CP v2

Tag: Uogynai

  • Spaliate braškes ir avietes? Šie ūgliai rudenį verti aukso – pavasarį sutaupysite daigams

    Spaliate braškes ir avietes? Šie ūgliai rudenį verti aukso – pavasarį sutaupysite daigams

    Rudenį tvarkant sodą daugelis išrauna ir išmeta perteklinius ūglius, tačiau dalį jų verta pasilikti. Braškių ūsai ir aviečių šaknų atžalos gali tapti nemokamais daigais kitam sezonui. Toks dauginimas leidžia atnaujinti uogyną ir sumažinti išlaidas pavasarį.

    Svarbiausia taisyklė – dauginti tik sveikus, stiprius augalus. Jei krūmai ar braškynas sirgo, geriau nerizikuoti, nes ligos ir kenkėjai lengvai perkeliami kartu su sodinamąja medžiaga. Prieš persodinimą naudinga įvertinti ir vietą: uogakrūmiams reikia saulės bei laidžios dirvos.

    Kaip dauginti braškes rudenį

    Braškės formuoja ūsus, ant kurių susidaro jauni augalai su šaknimis. Jei jaunas augalas jau tvirtai įsišaknijęs, jį galima atskirti nuo motininio kerelio ir perkelti į naują lysvę. Dažniausiai sodinama paliekant apie 30–40 centimetrų tarpus, kad krūmeliai neperdėm sutankėtų.

    Sodinant itin svarbu neįkasti per giliai. Lapų skrotelės centras turi likti virš dirvos paviršiaus, nes per giliai pasodintos braškės dažnai pradeda pūti. Dirvą verta pagerinti kompostu, o po pasodinimo lengvai suspausti ir palaistyti, jei ruduo sausas.

    Kaip dauginti avietes be išlaidų

    Avietės dažniausiai dauginamos šaknų atžalomis, kurios išauga šalia senesnių krūmų. Atrinkus stipriausias atžalas, jas galima atsargiai atkasti su kuo didesne šaknų dalimi ir perkelti į kitą vietą. Tai padeda ne tik pasidauginti, bet ir praretinti per tankų avietyną, kurį sunkiau prižiūrėti.

    Genėjimas po persodinimo priklauso nuo aviečių tipo. Vasarinės avietės dera ant antramečių ūglių, o rudeninės dažnai dera ant vienmečių, todėl netinkamai patrumpinus ūglius galima prarasti dalį būsimo derliaus. Jei kyla abejonių, geriau genėti minimaliai ir pagrindinius darbus palikti pavasariui.

    Kada persodinti ir kaip apsaugoti

    Praktikoje geriausias braškių dauginimo laikas dažniausiai būna nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens, kai dirva dar šilta. Spalį persodinimas dar galimas, jei augalai gerai įsišakniję ir laikosi švelnūs orai, tačiau vėlyvas šaltis gali sutrukdyti prigyti. Avietes patogiau perkelti vegetacijai rimstant, kai dirva dar nėra įšalusi.

    Po persodinimo svarbiausia palaikyti tolygią, bet ne perteklinę drėgmę. Dirva turi būti lengvai drėgna, nes užmirkimas skatina šaknų puvimą, o perdžiūvimas lėtina įsišaknijimą. Mulčiuojant šiaudais ar sausais lapais svarbu nepadaryti per storos, nuolat šlapios dangos, o braškėms palikti neuždengtą skrotelės centrą.

    Jei lysvėse trūksta vietos, dalį jaunų augalų galima laikinai auginti vazonuose su drenažo skylėmis. Vis dėlto induose augančios šaknys greičiau peršąla, todėl vazonus žiemai verta perkelti į nuo vėjo apsaugotą vietą. Pavasarį tokie daigai dažnai lengvai persodinami į nuolatinę vietą.

  • Avietės už dyką ir dar daugiau: 3 patikimi dauginimo būdai, kad rudenį nepritrūktų uogų

    Avietės už dyką ir dar daugiau: 3 patikimi dauginimo būdai, kad rudenį nepritrūktų uogų

    Aviečių dauginimas – vienas paprasčiausių būdų sutaupyti ir greitai išplėsti uogyną, ypač jei turite mėgstamą veislę. Praktikoje dažniausiai pasiteisina trys kryptys: jaunų atžalų persodinimas, šaknų auginiai ir vadinamasis škotiškas metodas, leidžiantis iš nedidelio šaknies gabalėlio išauginti daug naujų augalų.

