Tag: USGS

  • Floridoje 5 metrų pitoną pavertė „žvalgu“: kaip mokslininkai juo ieško kitų gyvačių

    Floridos Evergleidso pelkėse mokslininkai į laukinę gamtą paleido beveik 5 metrų ilgio ir 67 kg sveriantį tamsųjį tigrinį pitoną – bet ne tam, kad jis tiesiog „grįžtų į gamtą“.

    Gyvatei implantuotas radijo siųstuvas, o jos judėjimas stebimas tam, kad tyrėjai galėtų rasti kitus šios invazinės rūšies pitonus. Apie tokį metodą rašo „Futura Sciences“.

    Evergleidsas laikomas viena problemiškiausių vietų JAV, kur sparčiai plinta tamsieji tigriniai (Birmos) pitonai: jie gerai slepiasi, greitai dauginasi, o didžiulėje pelkėtoje teritorijoje juos aptikti itin sunku.

    JAV Geologijos tarnyba (USGS) bando naują priemonę – sujungti radiotelemetriją ir nedidelius bepiločius orlaivius, kad invazinės gyvatės būtų aptinkamos greičiau ir saugiau, o vietinei faunai daroma žala mažėtų.

    Kaip veikia „gyvatės-žvalgės“ metodas

    USGS pitonus, kuriems įdedami siųstuvai ir kurie vėliau sekami laisvėje, vadina „gyvatėmis-žvalgėmis“. Idėja paprasta: stebint vieną pažymėtą individą, galima užtikti ir kitus pitonus.

    Tyrimui atrenkami tiek patinai, tiek patelės, o siųstuvai į jų kūnus implantuojami chirurginiu būdu. Biologai stebi gyvates visus metus, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas dauginimosi laikotarpiui.

    Būtent tada patinai linkę rinktis aplink poruotis pasirengusią patelę – susiformuoja kelių gyvačių sankaupos. Tai leidžia vienu metu sugauti ne vieną, o kelis individus.

    USGS nurodo, kad per 2019–2020 metų dauginimosi sezoną šis metodas padėjo iš gamtos pašalinti 86 suaugusius pitonus, kurių bendras svoris siekė apie 2 270 kg. Tarp jų buvo 53 veistis galinčios patelės, nešiojusios daugiau nei 2 500 kiaušinių.

    Kodėl į pagalbą pasitelkiami dronai

    Vis dėlto pitonų paieška išlieka labai varginanti: norėdami pagauti radijo signalą, tyrėjai neretai turi pėsčiomis brautis per pelkėtas pievas ir tankią augmeniją.

    Todėl 2026 metų rugsėjį eksperimente buvo pasitelktas kompaktiškas bepiločio tipo orlaivis (sUAS). Tuo metu Floridos universiteto stažuotojai paleido 4,88 metro ilgio, 67 kg sveriančią Birmos pitono patelę su radijo siųstuvu.

    Tyrėjai siekė įvertinti, ar signalą iš oro galima aptikti efektyviau nei ant žemės dirbančiai komandai. Priklausomai nuo užduoties, droną galima aprūpinti radijo imtuvu siųstuvų paieškai arba kamera vizualiniam stebėjimui.

    Jei bandymai pasiteisintų, tokia technologija, tikimasi, mažintų paieškos sąnaudas, leistų dažniau nustatyti gyvačių buvimo vietą ir sumažintų rizikas darbuotojams, dirbantiems sunkiai prieinamose vietovėse.

    Kuo invaziniai pitonai pavojingi

    USGS tyrimai rodo, kad Birmos pitonai medžioja vietinius, saugomus gyvūnus. Tarp minimų rūšių – federaliniu lygmeniu nykstančia laikoma Ki Largo medžių žiurkė, taip pat amerikietiškasis kliuvas, arama ir floridinė ondatra.

    Kaip papildomą priemonę tyrėjai lygina ir kitus būdus: vertinimuose minėta, kad specialiai apmokyti šunys pitonus randa maždaug 2,5 karto efektyviau nei žmonės be gyvūnų pagalbos, tačiau tokios paieškos priklauso nuo sąlygų ir kinologų prieinamumo.

    USGS pabrėžia, kad dronų ir radiotelemetrijos derinio efektyvumas dar nėra galutinai patvirtintas – tyrimas tęsiamas Evergleidso nacionaliniame parke ir „Big Cypress“ nacionaliniame draustinyje.

