Dublino universiteto pastato sienose aptikta gerokai senesnės tvirtovės dalis – paaiškėjo, kad po tinku ir vėlesnėmis konstrukcijomis išliko viduramžių pilies mūrai, menantys net XIII amžiaus pradžią.
Neįprastą atradimą padarė University College Dublin (UCD) tyrėjas, išanalizavęs istorinius dokumentus, senąsias iliustracijas ir architektūrines detales. Būtent šių šaltinių palyginimas leido atpažinti, kad dalis mūrų priklauso gerokai ankstesnei statybos fazei.
Atradimas susijęs su Roebuck pilimi, esančia UCD miestelyje. Iš išorės pastatas labiau primena XIX amžiaus neogotikinę rezidenciją, todėl ilgą laiką buvo manoma, kad senoji viduramžių konstrukcija kadaise tiesiog nugriauta, o jos vietoje pastatytas naujas statinys.
Vis dėlto realybė pasirodė kitokia: daugelis originalios pilies fragmentų niekur nedingo – jie buvo paslėpti po tinko sluoksniais, o vėlesni savininkai, užuot viską griovę, pastatą plėtė ir modernizavo, tarsi „apvilkdami“ senąją tvirtovę naujais sprendimais.
Kaip pavyko atpažinti pilies likučius
Viduramžių architektūros specialistas prof. Tadhg O’Keeffe iš UCD Archeologijos mokyklos nustatė, kad reikšminga dalis senųjų mūrų išliko dabartinio pastato viduje. Tyrime derėjo keli elementai: rašytiniai šaltiniai, vaizdinė medžiaga ir pačios architektūros „užuominos“.
Ypač svarbų vaidmenį suvaidino olandų menininko Gabrielio Berangero darbai. Maždaug 1765 metais jis apsilankė valdoje ir nutapė akvarelių seriją, kuriose matyti tuometinis, jau apirusios pilies vaizdas ir detalės.
Šie istoriniai piešiniai šiuolaikiniams tyrėjams tapo tarsi gidu: juose užfiksuota bendra pilies forma ir architektūriniai akcentai padėjo atkurti pirminį statinio planą ir palyginti jį su tuo, kas išlikę šiandien.
Palyginus senąsias iliustracijas su dabartinio pastato elementais, pavyko aiškiau identifikuoti viduramžių mūrus. Taip pat nustatyta, kad kiemas už rezidencijos atitinka originalaus pilies kiemo vietą.
Pilies istorija: nuo normanų laikų iki užmaršties
Roebuck pilies istorija siekia laikotarpį po normanų invazijos į Airiją, prasidėjusios 1169 metais. Manoma, kad tvirtovė buvo pastatyta XIII amžiaus pradžioje ir atliko svarbią gynybinę funkciją viename iš kelių, vedusių į viduramžių Dubliną.
Pilis buvo reikšminga ne tik kaip karinis objektas, bet ir kaip vietos elitų rezidencija. Tarp jos gyventojų minimas ir viduramžių Airijos lordas kancleris – vienas aukščiausių to meto valstybės pareigūnų.
Su šia vieta siejama ir legenda apie Anglijos bei Škotijos karalių Jokūbą II: pagal vietos tradiciją 1689 metais, netekęs sosto, jis per viešnagę Airijoje esą kurį laiką buvo apsistojęs pilyje.
XVIII amžiuje pilis sunyko ir virto griuvėsiais, o vėlesnės rekonstrukcijos palaipsniui užgožė jos viduramžišką praeitį. Be to, nemažai panašių pietų Dublino apylinkių pilių XVII amžiuje buvo išardytos, o jų akmenys panaudoti naujų pastatų statybai.
Šiuo atveju būtent sprendimas senąją konstrukciją įkomponuoti į naujesnį pastatą, o ne ją sunaikinti, ir lėmė, kad iki mūsų dienų išliko tokia didelė viduramžių pilies dalis.
