CP v2

Tag: Uranas

  • TATENA reikalauja Irano bendradarbiauti: prašo įleisti inspektorius ir atskleisti urano atsargas

    TATENA reikalauja Irano bendradarbiauti: prašo įleisti inspektorius ir atskleisti urano atsargas

    TATENA spaudimas Teheranui didėja

    Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pareikalavo, kad Iranas skubiai ir visapusiškai bendradarbiautų su agentūra, pateiktų išsamią informaciją apie beveik ginklams tinkamo urano atsargas ir suteiktų inspektoriams prieigą prie branduolinių objektų.

    Agentūros valdyba priėmė rezoliuciją, kurioje pabrėžiama, kad prieiga ir duomenys yra esminiai ir neatidėliotini, siekiant įsitikinti, jog branduolinės medžiagos nėra nukreipiamos į nenumatytus tikslus.

    Diplomatų teigimu, už rezoliuciją balsavo 21 iš 35 valdybos narių. Prieš pasisakė Rusija, Kinija ir Nigeris, dar 10 valstybių susilaikė, o viena šalis balsavime nedalyvavo dėl įsiskolinimų.

    Rezoliuciją inicijavo Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir Jungtinės Valstijos, siekdamos išlaikyti diplomatinį spaudimą Teheranui dėl tarptautinių įsipareigojimų vykdymo.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    Įtampa sustiprėjo platesniame Artimųjų Rytų kontekste, kai regione tęsiasi karinių veiksmų eskalacija, o tarptautinės pastangos stabilizuoti situaciją susiduria su naujomis rizikomis.

    TATENA nurodo, kad po smūgių, suduotų Irano branduoliniams objektams per 2025 metų birželio konfliktą, inspektoriai nebegavo galimybės patekti į dalį paveiktų vietų, nors pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį Iranas privalo bendradarbiauti su priežiūros institucija.

    Agentūra taip pat skelbia, kad šiuo metu negali patikimai patikrinti beveik ginklams tinkamo urano atsargų būklės. TATENA vertinimu, Iranas turi apie 440,9 kilogramo urano, prisodrinto iki 60 proc. grynumo, o tai yra trumpas techninis žingsnis iki maždaug 90 proc. lygio, laikomo ginklams tinkamu.

    TATENA vadovas Rafaelis Grossi yra įspėjęs, kad tokio dydžio atsargos teoriškai galėtų sudaryti prielaidas pagaminti iki 10 branduolinių užtaisų, jei būtų priimtas politinis sprendimas programą paversti karine, tačiau tai savaime nereiškia, kad Iranas jau turi branduolinį ginklą.

    Neatsakyti klausimai dėl neįvardytų vietų

    Iranas tvirtina nesiekiantis branduolinio ginklo ir pabrėžia, kad jo programa esą yra taiki. Vis dėlto rezoliucijoje išreiškiamas gilus apgailestavimas, kad per pastaruosius 12 mėnesių Teheranas nepašalino nustatytų neatitikimų ir neįvykdė reikalavimų, susijusių su neplatinimo priežiūra.

    Pagrindinis ginčo taškas yra ilgai trunkantis TATENA tyrimas dėl urano pėdsakų, aptiktų keliose anksčiau nedeklaruotose vietose Irane. Agentūra teigia, kad nuo 2019 metų Iranas nepateikė techniškai patikimų paaiškinimų apie šios medžiagos kilmę ir dabartinę buvimo vietą.

    Praėjusių metų birželį TATENA valdyba oficialiai konstatavo Irano neatitiktį garantijų susitarimui pirmą kartą per maždaug 20 metų. Vakarų šalių pareigūnai viešojoje erdvėje yra ne kartą nurodę įtarimus, kad aptikti pėdsakai gali būti susiję su anksčiau vykdyta slapta karinės paskirties programa, kuri, kaip teigiama, galėjo būti nutraukta 2003 metais.

    Naujoji rezoliucija kol kas nenumato automatinio Irano klausimo perdavimo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, kur galėtų būti svarstomos papildomos sankcijos. Tačiau dokumente aiškiai paliekama galimybė imtis tolesnių veiksmų, įskaitant formalios neatitikties ataskaitos rengimo laiką ir turinį, jei bendradarbiavimas nebus atnaujintas.

    „Rezoliucijos tikslas yra išlaikyti diplomatinį spaudimą Iranui, kad jis laikytųsi teisinių garantijų įsipareigojimų“, – sakė vienas Vakarų diplomatas.

  • Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Saulės sistema šiandien atrodo kaip stabilus, lengvai prognozuojamas kosminis laikrodis, tačiau ankstyvoje istorijoje ji galėjo būti gerokai chaotiškesnė. Viena populiariausių hipotezių, vadinamas Nicos modelis, teigia, kad iš pradžių išorinėje sistemos dalyje galėjo būti viena ar net dvi papildomos ledo milžinės planetos.

    Pagal šį scenarijų, migruojant didžiosioms planetoms ir joms gravitaciškai sąveikaujant su aplinkiniu nuolaužų disku, dalis pasaulių galėjo būti išmesti į tarpžvaigždinę erdvę. Toks „planetų stumdymasis“ taip pat siejamas su vėlyvuoju sunkiuoju bombardavimu ir dabartine išorinių planetų orbitų architektūra.

    Nicos modelio testas atskleidė problemą

    Johnso Hopkinso universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Matthew Clemento, naujai patikrino šią idėją kompiuterinėmis simuliacijomis. Tyrėjai modeliavo laikotarpį, kai hipotetinės papildomos planetos būtų buvusios išmestos iš Saulės sistemos, ir vertino, kaip toks nestabilumas paveiktų palydovų sistemas.

    Rezultatai parodė, kad daugelyje scenarijų Uranui būtų tekę patirti gerokai smarkesnius sukrėtimus, nei leidžia manyti dabartinis jo palydovų „tvarkingumas“. Simuliacijose dažnai pasitaikė palydovų orbitų persitvarkymai, susidūrimai ar net palydovų išmetimai, o tai sunkiai dera su tuo, ką matome šiandien.

    Kodėl palydovai tapo svarbia užuomina

    Uranas išsiskiria ne tik palydovais, bet ir itin dideliu ašies posvyriu, kuris dažnai aiškinamas senoviniu milžinišku susidūrimu. Jei vėliau dar būtų sekęs Nicos modelyje numatomas intensyvus planetų tarpusavio „artimų prasilenkimų“ laikotarpis, palydovų sistema turėjo būti dar labiau sujaukta.

    Tuo metu Jupiterio palydovai simuliacijose išliko gerokai atsparesni, tačiau išsaugoti tvarkingas abiejų planetų palydovų sistemas vienu metu pasirodė stebėtinai sunku. Tyrėjai nurodo, kad tik labai siauras sąlygų rinkinys leistų paaiškinti dabartinę situaciją, jei papildomos planetos tikrai egzistavo.

    Trys galimi paaiškinimai

    Mokslininkai išskiria kelias interpretacijas, kurios keistų mūsų supratimą apie Saulės sistemos raidą. Pirma, Uranas galėjo patirti didelius palydovų susidūrimus, o dabartinė sistema būtų tokių įvykių pasekmė, o ne pirminė, rami tvarka.

    Antra, gali reikėti peržiūrėti dabartines Nicos modelio versijas, nes jos gali per dažnai numatyti pernelyg „smurtinius“ scenarijus Uranui. Trečia, įmanoma, kad Saulės sistema susiformavo pagal gana mažai tikėtiną trajektoriją, kai didžiųjų planetų artimi susitikimai buvo reti ir ne tokie gilūs, kad išdraskytų palydovų orbitas.

    Šis darbas primena, kad maždaug prieš 4 milijardus metų vykusių procesų rekonstrukcija neišvengiamai remiasi tikimybiniais modeliais ir netiesioginėmis užuominomis. Kuo tiksliau bus tiriamos palydovų orbitos, jų tarpusavio rezonansai ir smūginių kraterių istorija, tuo aiškiau bus, ar Saulės sistema kadaise iš tiesų buvo turtingesnė planetomis.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dauguma literatūroje modeliuojamų nestabilumo scenarijų greičiausiai neatkuria tikslios įvykių sekos, reikalingos paaiškinti visoms Saulės sistemos ypatybėms“, – rašė tyrėjai.

  • Egiptas po 42 metų grįžta prie geologinių žvalgybų iš oro: lėktuvais ieškos naujų išteklių

    Egiptas po daugiau nei keturių dešimtmečių pertraukos atnaujina nacionalinę geologinių išteklių žvalgybą iš oro. Valdžia planuoja pasitelkti specialiai įrengtus lėktuvus, kurie padeda įvertinti, kas slypi po žeme, dar prieš pradedant brangius gręžinius.

