CP v2

Tag: USS Abraham Lincoln

  • Tylos režimas jūroje: kaip USS Abraham Lincoln beveik be radarų medžioja povandeninius laivus

    JAV karinis jūrų laivynas dalį operacijų vykdo vadinamuoju EMCON režimu, kai sąmoningai ribojami arba visiškai išjungiami aktyvūs spinduliuojantys sensoriai ir ryšio priemonės. Tokia „radijo tyla“ mažina tikimybę, kad priešininkas aptiks lėktuvnešio grupės buvimo vietą pagal skleidžiamus signalus.

    Ši taktika ypač svarbi lėktuvnešių smogiamajai grupei, kurios branduolį sudaro USS Abraham Lincoln. Išjungus aktyvius jutiklius, dalis situacijos suvokimo persikelia ant palydos laivų ir aviacinės grandies, o sprendimai remiami pasyviu klausymusi ir duomenų sujungimu.

    Vietoje aktyvaus sonarų „apšvietimo“, kuris pats išduoda ieškotojo buvimą, naudojami pasyvūs hidroakustiniai sprendimai. Esmė paprasta: ne siųsti signalą, o klausytis – fiksuoti povandeninių laivų triukšmo pėdsakus, sraigtų, mechanizmų ir vandens srauto sukeltus dažnius.

    Pagrindiniu „ausų“ sluoksniu tampa palydos laivai, dažnai minimi kaip Arleigh Burke klasės eskadriniai minininkai. Jie gali sudaryti išorinį apsaugos perimetrą ir rinkti garsinę informaciją didesniais atstumais, o užfiksuotus signalus perduoti į bendrą grupės kovinio valdymo tinklą.

    Efektyvumą didina vilkstinės velkami sonarų masyvai, tempiami už laivo korpuso. Tokios sistemos leidžia „atsitraukti“ nuo paties laivo triukšmo ir geriau girdėti silpnesnius akustinius šaltinius, ypač kai aplinkoje daug foninio triukšmo dėl bangavimo ar intensyvios laivybos.

    Papildomą žvalgybą užtikrina MH-60R Seahawk sraigtasparniai, galintys išmesti pasyvius hidroakustinius plūdurus. Iš jų suformuojamas laikinas klausymosi „tinklas“, leidžiantis dengti pasirinktą akvatoriją ir greičiau patikrinti įtartinus garso kontaktus.

    Surinkti duomenys nėra tiesiog klausomi „gyvai“ – jie filtruojami, lyginami su žinomais akustiniais parašais, atmetamas fonas. Praktikoje tai reiškia, kad net ir esant sudėtingoms sąlygoms siekiama atskirti povandeninio laivo požymius nuo civilinių laivų ar gamtinių reiškinių.

    Jei fiksuojama torpedos grėsmė, laivai naudoja ir akustines atsakomąsias priemones. Tarp žinomų sprendimų minimas SLQ-25A Nixie, kuris gali imituoti laivo akustinį pėdsaką ir nukreipti torpedą nuo realaus taikinio.

    „Tylos režimas“ nereiškia aklumo – tai kitoks kovos būdas, kai lėktuvnešio grupė veikia kaip tarpusavyje sujungtų sensorių sistema. Kiekvienas elementas, nuo palydos laivų iki sraigtasparnių ir plūdurų, prisideda prie bendro vaizdo ir leidžia išlikti sunkiau aptinkamai.

  • Kodėl USS Abraham Lincoln jūreiviai avi iki 2 kg sveriančius batus: apsauga nuo karščio ir smūgių

    Darbas lėktuvnešio skrydžių denyje laikomas vienu pavojingiausių karinių darbų, todėl įgula naudoja itin specializuotą ekipuotę. Viena ryškiausių detalių – neįprastai sunkūs batai, kuriuos kasdien avi USS Abraham Lincoln jūreiviai.

    Skelbiama, kad tokios avalynės pora gali sverti iki 2 kilogramų, tačiau tai nėra patogumo klausimas. Pagrindinis tikslas – išgyvenimas aplinkoje, kur nuolat juda technika, krenta įranga ir dirbama greta reaktyvinių variklių.

    Vienas svarbiausių elementų – sustiprinta, plienu armuota batų noselė. Ji sukurta tam, kad apsaugotų pėdas nuo smūgių ir prispaudimų, kai ant denio dirbama su sunkiais mechanizmais ar kroviniu.

    Nors tokia apsauga nepadėtų, jei ant kojos užvažiuotų dešimtis tonų sveriantis orlaivis, ji skirta realesniems kasdieniams incidentams. Pavyzdžiui, nurodoma, kad batų konstrukcija gali padėti, kai krenta labai sunkūs įrankiai ar denio įranga, sverianti daugiau nei 1,1 tonos.

    Ne mažiau svarbi ir apsauga nuo karščio. Skrydžių denis dėl reaktyvinių variklių išmetamųjų dujų gali įkaisti iki ekstremalių temperatūrų, todėl batai gaminami su karščiui atspariais padais, naudojant storą odą ir gumą.

