CP v2

Tag: USGS

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Jeloustouno supervulkanas: ką rodo USGS duomenys ir kodėl „superišsiveržimas“ dabar mažai tikėtinas

    Jeloustouno nacionalinis parkas JAV garsėja geizeriais ir karštaisiais šaltiniais, tačiau po juo slypi didžiulė vulkaninė sistema, dažnai vadinama supervulkanu. Pastaraisiais metais internete nuolat atsinaujina teiginiai, esą Jeloustounas „vėluoja“ išsiveržti ir bet kada gali sukelti katastrofą visam žemynui.

    JAV geologijos tarnybos USGS stebėsenos duomenys rodo kitokį vaizdą: oficialus Jeloustouno vulkaninės grėsmės lygis išlieka normalus. Tai reiškia, kad registruojamas seismiškumas ir žemės paviršiaus deformacijos atitinka įprastą foną, būdingą aktyviai hidroterminei sričiai.

    „Šiuo metu neturime įrodymų, kad Jeloustoune kaupiasi pakankamai magmos, galinčios sukelti superišsiveržimą“, – teigia USGS vertinimai, kuriuos agentūra skelbia savo stebėsenos apžvalgose.

    Jeloustounas yra virš vadinamosios karštosios dėmės, kur iš Žemės gelmių kylanti šiluma tirpdo uolienas ir maitina geizerių bei karštųjų šaltinių sistemą. Dėl to regione dažni nedideli žemės drebėjimai, o paviršius gali tai kilti, tai leistis, nes požeminiai skysčiai ir dujos nuolat persiskirsto.

    Mokslininkai pabrėžia, kad net ir aktyvesni geizerių ciklų pokyčiai ar žemės paviršiaus „kvėpavimas“ savaime nereiškia, jog magma kyla į paviršių. Tokie svyravimai Jeloustoune laikomi įprastu reiškiniu didelėje ir dinamiškoje hidroterminėje sistemoje, kuri jautriai reaguoja į slėgio ir vandens cirkuliacijos pokyčius.

    Jei Jeloustounas ateityje ir vėl pasireikštų vulkaniškai, labiau tikėtinas scenarijus būtų riboto masto lavos išsiliejimas arba vietinis sprogstamasis epizodas, o ne superišsiveržimas. USGS nurodo, kad po paskutinio kalderą suformavusio įvykio regione vyko daug mažesnių, dažniausiai ne taip sprogstamų išsiveržimų, kurie paliko lavos srautus.

    Kitas realistiškas pavojus – hidroterminiai sprogimai, kai itin karštas požeminis vanduo staiga virsta garais, išsiplečia ir suskaldo aplinkines uolienas. Tokie įvykiai paprastai kelia grėsmę lokaliai, dažniausiai parko ribose, tačiau dėl staigumo gali būti pavojingi žmonėms net ir be jokio magmos judėjimo į paviršių.

    Stebėsenos specialistai aiškina, kad prieš rimtesnį vulkaninį suaktyvėjimą būtų tikimasi aiškių signalų: intensyvių ir ilgai trunkančių žemės drebėjimų spiečių, spartesnės ir kryptingos paviršiaus deformacijos, pastebimų dujų sudėties pokyčių bei šiluminio srauto anomalijų. Jeloustounas stebimas seismometrais, GPS stotimis, palydoviniais matavimais ir geocheminiais jutikliais, todėl pokyčiai būtų fiksuojami ir vertinami kompleksiškai.

    Superišsiveržimo scenarijus teoriškai įmanomas, tačiau jis laikomas pačiu ekstremaliausiu ir mažiausiai tikėtinu. Tokiu atveju į atmosferą galėtų būti išmesta daugiau nei 1 000 kubinių kilometrų vulkaninės medžiagos, o pelenų stulpas pasiektų didelį aukštį, sukeldamas ypač didelius padarinius aplink kalderą.

    Didžiausią grėsmę netoli epicentro keltų piroklastiniai srautai – itin greiti, įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų mišiniai. Toliau nuo Jeloustouno pagrindinis veiksnys būtų pelenų krituliai: jų storis priklausytų nuo vėjų krypties ir meteorologinių sąlygų, tačiau net plonas sluoksnis gali sutrikdyti infrastruktūrą.