    Apie sprendimą paskelbė energetikos ministras Karimas Badawis, nurodęs, kad darbai apims Rytų ir Vakarų dykumas bei Sinajaus pusiasalį. Tai bus pirmieji tokio masto oro geofizikos tyrimai Egipte per maždaug 42 metus, o jų tikslas – preliminariai įvertinti didelių, iki šiol menkai tirtų teritorijų potencialą.

    „Norime greičiau ir tiksliau nustatyti perspektyvias zonas, kad tolesnė žvalgyba būtų paremta duomenimis, o ne spėjimais“, – sakė Egipto energetikos ministras Karimas Badawis.

    Oro geofiziniai tyrimai paprastai remiasi keliais metodais, kuriuos lėktuvai gali atlikti dideliuose plotuose: magnetiniais matavimais, radiometriniais tyrimais ir gravitaciniais duomenimis. Tokie matavimai leidžia sudaryti požeminių struktūrų žemėlapius ir atpažinti anomalijas, kurios gali rodyti metalo rūdų, fosfatų ar kitų naudingųjų iškasenų sankaupas.

    Praktikoje tai nereiškia, kad lėktuvas „mato“ konkrečią rūdą, tačiau jis padeda susiaurinti paieškos teritoriją iki perspektyviausių vietų. Ypač svarbu tai, kad tokie tyrimai naudingi ieškant metalų telkinių, o radiometriniai matavimai gali padėti identifikuoti ir su uranu siejamas zonas, kur reikalingas atskiras, griežtai reglamentuojamas vertinimas.

    Egiptas pabrėžia, kad iki šiol detaliau ištirta tik nedidelė šalies dalis: daugiau darbų atlikta pakrantėse ir kai kuriose vietose prie Libijos sienos. Likusiuose plotuose tyrimų beveik nėra arba jie atlikti seniai, kai taikyti metodai buvo mažiau tikslūs, todėl duomenų patikimumas šiandien kelia klausimų.

    Šalies institucijos jau pasirašė sutartį su bendrove „Xcalibur Smart Mapping“, kuri specializuojasi oro geofizikos žvalgyboje. Tokios partnerystės dažnai pasirenkamos siekiant greitai gauti tarptautiniais standartais paremtus duomenis ir pritraukti privačius investuotojus, kuriems svarbus aiškus geologinis pagrindas.

    Egiptas jau turi patvirtintų gamtinių dujų, naftos, fosforytų ir geležies rūdos išteklių, tačiau valdžia signalizuoja norą išplėsti žaliavų bazę. Platesnė žvalgyba siejama ir su globaliomis tendencijomis: valstybės vis aktyviau ieško vietinių išteklių, kad sumažintų importo priklausomybę ir sustiprintų tiekimo grandinių atsparumą.

  • Kazachstanas ruošia planą atominei energetikai: iki 2030-ųjų didins vietos dalį ir gamybą

    Kazachstano Vyriausybė patvirtino Kompleksinį lokalizacijos plėtros planą branduolinės pramonės sektoriui 2026–2030 metams. Dokumento tikslas – sustiprinti šalies pramoninę bazę, kad ji galėtų realiai prisidėti prie planuojamų atominių elektrinių projektų.

    Planą rengė Kazachstano atominės energijos agentūra kartu su nacionaline branduolinės energetikos bendrove ir kitomis valstybės institucijomis, įtraukiant verslo atstovus. Pagrindinis akcentas – etapinis vietos įmonių parengimas pagal tarptautinius branduolinės saugos ir kokybės reikalavimus.

    Keturi prioritetai iki 2030 metų

    Numatyti keturi ramsčiai: reguliavimo sistemos tobulinimas, vidaus rinkos poreikių ir pajėgumų analizė, gamybos bazės modernizavimas bei naujų pajėgumų kūrimas, taip pat procesų skaitmeninimas. Tikimasi, kad šie žingsniai leis greičiau sukurti tiekimo grandinę, kuri atitiktų branduolinės pramonės standartus.

    Viena iš aiškiausių plano krypčių – didinti vadinamąją vietos dalį, tai yra vietos įmonių dalyvavimą branduolinės energetikos projektuose. Skelbiama, kad šiuo metu vietos dalis sudaro apie 20–22 proc., o iki pirmosios elektrinės statybų pradžios siekiama ją padidinti iki maždaug 30 proc.

    Uranas ir geopolitika: kodėl tai svarbu?

    Kazachstanas yra vienas svarbiausių urano tiekėjų pasaulyje, todėl branduolinės energetikos plėtra šalyje turi ir ekonominį, ir strateginį svorį. Vietinės pramonės stiprinimas gali padėti pritraukti investicijų, plėsti aukštesnės pridėtinės vertės gamybą ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamų komponentų.

