Tag: University College Dublin

  • Dublino universiteto sienose aptiko XIII a. pilies mūrus: viduramžių tvirtovė slėpėsi po tinku

    Dublino universiteto sienose aptiko XIII a. pilies mūrus: viduramžių tvirtovė slėpėsi po tinku

    Dublino universiteto pastato sienose aptikta gerokai senesnės tvirtovės dalis – paaiškėjo, kad po tinku ir vėlesnėmis konstrukcijomis išliko viduramžių pilies mūrai, menantys net XIII amžiaus pradžią.

    Neįprastą atradimą padarė University College Dublin (UCD) tyrėjas, išanalizavęs istorinius dokumentus, senąsias iliustracijas ir architektūrines detales. Būtent šių šaltinių palyginimas leido atpažinti, kad dalis mūrų priklauso gerokai ankstesnei statybos fazei.

    Atradimas susijęs su Roebuck pilimi, esančia UCD miestelyje. Iš išorės pastatas labiau primena XIX amžiaus neogotikinę rezidenciją, todėl ilgą laiką buvo manoma, kad senoji viduramžių konstrukcija kadaise tiesiog nugriauta, o jos vietoje pastatytas naujas statinys.

    Vis dėlto realybė pasirodė kitokia: daugelis originalios pilies fragmentų niekur nedingo – jie buvo paslėpti po tinko sluoksniais, o vėlesni savininkai, užuot viską griovę, pastatą plėtė ir modernizavo, tarsi „apvilkdami“ senąją tvirtovę naujais sprendimais.

    Kaip pavyko atpažinti pilies likučius

    Viduramžių architektūros specialistas prof. Tadhg O’Keeffe iš UCD Archeologijos mokyklos nustatė, kad reikšminga dalis senųjų mūrų išliko dabartinio pastato viduje. Tyrime derėjo keli elementai: rašytiniai šaltiniai, vaizdinė medžiaga ir pačios architektūros „užuominos“.

    Ypač svarbų vaidmenį suvaidino olandų menininko Gabrielio Berangero darbai. Maždaug 1765 metais jis apsilankė valdoje ir nutapė akvarelių seriją, kuriose matyti tuometinis, jau apirusios pilies vaizdas ir detalės.

    Šie istoriniai piešiniai šiuolaikiniams tyrėjams tapo tarsi gidu: juose užfiksuota bendra pilies forma ir architektūriniai akcentai padėjo atkurti pirminį statinio planą ir palyginti jį su tuo, kas išlikę šiandien.

    Palyginus senąsias iliustracijas su dabartinio pastato elementais, pavyko aiškiau identifikuoti viduramžių mūrus. Taip pat nustatyta, kad kiemas už rezidencijos atitinka originalaus pilies kiemo vietą.

    Pilies istorija: nuo normanų laikų iki užmaršties

    Roebuck pilies istorija siekia laikotarpį po normanų invazijos į Airiją, prasidėjusios 1169 metais. Manoma, kad tvirtovė buvo pastatyta XIII amžiaus pradžioje ir atliko svarbią gynybinę funkciją viename iš kelių, vedusių į viduramžių Dubliną.

    Pilis buvo reikšminga ne tik kaip karinis objektas, bet ir kaip vietos elitų rezidencija. Tarp jos gyventojų minimas ir viduramžių Airijos lordas kancleris – vienas aukščiausių to meto valstybės pareigūnų.

    Su šia vieta siejama ir legenda apie Anglijos bei Škotijos karalių Jokūbą II: pagal vietos tradiciją 1689 metais, netekęs sosto, jis per viešnagę Airijoje esą kurį laiką buvo apsistojęs pilyje.

    XVIII amžiuje pilis sunyko ir virto griuvėsiais, o vėlesnės rekonstrukcijos palaipsniui užgožė jos viduramžišką praeitį. Be to, nemažai panašių pietų Dublino apylinkių pilių XVII amžiuje buvo išardytos, o jų akmenys panaudoti naujų pastatų statybai.

    Šiuo atveju būtent sprendimas senąją konstrukciją įkomponuoti į naujesnį pastatą, o ne ją sunaikinti, ir lėmė, kad iki mūsų dienų išliko tokia didelė viduramžių pilies dalis.