    Dar viena problema – slidus paviršius. Lėktuvnešio denį nuolat veikia druskingas vanduo, o ant dangos gali patekti degalų ir tepalų, todėl suklupimo rizika išauga net ir patyrusiems specialistams.

    Dėl to batų padas turi ryškų protektorių, kuris gerina sukibimą ir mažina paslydimų tikimybę greitų operacijų metu. Tokia detalė ypač aktuali, kai darbas vyksta triukšmingoje ir intensyvioje aplinkoje, kur svarbi kiekviena sekundė.

    Papildomai į padą integruojama plieninė plokštė, sauganti pėdą nuo pradūrimo. Skrydžių denyje pasitaiko smulkių metalo nuolaužų, varžtų ar kitų aštrių objektų, todėl tokia apsauga gali padėti išvengti rimtų traumų.

    USS Abraham Lincoln yra branduoline energija varomas lėktuvnešis, o jo veikla remiasi tikslumu ir griežtomis saugos procedūromis. Dėl to net ir, atrodytų, paprasta detalė kaip batai tampa kritine sistemos dalimi, kuri padeda mažinti nelaimių riziką.

  • TACAN audroje: kaip JAV naikintuvai net ir be matomumo randa lėktuvnešį USS Abraham Lincoln

    Stiprių audrų metu, kai debesų pagrindas nusileidžia labai žemai, o matomumas tampa ribotas, net modernūs naikintuvai gali prarasti vizualius orientyrus virš atviros jūros. Tokiose situacijose JAV karinio jūrų laivyno pilotai pereina prie skrydžio pagal prietaisus ir remiasi specialiomis navigacijos sistemomis.

    Viena svarbiausių yra TACAN, taktinis oro navigacijos kompleksas, leidžiantis orlaiviui gauti krypties ir atstumo iki laivo ar sausumos stoties duomenis. Būtent TACAN padeda rasti lėktuvnešį USS Abraham Lincoln, kai dėl lietaus, rūko ar audros jis tampa praktiškai nematomas.

    Praktikoje riba paprasta: kai vizualinis skrydis tampa nesaugus, įgulos vadovaujasi instrumentinio skrydžio procedūromis. Dažnai minimos ribos yra apie 8 kilometrus matomumo ir maždaug 300 metrų debesų bazės aukščio, kai vizualiai sekti aplinką darosi per sudėtinga.

    Tuomet svarbiausia tampa tikslus situacijos suvokimas pagal prietaisus ir patikimas ryšys su laivu. Lėktuvnešio paieška atviroje jūroje skiriasi nuo skrydžio virš sausumos, nes čia nėra stabilių orientyrų, o pats taikinys nuolat juda.

    TACAN perduoda koduotą radijo signalą, pagal kurį orlaivis gali nustatyti kryptį iki stoties ir atstumą iki jos. Tokia informacija leidžia pilotams nuolat atnaujinti savo padėtį ir susiplanuoti saugų priartėjimą, net jei matomumas artėja prie nulio.

    Dažnai minimas sistemos veikimo nuotolis siekia iki maždaug 200 jūrmylių, tai yra apie 370 kilometrų, priklausomai nuo sąlygų ir įrangos. Šis nuotolis suteikia laiko suformuoti tvarkingą grįžimo srautą ir išvengti chaoso, kai keli orlaiviai vienu metu ieško to paties laivo.

    Priartėjus prie lėktuvnešio, pilotai pereina į laukimo zoną, dažnai vadinamą Marshalo zona, kurioje orlaiviai cirkuliuoja skirtingais aukščiais ir laukia leidimo leistis. Tai būtina, nes lėktuvnešis vienu metu priima daug orlaivių, o tvarka čia kritiškai svarbi saugumui.

    Situaciją apsunkina tai, kad lėktuvnešis juda ir gali išlaikyti maždaug 30 mazgų greitį, tai yra apie 56 kilometrus per valandą. Vadinasi, nusileidžiama ne į „stovinčią“ aikštelę, o į nuolat kintančią poziciją jūroje.

    Paskutiniame etape, kai iki laivo lieka nedidelis atstumas, naudojamos tikslesnės nusileidimo ir privedimo sistemos. Tokiose operacijose gali būti taikomos ICLS ar kiti sprendimai, padedantys išlaikyti reikiamą trajektoriją ir aukštį iki pat prisilietimo prie denio.

    Naujesni orlaiviai, pavyzdžiui, F-35C, gali naudoti JPALS, kuri sujungia palydovinę navigaciją ir apsaugotą duomenų perdavimą, kad privedimas būtų itin tikslus ir atsparus prastoms oro sąlygoms. Vis dėlto TACAN išlieka svarbi grandis, kai reikia greitai ir patikimai „užkabinti“ laivą didesniu atstumu ir stabiliai grįžti į denio operacijų ritmą.