Miškuose, pievose ar net kapinėse kartais pasirodo beveik tobuli grybų ratai, nuo seno apipinti legendomis apie fėjas, raganas ar velnią. Nors reiškinys plačiai žinomas folklorui, jo tikslus biologinis mechanizmas iki šiol buvo stebėtinai menkai ištirtas.
Naujas tyrimas, publikuotas žurnale Royal Society Open Science, priartina prie atsakymo, kodėl vadinamieji fėjų žiedai formuojasi ratu, o ne vientisa grybiena. Mokslininkai pasitelkė dirvožemio DNR analizę ir neįprastą grybienos persodinimo eksperimentą, kad patikrintų kelias hipotezes.
Grybas, kurį matome virš žemės, tėra vaisiakūnis, o didžioji organizmo dalis slepiasi dirvožemyje kaip grybiena. Augdama nuo pradinio taško ji plečiasi į išorę, o vaisiakūniai dažniausiai iškyla aktyviausio augimo pakraštyje, taip „nupiešdami“ žiedą.
Tyrėjai Uppsaloje nagrinėjo Marasmius oreades rūšį dviejuose skirtinguose žieduose ir ėmė dirvožemio mėginius nuo žiedo centro iki krašto bei už jo ribų. DNR sekoskaita parodė, kad daugiausia šio grybo genetinės medžiagos buvo žiedo pakraštyje, ypač išorinėje jo dalyje, o centre ji krito iki fono lygio.
Šis rezultatas leidžia teigti, kad žiedo forma būdinga ne tik vaisiakūniams, bet ir pačiai grybienai. Kitaip tariant, po žole slypi ne „diskas“, o tikras žiedas, todėl natūraliai kyla klausimas, kas verčia grybą palikti centrinę zoną.
Kodėl grybiena „traukiasi“ į išorę?
Mokslininkai patikrino kelias idėjas: ar grybiena tiesiog nuosekliai auga viena kryptimi, ar jos plėtrą gali „orientuoti“ aplinkos veiksniai, ar galbūt skirtingos kolonijos dalys koordinuoja augimą. Vis dėlto labiausiai su duomenimis sutapo vadinamoji laikino pabėgimo hipotezė.
Pagal ją, dirvožemis už aktyvaus augimo fronto kuriam laikui tampa mažiau palankus, todėl grybiena toliau stumia ribą į priekį ir formuoja žiedą. Neigiami veiksniai gali būti laikinas maisto medžiagų išeikvojimas arba pačios grybienos išskiriamos medžiagos, kurios trumpam slopina augimą „užnugaryje“.
„Rezultatai labiausiai atitiko laikino pabėgimo hipotezę ir rodo, kad grybiena vengia slopinančių veiksnių augimo fronto vidinėje pusėje“, – rašo tyrėjai.
Neįprastas persodinimo eksperimentas
Kad geriau suprastų augimo logiką, mokslininkai iškasė žiedo dalis, jas pasuko arba perkėlė į kitas vietas ir paliko daugiau nei metams. Po maždaug 14 mėnesių paaiškėjo, kad perkelta grybiena dažnai tęsė augimą ankstesne kryptimi, o kai kuriais atvejais pradėjo plėstis papildoma kryptimi.
Svarbu ir tai, kad į žiedo centrą sugrąžinta grybiena sugebėjo atsinaujinti, vadinasi, slopinantis poveikis nėra nuolatinis. Tai sustiprina mintį, kad žiedo vidus laikinai tampa nepalankus, bet vėliau dirvožemio sąlygos vėl gali normalizuotis.
Ką tai reiškia gamtai ir mokslui?
Fėjų žiedus sudaro ne viena konkreti rūšis: pasaulyje aprašyta daugiau nei 100 taksonų, galinčių formuoti panašius ratus. Todėl nauji duomenys apie Marasmius oreades gali tapti atspirties tašku aiškinantis, ar panašus mechanizmas veikia ir kitų grybų atvejais.
Tyrimas taip pat pabrėžia augančią dirvožemio DNR metodų svarbą. Galimybė aptikti ir „žemėlapiuoti“ grybų genomų pėdsakus tiesiai iš dirvožemio leidžia tiksliau tirti grybienos augimą natūraliomis sąlygomis, o ne vien laboratorijoje, kur ekosistemos sąveikos dažnai supaprastinamos.
Mokslininkai akcentuoja, kad reikės daugiau duomenų iš didesnio skaičiaus žiedų ir papildomų eksperimentų, kad būtų nustatyta tiksli priežastis, kas konkrečiai laikinai slopina grybieną „iš vidaus“. Tačiau jau dabar aiškėja, kad tobulas grybų ratas greičiausiai yra ne mistika, o subtili dirvožemio chemijos, maisto medžiagų ir grybienos biologijos sąveika.