    Tinkamas laikas priklauso nuo pasirinkto būdo. Atžalos dažniausiai imamos pavasarį, kai augalas dar tik pradeda vegetaciją, taip pat vasaros pabaigoje, kai šaknų sistema aktyviai formuoja naujus ūglius. Šaknų auginiai dažniau ruošiami rudenį, kai krūmas jau baigia sezoną ir mažiau stresuoja dėl pažeistų šaknų.

    Atžalų persodinimas pavasarį

    Populiariausias mėgėjiškas variantas – persodinti jauną šaknų atžalą su susiformavusiomis šaknelėmis. Geriausiai prigyja patys jauniausi ūgliai, kurie tik išlenda iš žemės ir dar nėra „sukietėję“: jų antžeminė dalis nedidelė, o šaknys – gyvybingos ir lengvai atsistato.

    Atžalą reikėtų atsargiai atkasti, stengiantis neplėšyti šaknų ir kuo mažiau žaloti motininį krūmą. Avietės šaknis laiko gana sekliai, todėl gilių kasinėjimų nereikia. Persodinus svarbiausia palaistyti ir kelias dienas saugoti nuo kaitrios saulės, kad augalas neišgarintų per daug drėgmės.

    Jauniems sodinukams tinka lengvas, laidus substratas, o pasodinimo gylis turėtų būti toks pats, kaip augo anksčiau. Jeigu pavasaris sausas, prigijimą labiausiai lemia ne trąšos, o pastovi drėgmė: dirva turi būti drėgna, bet ne šlapia. Perlaistymas didina šaknų puvinio riziką, ypač sunkesnėse dirvose.

    Šaknų auginiai rudenį

    Kitas patikimas būdas – dauginti iš šaknų auginių, kai sezonas jau baigiasi. Parenkamos sveikos, nepažeistos šaknys, kurios supjaustomos maždaug 10–15 centimetrų gabalėliais. Tokie auginiai sodinami negiliai, kad pavasarį lengviau prasimuštų nauji ūgliai.

    Pasodinus būtina palaistyti ir pridengti mulčiu, kuris stabilizuoja temperatūrą ir saugo nuo staigių šalnų. Pavasarį, kai dirva pradeda šilti, ūgliai paprastai pasirodo gana greitai, jei šaknų gabalėliai nebuvo perdžiovinti. Iki rudens jauni augalai sustiprėja tiek, kad juos galima perkelti į nuolatinę vietą.

    Renkantis vietą verta prisiminti, kad avietės jautriai reaguoja į užmirkimą ir prastą oro patekimą į šaknis. Geriausiai tinka saulėta vieta ir derlinga, laidžios struktūros dirva, o tarp krūmų paliekami tarpai padeda sumažinti ligų plitimą ir palengvina priežiūrą.

    Škotiškas metodas, kai reikia daug

    Vertingoms veislėms, kai norisi greitai pasidaryti daugiau sodinukų, dažnai taikomas vadinamasis škotiškas metodas. Rudenį paimti šaknų fragmentai per žiemą laikomi vėsiai ir drėgnai, pavyzdžiui, drėgname smėlyje ar samanose, kad neišdžiūtų, bet ir nepradėtų pūti.

    Pavasarį šaknys guldomos į dėžutes ar vazonus su lengvu, laidžiu mišiniu. Po maždaug savaitės ar dviejų ima dygti nauji ūgliai. Kai jie paauga, juos galima atskirti kartu su mažu šaknies gabalėliu ir įšaknydinti kaip atskirus sodinukus.

    Šio metodo privalumas – didelis produktyvumas: iš vieno šaknies fragmento galima gauti ne vieną augalą. Tačiau sėkmę lemia higiena ir drėgmės kontrolė, nes patalpose lengviau išplinta puviniai. Jei pastebite nemalonų kvapą ar minkštėjančias šaknis, laikymo sąlygas reikia koreguoti iš karto.

    Planuojant uogyną verta įvertinti ir pastarųjų metų tendenciją rinktis atsparesnes ligoms veisles bei tvarkingą auginimą ant atramų. Geresnis vėdinimas ir mažesnis šakų kontaktas su žeme padeda sumažinti grybinės kilmės problemų riziką, o tai tiesiogiai atsiliepia ir derliaus stabilumui.