  • Viduramžių pergamentuose aptiko viruso DNR: atradimas gali keisti požiūrį į epidemijas

    Viduramžių pergamentuose aptiko viruso DNR: atradimas gali keisti požiūrį į epidemijas

    Mokslininkai nustatė, kad viduramžių rankraščiuose išliko avių raupų viruso DNR. Tyrimas rodo, jog pergamentas, gamintas iš gyvūnų odos, gali saugoti ne tik tekstus, bet ir biologinius pėdsakus, leidžiančius atsekti senas ligas.

    Tyrimą koordinavo University College Dublin komanda, subūrusi genetikos, virusologijos, istorijos, baltymų chemijos ir paveldo konservavimo specialistus. Iš viso ištirta daugiau kaip 750 mėginių iš įvairių Eurazijos vietovių, apimančių apie 14 000 metų laikotarpį.

    Analizės metu aptikti 39 istoriniai avių raupų atvejai ir rekonstruoti 22 senoviniai viruso genomai. Dalis viruso genetinės medžiagos rasta pergamentuose iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vidurio Europos, įskaitant dokumentus, siekiančius VIII amžių.

    Ypatingo dėmesio sulaukė maždaug 1 000 metų senumo York Gospels, laikomas vienu svarbiausių išlikusių ankstyvųjų viduramžių iliustruotų rankraščių. Virusų pėdsakų aptikta ir kituose kodeksuose, tarp jų su Cambridge Corpus Christi College siejamuose rankraščiuose.

    Šis atradimas išryškina pergamento, kaip netikėto epidemiologinės istorijos šaltinio, potencialą. Kadangi pergamentas gamintas iš gyvūnų odos, jis gali išsaugoti informacijos apie gyvūnų sveikatą, aplinkos mikroorganizmų pėdsakus ir net tuometines ūkines praktikas.

    Avies raupai yra labai užkrečiama virusinė liga, galinti greitai išplisti bandoje ir sukelti didelius nuostolius. Sergančioms avims dažnai pasireiškia karščiavimas, apetito stoka, išskyros iš akių ir būdingi odos pažeidimai, o mirtingumas gali būti ypač didelis jaunikliams.

    Senovinės DNR analizė leido atkurti ilgesnę ligos istoriją, nei buvo manyta anksčiau. Tyrėjai padarė išvadą, kad virusas su avių populiacijomis siejosi jau prieš daugiau kaip 3 500 metų, o jo kilmė gali būti dar maždaug 1 500 metų senesnė.

    Genomų palyginimas su šiuolaikinėmis atmainomis padėjo įvertinti, kaip keitėsi visa šiai ligai priskiriama virusų grupė. Skaičiuojama, kad pagrindinės linijos galėjo pradėti skirtis maždaug prieš 11 500–3 700 metų, o tai siejama su avių prijaukinimu ir bandų judėjimu iš stepių regionų Europos kryptimi.

    Dar vienas svarbus rezultatas, kad aptikta jau išnykusi viduramžių viruso linija, besiskyrusi nuo šiandien cirkuliuojančių variantų. Tai leidžia manyti, kad tam tikru laikotarpiu ji buvo plačiai paplitusi Europoje, tačiau vėliau ją išstūmė kitos atmainos.

    Mokslininkų teigimu, tokie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip žmonių visuomenių raida veikė patogenų evoliuciją. Gyvulininkystės plėtra, migracija ir prekyba gyvūnais ilgainiui sudarė sąlygas ligoms plisti plačiau, o archyvai ir bibliotekos gali pasirodyti esantys dar neįvertintas duomenų šaltinis šiai istorijai atkurti.

    „Pergamentas gali būti ne tik istorinių tekstų laikmena, bet ir biologinis archyvas, atveriantis naujų galimybių suprasti senąsias epidemijas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ateityje tokio pobūdžio tyrimai gali plėstis, nes modernūs senovinės DNR metodai vis tiksliau atskiria senus genetinius pėdsakus nuo vėlesnės taršos. Tai svarbu ne tik istorinei rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip gyvūnų ligos ilgainiui keitė žemdirbystę, prekybą ir regionų ekonomiką.