis institucijomis.
„Mes neiname vieni, projektai turi būti bendrai finansuojami su kitais partneriais“, – sakė Rwodah Al Naimi.
Ji pabrėžė, kad vienas svarbiausių kriterijų vertinant investicijų poveikį yra darbo vietų kūrimas. Tai ypač aktualu tuo metu, kai naujų projektų skaičius traukiasi, o šalims vis sunkiau paversti investicijų statistiką apčiuopiama nauda gyventojams.