    Pelenai gali užteršti vandenį, pažeisti techniką, apsunkinti kelių ir geležinkelių darbą, sukelti elektros tiekimo sutrikimų, o žemės ūkiui tai reikštų derliaus ir tiekimo grandinių rizikas. Aviacijai pelenai ypač pavojingi, nes gali pažeisti reaktyvinius variklius, todėl oro eismas dideliuose regionuose galėtų būti laikinai ribojamas.

    Dar vienas galimas poveikis – klimatinis, jei į stratosferą patektų didesni sieros junginių kiekiai, kurie atspindi Saulės spinduliuotę ir trumpam vėsina klimatą. USGS vertinimu, tokio pobūdžio padariniai galėtų tęstis ne vienerius metus, tačiau tai priklausytų nuo konkretaus išsiveržimo masto ir sudėties.

    Vis dėlto dabartinė mokslinė pozicija išlieka nuosekli: Jeloustounas yra aktyvi sistema, kuri ateityje gali sukelti įvairaus masto reiškinius, bet šiuo metu nėra požymių, kad superišsiveržimas būtų artimas ar neišvengiamas. Didžiausi praktiniai pavojai šiandien siejami su lokaliais hidroterminiais sprogimais, žemės drebėjimais ir, retesniu atveju, mažesnio masto vulkaniniu aktyvumu.

  • 7,3 balo žemės drebėjimas prie Meksikos ir Gvatemalos krantų: paskelbtas cunamio pavojus

    7,3 balo žemės drebėjimas prie Meksikos ir Gvatemalos krantų: paskelbtas cunamio pavojus

    Smūgis Ramiajame vandenyne

    Prie Meksikos Čiapaso valstijos krantų, netoli sienos su Gvatemala, užfiksuotas 7,3 balo žemės drebėjimas. Dėl galimų pavojingų bangų Ramiajame vandenyne daliai pakrantės teritorijų paskelbtas cunamio perspėjimas.

    JAV geologijos tarnyba (USGS) pranešė, kad žemės drebėjimo epicentras buvo jūroje netoli Puerto Madero, o židinys slūgsojo maždaug 10 kilometrų gylyje. Tokie negiliai įvykstantys drebėjimai paprastai sukelia stipresnį paviršinį drebėjimą ir didesnę žalą, ypač arčiau epicentro.

    Evakuacijos ir žalos vertinimas

    Stiprūs požeminiai smūgiai buvo juntami pietų Meksikoje, taip pat ir Oachakos regione, bei dalyje Gvatemalos. Vietos tarnybos pranešė, kad iš pastatų buvo evakuojami žmonės, kol vertinama situacija ir galimi pažeidimai.

    Atsakingos institucijos abiejose šalyse aktyvavo ekstremalių situacijų protokolus ir pradėjo tikrinti infrastruktūrą, ryšių bei elektros tiekimo stabilumą. Pirminiais pranešimais, informacija apie nukentėjusiuosius ir sugriovimus buvo tikslinama.

    Ką reiškia cunamio perspėjimas?

    Cunamio perspėjimas paprastai skelbiamas tada, kai po stipraus povandeninio žemės drebėjimo kyla rizika, kad bangos gali pasiekti pakrantę ir sukelti pavojų žmonėms bei infrastruktūrai. Tokiais atvejais gyventojams rekomenduojama sekti oficialius pranešimus, vengti pakrantės zonų ir laikytis vietos tarnybų nurodymų.

    Gelbėjimo tarnybos pabrėžia, kad situacija gali kisti, todėl svarbiausia remtis patvirtinta informacija ir neplatinti nepatikrintų pranešimų. Drebėjimai šiame regione nėra reti, nes Meksika ir Centrinė Amerika yra aktyvioje tektoninių plokščių sandūroje.

  • Po Apalačų kalnais aptiktas milžiniškas ličio potencialas: JAV poreikiams jo gali pakakti šimtmečiams

    Po Apalačų kalnais aptiktas milžiniškas ličio potencialas: JAV poreikiams jo gali pakakti šimtmečiams

    JAV geologai įvertino, kad po Apalačų kalnynu gali slypėti itin didelis ličio išteklių potencialas, galintis reikšmingai prisidėti prie šalies žaliavų saugumo. Naują vertinimą paskelbė JAV geologijos tarnyba (USGS), pastaraisiais metais kryptingai ieškanti kritinių mineralų telkinių šalies viduje.