    Taip pat pranešta, kad 2026 metų rugsėjį paskelbtas geoduomenų rinkinys su pitonų, stebėtų 2005–2026 metais šiose teritorijose, koordinatėmis – jis padeda geriau suprasti, kaip invazinė rūšis plinta.

  • Los Andželo baseinui sudarytas itin tikslus 3D žemėlapis: kur žemės drebėjimas gali smogti stipriausiai

    Mokslininkai sukūrė ypač detalų Los Andželo baseino 3D modelį, kuris leidžia tiksliau įvertinti, kuriose miesto vietose per didelį žemės drebėjimą drebėjimas galėtų būti sustiprintas. Naujasis žemėlapis atskleidė, kad po miesto centru slūgso itin storas nuosėdų sluoksnis.

    Kaip rašo „Live Science“, modelis rodo, jog po Los Andželo centru nuosėdų storis vietomis siekia iki 10 kilometrų. Tokios nuosėdos, palyginti su kietu uolienų pagrindu, gali veikti kaip „stiprintuvas“ ir padidinti žemės drebėjimo sukeliamą kratymą.

    Šis faktas geologams nėra visiškai naujas, tačiau dabar pirmą kartą gautas pilnas trimatis vaizdas, leidžiantis geriau suprasti baseino formą ir jo kraštus. Būtent netaisyklingi kraštai gali nukreipti ar sufokusuoti seismines bangas, todėl atskirose vietovėse poveikis gali būti netikėtai didelis.

    Tokia situacija jau buvo pastebėta 1994 metais per 6,7 stiprumo Northridge žemės drebėjimą, kai Santa Monikoje žala buvo didesnė, nei tikėtasi. Aiškesnis supratimas, kaip bangos keliauja baseinu, gali padėti geriau modeliuoti scenarijus ir planuoti, kaip mažinti riziką.

    Ką parodė naujasis 3D modelis

    Los Andželas įsikūręs nuosėdiniame baseine – žemumoje, kur nuosėdos kaupėsi mažiausiai 15 mln. metų. Iš pradžių ši teritorija buvo po vandeniu, todėl gilesniuose sluoksniuose yra jūrinės kilmės nuosėdų, o vėliau, regionui pakilus virš jūros lygio, klodai storėjo dėl medžiagos, atneštos iš aplinkinių kalnų.

    Modelis rodo, kad giliausi nuosėdų klodai yra centrinėje baseino dalyje – po miesto centru, o pakraščiuose jie gerokai plonesni. Kai kur nuosėdų sluoksnis siekia maždaug 1–4 kilometrus, kol pasiekiamas kietas kristalinis uolienų „dugnas“.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien žemėlapis dar neatsako, kur žala būtų didžiausia per konkretų būsimą drebėjimą – tai priklausys ir nuo to, kuris lūžis jį sukels, kokia bus kryptis, gylis bei kiti veiksniai. Vis dėlto geresni duomenys leidžia atnaujinti skaičiavimus ir tikrinti skirtingus scenarijus.

    Kaip surinkti duomenys po miestu

    Žemėlapiui sudaryti buvo panaudoti duomenys iš 273 laikinų seismologinių stočių, išdėstytų aplink Los Andželą. Jos fiksavo silpnas, žmonių nejaučiamas seismines bangas iš tolimų žemės drebėjimų.

    Mokslininkai analizavo, kaip šios bangos keliauja per skirtingus žemės gelmių sluoksnius, ir pagal jų laiką bei trajektorijas atkūrė trimatę požeminę struktūrą. Tokiu būdu pavyko daug tiksliau įvertinti baseino geometriją.

    Kodėl tai svarbu pastatams

    Vienas svarbių veiksnių, lemiančių pastatų pažeidžiamumą, yra rezonansas – ar pastatas „svyruoja“ tuo pačiu ritmu kaip ir po juo esančios nuosėdos. Jei ritmai sutampa, kratymas gali tapti ypač destruktyvus.

    Geresnis supratimas apie nuosėdų sluoksnius po miesto centru, tyrėjų teigimu, gali prisidėti prie tikslesnio projektavimo – kad pastatai būtų mažiau linkę patekti į rezonansą konkrečiomis sąlygomis. Kitaip tariant, kuo geriau žinomas gruntas ir gilesnė geologinė sandara, tuo tiksliau galima įvertinti rizikas.

