Jugoslavijos kelias į Antrąjį pasaulinį karą buvo nulemtas ne vien 1941 metų invazijos – įtampa kaupėsi dar nuo 1920-ųjų, kai jauna valstybė sunkiai tvarkėsi su vidiniais nesutarimais ir skirtingų tautinių grupių interesais.
Tekste apžvelgiama, kaip politinė nestabilumo spiralė, centralizacijos bandymai ir radikalėjantys judėjimai galiausiai sukūrė sąlygas, kuriomis Kroatijoje iškilo fašistinis „Ustašų“ judėjimas, o regione prasidėjo masinio smurto kampanijos.
Tuo metu vadinta Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste (vėliau pervadinta Jugoslavijos karalyste) apėmė daug skirtingų slavų etninių grupių ir mažumų – nuo vengrų ir albanų iki žydų bei romų. Tokia įvairovė tapo išbandymu politinei sistemai, ypač kai skirtingos partijos varžėsi dėl atstovavimo ir autonomijos.
Lūžio tašku tapo 1928 metų rugpjūtis, kai serbų ekstremistas parlamentaras Puniša Račičius nušovė įtakingą kroatų politiką Stjepaną Radičių. Tai sustiprino kroatų baimes, kad šalies valdymas bus vis labiau koncentruojamas Serbijos politinio elito rankose.
Nuo diktatūros iki radikalizacijos
1929 metų sausio 6 dieną karalius Aleksandras I Karađorđević panaikino federalinę konstituciją, paleido parlamentą, pervadino valstybę Jugoslavijos karalyste ir įvedė vienvaldę diktatūrą. Nors toks žingsnis daliai serbų politinio establišmento atrodė logiškas, kitoms tautinėms grupėms jis reiškė dar didesnį atotrūkį nuo valdžios.
Autoriaus teigimu, diktatūra Kroatijoje nusilpnino nuosaikią politiką ir, paradoksalu, suteikė daugiau erdvės radikalioms idėjoms. 1931 metais, Didžiosios depresijos fone, Kroatijoje ėmė daugėti smurto – minimi šaudymai, sprogdinimai ir teroro aktai.
Šiame kontekste vis daugiau kroatų ėmė remti „Ustašų“ judėjimą, kurį vedė išeivijoje gyvenęs Ante Paveličius. Jis dar 1929 metais paliko Jugoslaviją, o jo pažiūros, anot teksto, tapo pernelyg radikalios net daliai kroatų politinio elito.
Paveličius skelbė kroatų rasinio pranašumo idėjas, visiškai atmetė bet kokią konfederacinę santvarką su Serbija ir tvirtino, kad Kroatija turi teisę naudoti bet kokias priemones „svetimoms jėgoms“ išstumti. Už tai Jugoslavijos valdžia jam paskyrė mirties bausmę už akių, tačiau tai tik sustiprino jo, kaip radikalo, autoritetą.
Karaliaus nužudymas ir Europos slinktis į karą
Tekste pabrėžiama, kad Paveličiaus ryšiai su kitais regiono ekstremistais ir užsienio radikalais turėjo realių pasekmių. 1934 metais, kai karalius Aleksandras lankėsi Prancūzijoje siekdamas užsitikrinti paskolą, buvo surengtas pasikėsinimas.
Pasikėsinimas įvyko Marselyje: netrukus po to, kai karalius pasirodė viešumoje šalia Prancūzijos užsienio reikalų ministro Louis Barthou, šūviai mirtinai sužeidė abu. Vėliau paaiškėjo, kad operacijos organizavimas siejamas su Paveličiumi.
Karaliaus žūtis dar labiau destabilizavo šalį, o tuo pat metu Europoje stiprėjo išorinės grėsmės: nacistinė Vokietija agresyvėjo, Benito Mussolini Italija vykdė ekspansiją, o tarptautinė sistema vis labiau slydo į naują karą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metais, Jugoslavijai vis sunkiau sekėsi išlaikyti balansą tarp stovyklų. 1941 metų kovą, kai Ašies valstybės iš esmės supo Jugoslaviją, šalies vadovybė atsidūrė situacijoje, kurioje sprendimas tapo neišvengiamas.
1941-ieji: invazija ir kruvinas „klientinės valstybės“ palikimas
Tekste rašoma, kad regentas Paulius nusprendė prisijungti prie Ašies, tikėdamasis išvengti visuotinio sunaikinimo. Tačiau šis sprendimas ilgai neišsilaikė: po dviejų dienų įvyko karininkų perversmas, valdžią perėmė į sostą pasodintas Petras, Aleksandro sūnus, ir šalis pasirinko Britanijos pusę.
Tai tapo pretekstu invazijai – 1941 metų balandžio 6 dieną Ašies pajėgos įsiveržė į Jugoslaviją, o kapituliacija, kaip teigiama tekste, truko vos vienuolika dienų. Vokietija ir sąjungininkai pasidalijo teritorijas: minimos Vokietijos okupacijos zonos Serbijoje ir Slovėnijoje, Bulgarijos – Makedonijoje.
Bosnijoje ir Kroatijoje, pasak pasakojimo, Adolfas Hitleris ir Benito Mussolini „atlygino“ Paveličiui – buvo sukurta vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė. Tų pačių 1941 metų balandį Paveličius buvo atgabentas į Zagrebą ir netrukus tapo šio režimo vadovu, pasivadinęs „Poglavnik“.
Valstybėje gyveno milijonai kroatų, taip pat šimtai tūkstančių bosniakų ir beveik 2 milijonai serbų, be žydų ir romų bendruomenių. Tekste teigiama, kad režimas beveik iškart ėmėsi represijų: minimas įsakymas sudeginti seniausią Sarajevo sinagogą ir viešai deklaruota politika „valyti“ teritoriją nuo serbų.
Autorius aprašo ir konkrečiai įvardija režimo planą serbų atžvilgiu: dalį nužudyti, dalį prievarta atversti į katalikybę, dalį ištremti. Žydams ir romams taip pat buvo keliami ultimatumai – atsiversti arba būti nužudytiems, o tai tekste apibūdinama kaip genocidinė kampanija.
Ši istorijos atkarpa, kaip pabrėžiama, paliko ilgalaikį ir destruktyvų atminties bei politikos pėdsaką Balkanuose: 1990-aisiais, Jugoslavijai byrint, į paviršių vėl kilo senos traumos ir simboliai, susiję su karo metų smurtu ir ultranacionalizmo palikimu.