CP v2

Tag: Užtvankos

  • Du bebrai per metus pastatė 35 metrų užtvanką: kaip tvenkinys padėjo gyvūnams per sausrą

    Dviem į laisvę 2025 metais paleistiems europiniams bebrams per vienerius metus pavyko pastatyti apie 35 metrų ilgio užtvanką ir suformuoti tvenkinį. Pasak gamtosaugininkų, šis vandens telkinys tapo svarbia atgaiva apylinkių faunai, kai regioną spaudė sausringi laikotarpiai.

    Užtvanka sulėtino sraunų upelio tekėjimą, todėl vanduo ėmė kauptis ir ilgiau išsilaikė vietovėje. Stebėjimo kamerose tvenkinio aplinkoje fiksuoti įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žuvis gaudanti ūdra bei medžiojanti pelėda, o tai rodo, kad atsirado nauja maisto ir slėptuvių zona.

    Bebrų statomos užtvankos veikia kaip natūralios vandens sulaikymo sistemos: jos pakelia vandens lygį, drėkina pakrantes ir sukuria mažas šlapynes. Tokios buveinės dažnai tampa kritiškai svarbios per karščio bangas ir sausras, kai mažesni vandens telkiniai išdžiūsta greičiausiai.

    Gamtosaugos organizacija National Trust nurodė, kad atnaujintame 2026 metų rugpjūčio pranešime fiksuota ir daugiau gerų ženklų: bebrų sukurta užtvankų sistema ir toliau išlaikė vandenį net sausringomis savaitėmis. Tai laikoma praktiniu pavyzdžiu, kaip atkurtos šlapynės gali didinti ekosistemų atsparumą klimato kraštutinumams.

    Vietovėje, kur buvo įrengta užtvanka, vanduo ėmė kauptis miško pakraštyje, o nuversti medžiai atvėrė daugiau šviesos anksčiau smarkiai užtamsintoms vietoms. Dėl šių pokyčių pradėjo formuotis šlapynių augalams ir gyvūnams palankesnės sąlygos, o tai paprastai didina biologinę įvairovę.

    „Ekosistemos pokytis per tokį trumpą laiką yra įspūdingas“, – sakė National Trust šlapynių projekto atstovė Jen Crisford.

    Savanoriai taip pat pranešė užfiksavę vandens paukščių, kurie dažniau laikosi šlapynėse ir seklumose. Tuo pat metu pažymima, kad veisimosi rezultatai ne visada matomi iškart: nors kameros fiksavo poros poravimąsi, iki 2026 metų rugpjūčio jauniklių šioje konkrečioje vietoje pastebėta nebuvo.

    National Trust atkreipė dėmesį, kad užtvanka gali turėti ir praktinės reikšmės vietos infrastruktūrai. Organizacijos vertinimu, yra požymių, jog vandens sulaikymas padeda mažinti staigių liūčių poveikį netoliese esančiam keliui, nes srautas tampa ne toks agresyvus.

    Šis atvejis dažnai minimas platesniame kontekste, kai Europos šalyse ieškoma gamta paremtų sprendimų prisitaikymui prie klimato kaitos. Bebrai čia laikomi vadinamaisiais ekosistemų inžinieriais, galinčiais greitai pakeisti kraštovaizdį taip, kad jis geriau kauptų vandenį ir suteiktų prieglobstį įvairioms rūšims.

  • Kanados telkinyje staiga išniro medžiais apaugusi sala ir dingo: mokslininkai aiškinasi mįslę

    Kanados telkinyje staiga išniro medžiais apaugusi sala ir dingo: mokslininkai aiškinasi mįslę

    Kanadoje esančiame Williston telkinyje šią vasarą užfiksuotas neįprastas reiškinys: vandens paviršiuje išniro medžiais apaugusi, į salą panaši masė, o po kelių savaičių ji nebesimatė. Apie ją pirmasis pranešė vietos buriuotojas, o įrašas greitai paplito socialiniuose tinkluose.

    Iš pradžių telkinį prižiūrinčios bendrovės „BC Hydro“ atstovai abejojo, ar vaizdo medžiagoje matomas objektas yra tikras. Vis dėlto palydoviniai vaizdai patvirtino, kad liepos 21 dieną telkinyje išties buvo matoma didelė plūduriuojanti masė.

    „BC Hydro“ atlikta analizė rodė, kad objektas galėjo siekti apie 140 metrų ilgį ir 70 metrų plotį, o jo plotas buvo maždaug 9 800 kvadratinių metrų. Tačiau rugpjūčio 5 dieną darytuose palydoviniuose vaizduose ta pati masė jau nebebuvo matoma toje vietoje, kur fiksuota anksčiau.