    Los Andželo regioną supa daugybė lūžių, įskaitant ir gerai žinomą San Andreaso lūžį, todėl klausimas, kur drebėjimas gali būti sustiprintas, čia turi ir praktinę reikšmę. Naujasis 3D žemėlapis tampa dar vienu įrankiu, leidžiančiu tikslinti prognozes ir pasirengimo planus.

  • Floridos Evergleidse DI ir dronai įsitraukia į kovą su invaziniais birmiečių pitonais

    Floridoje, Evergleidso pelkėse, jau kelis dešimtmečius plinta invaziniai birmiečių pitonai, keliantys grėsmę vietinėms ekosistemoms. JAV geologijos tarnyba (USGS) pranešė testuojanti dronus, kurie galėtų padėti šias gyvates greičiau aptikti ir tiksliau sekti sudėtingoje, sunkiai prieinamoje vietovėje.

    USGS teigimu, birmiečių pitonai į Floridą pateko per egzotinių augintinių prekybą, o dalis jų ilgainiui pabėgo arba buvo paleisti į laisvę. Laukinė populiacija pietų Floridoje susiformavo dar praėjusio amžiaus pabaigoje, o nuo tada gyvatės ėmė sparčiai plisti plačiame šlapynių regione.

    Evergleidso sąlygos pitonams yra palankios, tačiau žmonėms jų paieška itin sudėtinga: tanki augmenija, vandeningos teritorijos ir geras gyvačių maskavimasis trukdo tiek stebėjimui, tiek gaudymui. Dėl šių priežasčių tiksli populiacijos apimtis išlieka sunkiai nustatoma, o visiškas jos likvidavimas šiuo metu laikomas praktiškai neįgyvendinamu.

    USGS vykdomame eksperimente buvo bandoma, ar nedidelis dronas gali pagerinti pitonų aptikimą ir sekimą realiomis lauko sąlygomis. Bandymo metu biologai valdė droną, o Floridos universiteto praktikantai į aplinką paleido patelę pitoną, kuri buvo iš anksto pažymėta radijo siųstuvu.

    Tokio tipo dronai gali būti aprūpinami radijo signalų priėmimo įranga arba vaizdo kameromis, priklausomai nuo užduoties ir vietovės. USGS vertina, ar stebėjimas iš oro padėtų dažniau aptikti gyvates, sumažintų lauko darbų sąnaudas ir kartu padidintų darbuotojų saugumą dirbant sudėtingame pelkių kraštovaizdyje.

    Praktikoje tai reiškia, kad dronas gali greičiau apžvelgti didelį plotą, o radijo ryšio įranga leistų efektyviau nustatyti siųstuvu pažymėto gyvūno buvimo vietą. Vis dėlto, kaip pabrėžia tyrėjai, Evergleidso reljefas ir augalija yra toks sudėtingas, kad technologijos tinkamumas dar tikrinamas.

    USGS taiko ir platesnę strategiją, kai dalis pitonų pažymimi radijo siųstuvais ir stebimi ilgesnį laiką. Ypatingas dėmesys skiriamas veisimosi sezonui, nes aptikus vieną patelę neretai galima nustatyti ir kelių patinų buvimo vietą, o tai leidžia per trumpesnį laiką pašalinti daugiau invazinių individų.

    USGS anksčiau skelbė, kad per 2019–2020 metų veisimosi sezoną pietų Floridoje vykdytos operacijos metu buvo pašalinta 86 suaugę pitonai. Tarp jų buvo 53 reprodukcinės patelės, kurios iš viso nešiojo daugiau kaip 2 500 besivystančių kiaušinių, o tai rodo, kokį poveikį populiacijos augimui gali turėti taiklus darbas kritiniu laikotarpiu.

    Birmiečių pitonai laikomi vienu ryškiausių invazinių plėšrūnų pavyzdžių šiame regione, nes jie minta įvairiais vietiniais gyvūnais, įskaitant paukščius ir žinduolius. Mokslininkai ne kartą siejo šių gyvačių plitimą su kai kurių vietinių rūšių gausos mažėjimu, todėl pitonų kontrolė vertinama kaip svarbi ekosistemų atkūrimo priemonė.

    Floridoje taikomi įvairūs gaudymo ir kontrolės metodai, taip pat ribojamas šių gyvačių laikymas ir įvežimas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad suformuotą populiaciją visiškai panaikinti ypač sunku, todėl siekiama efektyvesnio valdymo, o dronai ir DI sprendimai gali tapti dar vienu įrankiu šiame komplekse.

