Kazachstano stepėse archeologai atkreipė dėmesį į Bayte-3 – monumentalų akmeninį sanktuariumą, datuojamą IV–III amžiumi prieš mūsų erą. Dalis šio statinio šimtmečius buvo užpustyta smėliu, tačiau išlikę fragmentai leidžia spręsti apie itin pažangią to meto sakralinę architektūrą.
Kaip rašoma „The Nation“, šventvietė buvo tyrinėta dar 1998 metais, kai ekspedicija aptiko masyvios konstrukcijos liekanas, akmenines žmonių skulptūras ir radinius, siejamus su ritualinėmis praktikomis. Šie elementai padeda geriau suprasti, kaip Centrinės Azijos klajoklių bendruomenės organizavo religines ceremonijas.
Bayte-3 išsiskiria dydžiu: statinio skersmuo siekė apie 19 metrų, o iki šių dienų išlikusios vidinių sienų dalys kai kur pakyla iki 3 metrų. Archeologų vertinimu, pirminis pastato aukštis galėjo viršyti 5 metrus.
Konstrukcijos planas rodo, kad tai nebuvo įprasta gyvenvietė: tyrėjai nerado gausių kasdienės buities pėdsakų, užtat aptiko akmeninių indų, altorių fragmentų ir daiktų, laikomų ritualine įranga. Tai sustiprina versiją, kad statinys pirmiausia buvo skirtas ceremonijoms.
Dvipakopis statinys su kupolu
Sanktuariumas suprojektuotas kaip dviejų lygių statinys su cilindrine baze ir kupolu. Pagrindinė jo dalis stovėjo ant maždaug 14 metrų skersmens pamato, o išorėje buvo papildoma akmens ir žemės siena, kurios storis siekė apie 2,5 metro.
Vidinė erdvė buvo suplanuota kryžiaus forma ir orientuota pagal keturias pasaulio kryptis. Centre, pasak tyrėjų, stovėjo akmeninis altorius – čia galėjo degti laužai ir vykti aukojimo apeigos.
Į pagrindinę salę vedė akmeniniai laiptai – išliko 14 pakopų, leidusių nusileisti iš maždaug 2,5 metro aukščiau buvusio lygio. Kupolas buvo sumūrytas naudojant laipsniškai išsikišančių akmens sluoksnių techniką (konsolinį skliautą), o viršuje, tikėtina, buvo anga, veikusi kaip švieslangis.
Pagal tyrėjų rekonstrukcijas, kupolas galėjo siekti net iki 10 metrų aukščio. Tai, kartu su masyviomis sienomis ir aiškia struktūra, rodo, kad Bayte-3 buvo ne atsitiktinis statinys, o apgalvotai pastatytas regioninis sakralinis objektas.
Simboliai ant sienų ir akmeninės skulptūros
Ant vidinių ir išorinių sienų išliko įvairių ženklų, tarp jų – tamgos, būdingos stepinių tautų gimininiams ir gentiniams simboliams. Dalis jų datuojama neapibrėžtai, o kai kurie, kaip manoma, gali būti iš vėlesnio – alanų – laikotarpio.
Netoli sanktuariumo rastos antropomorfinės skulptūros vaizduoja žmonių figūras, o jų stilius skiriasi tiek nuo ankstesnių, siejamų su sakų kultūra, tiek nuo vėlesnių epochų pavyzdžių. Tai gali reikšti, kad Ustiurto ir Mangystau regione formavosi savitos vietinės meninės ir religinės tradicijos.
Siejama su sarmatų kultūra
Mokslininkai Bayte tipo sanktuariumus sieja su sarmatais – tautomis, gyvenusiomis teritorijose tarp Kaspijos jūros ir Aralo ežero. Tuo metu sarmatų bendruomenės stiprino politines ir karines pozicijas, o jų įtaka plito per didelę Eurazijos dalį.
Tokie kompleksai kaip Bayte ir netoliese esantis Kyzyl-Uik galėjo veikti kaip regioniniai ceremonijų centrai, skirti didesnėms genčių bendruomenėms. Akmeniniai ginkluotų karių atvaizdai, rasti šiame kontekste, taip pat leidžia spręsti, kad kariniai motyvai buvo svarbi to meto kultūros dalis.