    Viešojoje erdvėje taip pat įvardijama, kad tarptautiniam konsorciumui, kuris turėtų vystyti pirmąjį planuojamą projektą, lyderio vaidmuo patikėtas „Rosatom“. Tai reikšminga detalė, nes branduolinėje energetikoje tiek technologiniai pasirinkimai, tiek tiekimo grandinės glaudžiai susiję su ilgalaikiais politiniais ir saugumo klausimais.

    Ilgalaikis tikslas – kelios elektrinės

    Kazachstano atominės energijos agentūros strateginiuose planuose numatyta iki 2050 metų paleisti mažiausiai tris atomines elektrines, taip pat svarstoma ir ketvirtojo projekto galimybė. Tai rodo, kad lokalizacijos planas suvokiamas ne kaip vienkartinė priemonė vienam objektui, o kaip platesnė pramonės transformacijos programa.

    Valdžios institucijos tikisi, kad 2026–2030 metų priemonės padės sukurti tvarų gamybinį ekosistemą branduolinės pramonės poreikiams, paskatins naujų produktų kūrimą ir atvers vietos įmonėms kelią į didelius infrastruktūros projektus šalies viduje. Praktinis sėkmės matas bus tai, ar vietos gamintojai laiku pasieks reikiamus sertifikavimo, kokybės valdymo ir saugos standartus.

  • Chemijos lūžis: bismuto žiedas su uranu tapo sunkiausiu aromatiniu junginiu pasaulyje

    Chemijos lūžis: bismuto žiedas su uranu tapo sunkiausiu aromatiniu junginiu pasaulyje

    Aromatiškumas išeina už benzino ribų

    Mokyklinėje chemijoje aromatiškumas dažniausiai siejamas su benzenu – šešių anglies atomų žiedu, kurio stabilumą lemia žiede „cirkuliuojantys“ elektronai. Tačiau nauji eksperimentai rodo, kad panašus stabilumo principas gali veikti ir be anglies, net kai struktūrą sudaro vien sunkieji metalai.

    Mokslininkų komanda sukūrė trijų bismuto atomų žiedą, kuris elgiasi kaip aromatinė sistema. Tai laikoma sunkiausiu iki šiol laboratorijoje patvirtintu aromatiniu žiedu, išplečiančiu klasikinį supratimą apie cheminius ryšius.

    Kas čia sukurta ir kuo tai neįprasta?

    Skirtingai nei benzene, kur aromatiškumą paprastai aiškina pi tipo elektronai, bismuto žiede pagrindinį vaidmenį atlieka sigma tipo elektronai. Toks mechanizmo pasikeitimas svarbus teorinei chemijai, nes rodo, kad aromatinis stabilumas gali atsirasti kitais energiniais keliais, nei įprasta organikoje.

    Dar viena išskirtinė detalė – žiedas sudarytas iš itin sunkių elementų, kurių elektronų elgsena gali būti stipriai paveikta reliatyvistinių efektų. Dėl to tokios sistemos tampa patogiu modeliu tikrinti kvantinės chemijos skaičiavimus, kai paprastesnių elementų atveju skirtumai būtų mažiau matomi.

    „Atvirkštinė kanapka“ su uranu

    Kad trijų bismuto atomų žiedas išliktų stabilus, prireikė neįprastos molekulinės architektūros. Žiedas buvo „įspraustas“ tarp dviejų didelių metalų jonų – urano arba torio – sudarant vadinamąjį atvirkštinės kanapkos tipo kompleksą.

    Tokiose struktūrose įprastai būna atvirkščiai: organiniai žiedai apgaubia metalą centre, o čia du masyvūs metalų centrai stabilizuoja patį bismuto žiedą. Struktūra patvirtinta rentgeno spindulių kristalografija, o magnetiniai matavimai ir skaitmeninis modeliavimas parodė žiede išliekantį elektronų „žiedinį“ judėjimą.

    „Šis rezultatas primena, kad aromatiškumas nėra vien anglies chemijos taisyklė – tai bendresnis elektronų elgsenos principas, galintis veikti ir pačių sunkiausių elementų junginiuose“, – teigiama tyrime aptariamoje mokslininkų išvadoje.

    Kodėl tai svarbu praktikai?