    „Ši technologija vertinama kaip būdas pagerinti pitonų aptikimą ir sekimą, padidinti tyrimų duomenų rinkimo efektyvumą ir sumažinti darbo bei eksploatacijos sąnaudas“, – teigiama USGS bandymų aprašyme.

    Jei bandymai pasiteisins, oro stebėsena galėtų tapti reikšminga praktine priemone, padedančia greičiau reaguoti į invazinių rūšių plitimą. Tuo pat metu tyrėjai akcentuoja, kad vien technologijos problemos neišspręs, o geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelis metodus ir ilgalaikę kontrolės strategiją.

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Jeloustouno supervulkanas: ką rodo USGS duomenys ir kodėl „superišsiveržimas“ dabar mažai tikėtinas

    Jeloustouno nacionalinis parkas JAV garsėja geizeriais ir karštaisiais šaltiniais, tačiau po juo slypi didžiulė vulkaninė sistema, dažnai vadinama supervulkanu. Pastaraisiais metais internete nuolat atsinaujina teiginiai, esą Jeloustounas „vėluoja“ išsiveržti ir bet kada gali sukelti katastrofą visam žemynui.

    JAV geologijos tarnybos USGS stebėsenos duomenys rodo kitokį vaizdą: oficialus Jeloustouno vulkaninės grėsmės lygis išlieka normalus. Tai reiškia, kad registruojamas seismiškumas ir žemės paviršiaus deformacijos atitinka įprastą foną, būdingą aktyviai hidroterminei sričiai.

    „Šiuo metu neturime įrodymų, kad Jeloustoune kaupiasi pakankamai magmos, galinčios sukelti superišsiveržimą“, – teigia USGS vertinimai, kuriuos agentūra skelbia savo stebėsenos apžvalgose.

    Jeloustounas yra virš vadinamosios karštosios dėmės, kur iš Žemės gelmių kylanti šiluma tirpdo uolienas ir maitina geizerių bei karštųjų šaltinių sistemą. Dėl to regione dažni nedideli žemės drebėjimai, o paviršius gali tai kilti, tai leistis, nes požeminiai skysčiai ir dujos nuolat persiskirsto.

    Mokslininkai pabrėžia, kad net ir aktyvesni geizerių ciklų pokyčiai ar žemės paviršiaus „kvėpavimas“ savaime nereiškia, jog magma kyla į paviršių. Tokie svyravimai Jeloustoune laikomi įprastu reiškiniu didelėje ir dinamiškoje hidroterminėje sistemoje, kuri jautriai reaguoja į slėgio ir vandens cirkuliacijos pokyčius.

    Jei Jeloustounas ateityje ir vėl pasireikštų vulkaniškai, labiau tikėtinas scenarijus būtų riboto masto lavos išsiliejimas arba vietinis sprogstamasis epizodas, o ne superišsiveržimas. USGS nurodo, kad po paskutinio kalderą suformavusio įvykio regione vyko daug mažesnių, dažniausiai ne taip sprogstamų išsiveržimų, kurie paliko lavos srautus.

    Kitas realistiškas pavojus – hidroterminiai sprogimai, kai itin karštas požeminis vanduo staiga virsta garais, išsiplečia ir suskaldo aplinkines uolienas. Tokie įvykiai paprastai kelia grėsmę lokaliai, dažniausiai parko ribose, tačiau dėl staigumo gali būti pavojingi žmonėms net ir be jokio magmos judėjimo į paviršių.

    Stebėsenos specialistai aiškina, kad prieš rimtesnį vulkaninį suaktyvėjimą būtų tikimasi aiškių signalų: intensyvių ir ilgai trunkančių žemės drebėjimų spiečių, spartesnės ir kryptingos paviršiaus deformacijos, pastebimų dujų sudėties pokyčių bei šiluminio srauto anomalijų. Jeloustounas stebimas seismometrais, GPS stotimis, palydoviniais matavimais ir geocheminiais jutikliais, todėl pokyčiai būtų fiksuojami ir vertinami kompleksiškai.

    Superišsiveržimo scenarijus teoriškai įmanomas, tačiau jis laikomas pačiu ekstremaliausiu ir mažiausiai tikėtinu. Tokiu atveju į atmosferą galėtų būti išmesta daugiau nei 1 000 kubinių kilometrų vulkaninės medžiagos, o pelenų stulpas pasiektų didelį aukštį, sukeldamas ypač didelius padarinius aplink kalderą.

