Pabėgėlių integracija Lietuvoje pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių socialinės politikos iššūkių, ypač po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Ekspertai pabrėžia, kad sėkmę lemia ne tik atvykusių žmonių pastangos, bet ir institucijų bei visuomenės pasirengimas priimti, įtraukti ir užtikrinti paslaugų prieinamumą.
Priėmimo ir integracijos agentūros Integracijos koordinavimo skyriaus vedėja Monika Žitkė sako, kad per kelerius metus pagalbos sistema tapo labiau patyrusi. Daugiau savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų išmoko greičiau spręsti praktinius klausimus, o informacijos bei priemonių, padedančių naujai atvykusiems orientuotis, atsirado daugiau.
Kas labiausiai stabdo integraciją?
Didžiausia kliūtis, kurią dažniausiai įvardija patys pabėgėliai, yra kalbos barjeras. Jis tiesiogiai veikia galimybes įsidarbinti, naudotis sveikatos apsauga, švietimo paslaugomis ir sklandžiai tvarkyti kasdienius reikalus, ypač mažesnėse savivaldybėse.
Kita jautri sritis – būstas ir jo įperkamumas. Net ir turint darbą, ilgalaikės nuomos paieškos dažnai užsitęsia, o tai trukdo stabiliai planuoti gyvenimą, vaikų ugdymą ir integraciją į bendruomenę.
Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros atstovė ryšiams su Lietuvos Respublikos Vyriausybe Renata Kuleš atkreipia dėmesį, kad daliai žmonių integraciją lėtina kvalifikacijos pripažinimo procedūros. Kai ankstesnė profesinė patirtis neatsispindi darbo rinkoje, didėja rizika įstrigti žemesnės kvalifikacijos darbuose, o motyvacija ilgainiui silpnėja.
„Integracija nėra vienpusis procesas – jos sėkmei svarbios ne tik paties žmogaus pastangos, bet ir priimančios visuomenės atvirumas, įsitraukimas bei pasirengimas priimti“, – sakė Monika Žitkė.
Darbas ir kalba – pagrindiniai prioritetai
Integracijos praktika rodo, kad darbingo amžiaus žmonėms svarbiausi poreikiai dažniausiai išlieka darbas ir kalbos mokymasis. Stabilus įsidarbinimas paprastai tampa lūžio tašku, nes kartu atveria kelią finansiniam savarankiškumui, socialiniams ryšiams ir greitesniam kalbos progresui.
Vyresnio amžiaus žmonėms prioritetai dažniau susiję su būstu ir sveikatos priežiūra. Nors paslaugų prieinamumas palaipsniui gerėja, praktikoje kliūtimi vis dar tampa eilės, geografinis atstumas iki paslaugų ir kainos, ypač kai reikia tęstinio gydymo ar specialisto konsultacijų.
Kodėl regionai lieka nuošalyje?
Nors dalis savivaldybių aktyviai įsitraukia, ekspertai pastebi netolygų institucijų bendradarbiavimą ir skirtingą pasirengimą. Dėl to integracijos kelias skiriasi priklausomai nuo vietos: vienur procesai juda greičiau, kitur žmogui tenka ilgiau laukti sprendimų arba pačiam ieškoti informacijos.
Kita tendencija – dauguma atvykusių žmonių koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, kur paprasčiau rasti darbą, būstą ir paslaugas. Tačiau specialistai pabrėžia, kad tolygesnis paskirstymas ir didesnis regionų įsitraukimas galėtų padėti ir pabėgėliams, ir pačioms savivaldybėms, kurios susiduria su darbo jėgos trūkumu.
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis atkreipia dėmesį, kad migracijos tema viešojoje erdvėje neretai kelią aistras, nors darbo rinkos realybė išlieka griežta. Jo teigimu, Lietuvai kasmet trūksta tūkstančių darbuotojų, todėl ilgalaikėje perspektyvoje svarbu rasti balansą tarp saugumo, socialinės sanglaudos ir ekonominių poreikių.
„Jeigu nuspręstume nebeįsileisti migrantų, reikėtų pensinį amžių kelti dešimčia metų, o tai yra netoleruotina“, – sakė Laurynas Šedvydis.
Anot integracijos srityje dirbančių institucijų, tvariausi rezultatai pasiekiami tada, kai veikia keli elementai vienu metu: prieinami kalbos kursai, aiški socialinių paslaugų sistema, greitesnis kvalifikacijos pripažinimas, realios būsto alternatyvos ir nuosekli savivaldybių praktika. Tokiu atveju integracija tampa ne epizodine pagalba, o ilgalaikiu procesu, naudingiu tiek atvykusiems žmonėms, tiek priimančiai visuomenei.