    Tokie darbai kuria tiltą tarp organinės chemijos ir vadinamosios visiškai metalinės aromatiškumo krypties. Jei chemikai išmoks patikimai stabilizuoti netipinius metalų klasterius, tai gali praversti medžiagotyroje, kuriant naujas funkcines medžiagas ar katalizatorius, kur svarbios elektronų pernašos savybės.

    Be to, urano ar torio įtraukimas leidžia geriau suprasti aktinoidų chemiją, kuri ilgą laiką buvo laikoma sunkiai prognozuojama. Nors tokios sistemos pirmiausia yra fundamentinis proveržis, jos suteikia duomenų, reikalingų tikslesniems modeliams ir saugesniam darbui su sunkiaisiais elementais laboratorijose.

  • Mokslininkai įtaria naują medžiagos būseną: ji galėtų slėptis Urano ir Neptūno gelmėse

    Mokslininkai įtaria naują medžiagos būseną: ji galėtų slėptis Urano ir Neptūno gelmėse

    Urano ir Neptūno vidus, nors iš tolo primena ramias melsvas planetas, gali būti vienas chaotiškiausių Saulės sistemoje. Tyrėjai skaičiavimais rodo, kad jų gelmėse dėl milžiniško slėgio ir tūkstantinių temperatūrų gali susidaryti iki šiol neaprašyta medžiagos būsena.

    Naujausiame tyrime, publikuotame Nature Communications, aprašoma vadinamoji kvazi vienmatė superjoninė fazė. Paprastai tariant, tai būsena, kai dalis medžiagos išlieka kietos gardelės pavidalo, o kita dalis joje juda beveik kaip skystyje, tačiau labai kryptingai.

    Kas vyksta ledo milžinių viduje?

    Mokslininkai seniai pabrėžia, kad ledo milžinai nėra sudaryti iš įprasto ledo, kokį matome Žemėje. Jų mantijoje vyrauja karštas, tankus vandens, amoniako ir metano mišinys, kuris esant dideliam slėgiui elgiasi visiškai kitaip nei įprastomis sąlygomis.

    Problema ta, kad tokias sąlygas laboratorijoje atkurti itin sudėtinga: kalbama apie slėgį, tūkstančius kartų viršijantį Žemės atmosferos slėgį jūros lygyje, ir temperatūras, galinčias išlydyti daugumą talpų. Dėl to vis dažniau remiamasi pažangiomis kvantinės mechanikos simuliacijomis, kurios leidžia modeliuoti medžiagą nuo pirmųjų principų.

    Keistas anglies ir vandenilio junginys

    Modeliavimas rodo, kad esant ypač dideliam slėgiui anglis ir vandenilis gali sudaryti stabilų junginį su neįprasta struktūra. Anglies atomai sudaro standžią kietą gardelę, panašią į mikroskopinę spiralę, o vandenilio atomai tampa judresni.

    Kai temperatūra pakyla iki maždaug 1 000–3 000 kelvinų, ši medžiaga, pasak autorių, pereina į superjoninę būseną. Skirtumas nuo geriau žinomo superjoninio vandens ledo tas, kad čia gardelę sudaro ne deguonis, o anglis.

    Esminė detalė ta, kad vandenilis gardelėje juda labai nevienodai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad jis lengviau sklinda viena kryptimi išilgai spiralės ašies, o kitomis kryptimis labiau sukasi nei slenka, todėl būsena įvardijama kaip kvazi vienmatė.

    Kodėl tai svarbu Urano ir Neptūno paslapčiai?

    Tokia medžiaga būtų anisotropinė, tai yra jos savybės priklausytų nuo krypties. Tai reikštų, kad šilumos ir elektros laidumas vienomis kryptimis galėtų būti gerokai didesnis nei kitomis, o tai keistų įprastas prielaidas, kaip energija ir krūviai juda planetų viduje.

    Šis aspektas svarbus aiškinant neįprastus Urano ir Neptūno magnetinius laukus, kurie yra smarkiai pasvirę ir paslinkti nuo planetų sukimosi ašies. Tradiciniai modeliai dažnai remiasi prielaida, kad laidumas planetų gelmėse yra gana tolygus, tačiau kryptinis laidumas galėtų geriau atitikti stebimus duomenis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad anglies ir vandenilio sistema yra supaprastintas realios planetų chemijos modelis. Vis dėlto tokie skaičiavimai plečia supratimą, kokios egzotiškos būsenos gali egzistuoti ekstremaliose sąlygose, ir padeda tikslinti scenarijus, kaip formuojasi ir veikia ledo milžinai.