    Atradimo reikšmę stiprina laikas: ličio paklausa sparčiai auga dėl elektromobilių, energijos kaupiklių ir elektros tinklų balansavimo sprendimų. Būtent ličio jonų baterijos šiuo metu išlieka dominuojančia technologija daugelyje vartotojų elektronikos ir transporto segmentų.

    Kuo išsiskiria Apalačų geologija

    Apalačų kalnai yra vieni seniausių Žemėje, o jų formavimasis siejamas su procesais, vykusiais prieš šimtus milijonų metų. Tokia geologinė istorija paliko įvairių magminių ir metamorfinių uolienų kompleksus, kuriuose, USGS vertinimu, gali būti sukoncentruota ličio turinčių mineralų.

    USGS analizėje daug dėmesio skirta pegmatitams – stambiagrūdėms, granitui artimoms uolienoms, kurios susidaro vėlyvose magmos vėsimo stadijose. Būtent tokiose struktūrose pasaulyje dažnai aptinkami ličio mineralai, todėl jos laikomos perspektyviu taikiniu žvalgybai.

    Kaip skaičiuojamas dar neiškastas ličio kiekis

    USGS pabrėžia, kad kalbama ne apie jau išžvalgytą ir patvirtintą kasybai parengtą telkinį, o apie statistiškai pagrįstą potencialą. Vertinimas atliktas apjungiant viešus geologinius ir geocheminius duomenis bei identifikuojant teritorijas, kuriose pagal geologiją ličio telkinių tikimybė didžiausia.

    Tuomet, remiantis ekspertiniu sutarimu ir tikimybiniais skaičiavimais, buvo modeliuojami galimi neištirti ištekliai ir jų pasiskirstymas. Tokie vertinimai paprastai apima ir ekonominį filtrą – atskiriama, kas teoriškai gali egzistuoti, nuo to, ką realiai būtų įmanoma išgauti esant tam tikroms rinkos ir technologijų sąlygoms.

    Kur gali būti didžiausias potencialas

    USGS skaičiavimai rodo, kad perspektyviausios zonos gali būti tiek šiaurinėje, tiek pietinėje Apalačų dalyje. Tarp minimų regionų dažniau išskiriamos šiaurės rytų valstijos, taip pat pietryčių kryptimi esantys plotai, kuriuose pegmatitų paplitimas ir ankstesni geologiniai duomenys leidžia tikėtis didesnių koncentracijų.

    Viešojoje erdvėje cituojami vertinimai leidžia suprasti mastą: potencialas siejamas su ličio kiekiu, kuris, priklausomai nuo realios paklausos ir importo struktūros, teoriškai galėtų padengti JAV poreikius labai ilgą laiką. Vis dėlto patys autoriai akcentuoja, kad tokie skaičiai nereiškia automatinio perėjimo prie gavybos.

    Ką tai reikštų rinkai ir politikai

    Litis laikomas kritiniu mineralu, nes jo tiekimo grandinės jautrios geopolitiniams ir prekybos svyravimams. JAV, kaip ir kitos pramoninės ekonomikos, siekia mažinti priklausomybę nuo importo, ypač kai kalbama apie žaliavas, būtinas energetikos transformacijai ir baterijų pramonei.

    Tuo pačiu kelias nuo geologinio vertinimo iki veikiančios kasyklos paprastai trunka metus ar net ilgiau: reikalingi gręžiniai, laboratoriniai tyrimai, poveikio aplinkai vertinimai, infrastruktūra, leidimai ir socialinis dialogas su bendruomenėmis. Net ir turint perspektyvius duomenis, galutinis sprendimas priklausys nuo ekonomikos, technologijų pažangos bei aplinkosaugos reikalavimų.

    USGS ataskaita įsikomponuoja į platesnę tendenciją, kai JAV ieško papildomų vidaus ličio šaltinių ir alternatyvių gavybos būdų, įskaitant ličio išgavimą iš sūrymų ar pramoninių tirpalų. Apalačų kryptis kol kas yra apie potencialą, tačiau jis gali pakeisti diskusiją apie tai, kiek kritinių žaliavų šalis teoriškai turi savo teritorijoje.