    Didžiausią grėsmę netoli epicentro keltų piroklastiniai srautai – itin greiti, įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų mišiniai. Toliau nuo Jeloustouno pagrindinis veiksnys būtų pelenų krituliai: jų storis priklausytų nuo vėjų krypties ir meteorologinių sąlygų, tačiau net plonas sluoksnis gali sutrikdyti infrastruktūrą.

    Pelenai gali užteršti vandenį, pažeisti techniką, apsunkinti kelių ir geležinkelių darbą, sukelti elektros tiekimo sutrikimų, o žemės ūkiui tai reikštų derliaus ir tiekimo grandinių rizikas. Aviacijai pelenai ypač pavojingi, nes gali pažeisti reaktyvinius variklius, todėl oro eismas dideliuose regionuose galėtų būti laikinai ribojamas.

    Dar vienas galimas poveikis – klimatinis, jei į stratosferą patektų didesni sieros junginių kiekiai, kurie atspindi Saulės spinduliuotę ir trumpam vėsina klimatą. USGS vertinimu, tokio pobūdžio padariniai galėtų tęstis ne vienerius metus, tačiau tai priklausytų nuo konkretaus išsiveržimo masto ir sudėties.

    Vis dėlto dabartinė mokslinė pozicija išlieka nuosekli: Jeloustounas yra aktyvi sistema, kuri ateityje gali sukelti įvairaus masto reiškinius, bet šiuo metu nėra požymių, kad superišsiveržimas būtų artimas ar neišvengiamas. Didžiausi praktiniai pavojai šiandien siejami su lokaliais hidroterminiais sprogimais, žemės drebėjimais ir, retesniu atveju, mažesnio masto vulkaniniu aktyvumu.

  • 7,3 balo žemės drebėjimas prie Meksikos ir Gvatemalos krantų: paskelbtas cunamio pavojus

    7,3 balo žemės drebėjimas prie Meksikos ir Gvatemalos krantų: paskelbtas cunamio pavojus

    Smūgis Ramiajame vandenyne

    Prie Meksikos Čiapaso valstijos krantų, netoli sienos su Gvatemala, užfiksuotas 7,3 balo žemės drebėjimas. Dėl galimų pavojingų bangų Ramiajame vandenyne daliai pakrantės teritorijų paskelbtas cunamio perspėjimas.

    JAV geologijos tarnyba (USGS) pranešė, kad žemės drebėjimo epicentras buvo jūroje netoli Puerto Madero, o židinys slūgsojo maždaug 10 kilometrų gylyje. Tokie negiliai įvykstantys drebėjimai paprastai sukelia stipresnį paviršinį drebėjimą ir didesnę žalą, ypač arčiau epicentro.

    Evakuacijos ir žalos vertinimas

    Stiprūs požeminiai smūgiai buvo juntami pietų Meksikoje, taip pat ir Oachakos regione, bei dalyje Gvatemalos. Vietos tarnybos pranešė, kad iš pastatų buvo evakuojami žmonės, kol vertinama situacija ir galimi pažeidimai.

    Atsakingos institucijos abiejose šalyse aktyvavo ekstremalių situacijų protokolus ir pradėjo tikrinti infrastruktūrą, ryšių bei elektros tiekimo stabilumą. Pirminiais pranešimais, informacija apie nukentėjusiuosius ir sugriovimus buvo tikslinama.

    Ką reiškia cunamio perspėjimas?

    Cunamio perspėjimas paprastai skelbiamas tada, kai po stipraus povandeninio žemės drebėjimo kyla rizika, kad bangos gali pasiekti pakrantę ir sukelti pavojų žmonėms bei infrastruktūrai. Tokiais atvejais gyventojams rekomenduojama sekti oficialius pranešimus, vengti pakrantės zonų ir laikytis vietos tarnybų nurodymų.

    Gelbėjimo tarnybos pabrėžia, kad situacija gali kisti, todėl svarbiausia remtis patvirtinta informacija ir neplatinti nepatikrintų pranešimų. Drebėjimai šiame regione nėra reti, nes Meksika ir Centrinė Amerika yra aktyvioje tektoninių plokščių sandūroje.

  • Po Apalačų kalnais aptiktas milžiniškas ličio potencialas: JAV poreikiams jo gali pakakti šimtmečiams

    Po Apalačų kalnais aptiktas milžiniškas ličio potencialas: JAV poreikiams jo gali pakakti šimtmečiams

    JAV geologai įvertino, kad po Apalačų kalnynu gali slypėti itin didelis ličio išteklių potencialas, galintis reikšmingai prisidėti prie šalies žaliavų saugumo. Naują vertinimą paskelbė JAV geologijos tarnyba (USGS), pastaraisiais metais kryptingai ieškanti kritinių mineralų telkinių šalies viduje.

    Atradimo reikšmę stiprina laikas: ličio paklausa sparčiai auga dėl elektromobilių, energijos kaupiklių ir elektros tinklų balansavimo sprendimų. Būtent ličio jonų baterijos šiuo metu išlieka dominuojančia technologija daugelyje vartotojų elektronikos ir transporto segmentų.

    Kuo išsiskiria Apalačų geologija

    Apalačų kalnai yra vieni seniausių Žemėje, o jų formavimasis siejamas su procesais, vykusiais prieš šimtus milijonų metų. Tokia geologinė istorija paliko įvairių magminių ir metamorfinių uolienų kompleksus, kuriuose, USGS vertinimu, gali būti sukoncentruota ličio turinčių mineralų.

    USGS analizėje daug dėmesio skirta pegmatitams – stambiagrūdėms, granitui artimoms uolienoms, kurios susidaro vėlyvose magmos vėsimo stadijose. Būtent tokiose struktūrose pasaulyje dažnai aptinkami ličio mineralai, todėl jos laikomos perspektyviu taikiniu žvalgybai.

    Kaip skaičiuojamas dar neiškastas ličio kiekis

    USGS pabrėžia, kad kalbama ne apie jau išžvalgytą ir patvirtintą kasybai parengtą telkinį, o apie statistiškai pagrįstą potencialą. Vertinimas atliktas apjungiant viešus geologinius ir geocheminius duomenis bei identifikuojant teritorijas, kuriose pagal geologiją ličio telkinių tikimybė didžiausia.

    Tuomet, remiantis ekspertiniu sutarimu ir tikimybiniais skaičiavimais, buvo modeliuojami galimi neištirti ištekliai ir jų pasiskirstymas. Tokie vertinimai paprastai apima ir ekonominį filtrą – atskiriama, kas teoriškai gali egzistuoti, nuo to, ką realiai būtų įmanoma išgauti esant tam tikroms rinkos ir technologijų sąlygoms.

    Kur gali būti didžiausias potencialas

    USGS skaičiavimai rodo, kad perspektyviausios zonos gali būti tiek šiaurinėje, tiek pietinėje Apalačų dalyje. Tarp minimų regionų dažniau išskiriamos šiaurės rytų valstijos, taip pat pietryčių kryptimi esantys plotai, kuriuose pegmatitų paplitimas ir ankstesni geologiniai duomenys leidžia tikėtis didesnių koncentracijų.

    Viešojoje erdvėje cituojami vertinimai leidžia suprasti mastą: potencialas siejamas su ličio kiekiu, kuris, priklausomai nuo realios paklausos ir importo struktūros, teoriškai galėtų padengti JAV poreikius labai ilgą laiką. Vis dėlto patys autoriai akcentuoja, kad tokie skaičiai nereiškia automatinio perėjimo prie gavybos.

    Ką tai reikštų rinkai ir politikai

    Litis laikomas kritiniu mineralu, nes jo tiekimo grandinės jautrios geopolitiniams ir prekybos svyravimams. JAV, kaip ir kitos pramoninės ekonomikos, siekia mažinti priklausomybę nuo importo, ypač kai kalbama apie žaliavas, būtinas energetikos transformacijai ir baterijų pramonei.

    Tuo pačiu kelias nuo geologinio vertinimo iki veikiančios kasyklos paprastai trunka metus ar net ilgiau: reikalingi gręžiniai, laboratoriniai tyrimai, poveikio aplinkai vertinimai, infrastruktūra, leidimai ir socialinis dialogas su bendruomenėmis. Net ir turint perspektyvius duomenis, galutinis sprendimas priklausys nuo ekonomikos, technologijų pažangos bei aplinkosaugos reikalavimų.

    USGS ataskaita įsikomponuoja į platesnę tendenciją, kai JAV ieško papildomų vidaus ličio šaltinių ir alternatyvių gavybos būdų, įskaitant ličio išgavimą iš sūrymų ar pramoninių tirpalų. Apalačų kryptis kol kas yra apie potencialą, tačiau jis gali pakeisti diskusiją apie tai, kiek kritinių žaliavų šalis teoriškai turi savo teritorijoje.