    Kol kas neaišku, ar ši masė nuskendo, ar iširo į mažesnes dalis, ar tiesiog buvo nunešta į kitą telkinio vietą. Vėliau pasirodė informacija, kad objektas galėjo būti vėl pastebėtas maždaug už 32 kilometrų nuo pradinės vietos, todėl labiausiai tikėtinas scenarijus siejamas su dreifu.

    „BC Hydro“ teigimu, labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra natūralus: tokia plūduriuojanti „sala“ galėjo formuotis metų metus, kai prie krantų kaupėsi medienos nuolaužos ir kita organinė medžiaga. Laikui bėgant ant jų galėjo įsitvirtinti augalija, o šaknys sujungti sankaupą į vientisesnę, plūduriuojančią struktūrą.

    Šią vasarą sąlygos, anot specialistų, galėjo būti palankios sankaupos atsiskyrimui nuo kranto. Po gausesnio sniego kalnuose ir intensyvesnių vasaros liūčių vandens lygis telkinyje pakilo iki aukščiausio per maždaug 14 metų, o tai galėjo „iškelti“ organinę masę ir atplėšti ją nuo pakrantės.

    Tokie reiškiniai dideliuose dirbtiniuose telkiniuose nėra unikalūs: vandens lygio svyravimai, vėjai ir srovės gali pernešti ištisas medžių, šaknų bei durpių sankaupas. Iš toli jos gali atrodyti kaip naujai susiformavusios salos, todėl iš pirmo žvilgsnio istorija skamba mįslingai, nors dažniausiai paaiškinimas būna visiškai žemiškas.

    „BC Hydro“ pabrėžia, kad plūduriuojanti masė neturėtų kelti grėsmės užtvankos infrastruktūrai, tačiau laivybai tokie objektai gali būti reikšmingi. Dėl to telkinių operatoriai paprastai stebi didesnes plūduriuojančias sankaupas ir, esant poreikiui, įspėja vietos bendruomenes bei vandens transporto naudotojus.

  • Kanados Williston ežere aptiko plaukiojančią salą: įtarė DI, bet palydovai parodė tiesą

    Kanados Williston ežere aptiko plaukiojančią salą: įtarė DI, bet palydovai parodė tiesą

    Kanados Britų Kolumbijoje, milžiniškame Williston ežere, pastebėtas neįprastas reiškinys – vandeniu dreifuojantis žalias plotas su medžiais, primenantis plaukiojančią salą. Vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose paviešino vietos gyventojas ir katerio vairuotojas Rocky Avery.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg sala, tačiau specialistai ją apibūdina kaip didelį plūduriuojantį „plaustą“. Tokie dariniai paprastai susidaro iš susipynusių rąstų, šaknų, durpių ir augalijos, kuri ilgainiui gali „įsitvirtinti“ ir sudaryti stabilų paviršių.

    Williston ežerą, kuris yra tvenkinys prie W. A. C. Bennett užtvankos, prižiūri energetikos bendrovė „BC Hydro“. Įmonės atstovai pripažino, kad pradžioje į pranešimus žiūrėjo įtariai, nes internete gausu dirbtinis intelektas sugeneruotų vaizdų ir klaidinančio turinio.

    „Tai tikrai kažkas, ko anksčiau nebuvome girdėję, o kai pranešimų nedaug, tokį objektą sudėtinga ir surasti“, – sakė „BC Hydro“ atstovas Bob Gammer.

    Plaukiojančio darinio egzistavimą padėjo patikrinti palydoviniai duomenys. Europos kosmoso agentūros „Sentinel-2“ palydovo nuotraukose 2026 metų liepos 21 dieną matyti nedidelis žalias plotas ežere – maždaug 100 kilometrų į vakarus nuo W. A. C. Bennett užtvankos.

    Vėlesnėse dienose jo padėtis nebuvo aiški, o kurį laiką objektas tarsi „dingo“. Rugpjūčio pabaigoje Rocky Avery pranešė, kad darinys vėl pastebėtas, šįkart Ospika upėje, įtekančioje į Williston ežerą.

    Viena realiausių versijų siejama su vandens lygio svyravimais. „BC Hydro“ šiemet fiksavo situaciją, kai tvenkinys pirmą kartą per 14 metų pasiekė pilną talpą, o birželį ir liepą dalis vandens buvo nuleidžiama per užtvanką.

    „Kai tvenkiniai būna pilni, aukštesnis vandens lygis gali pakelti pakrantėje įstrigusias medžiagas nuo apsaugotų įlankų ir leisti joms laisvai plūduriuoti“, – sakė Bob Gammer.

    Ekspertai pabrėžia, kad plaukiojančios „salos“ pasaulyje nėra visiška sensacija: jos gali susiformuoti pelkėtose vietovėse, ežeruose ar tvenkiniuose, kai augalija su durpėmis atsiskiria nuo kranto. Vis dėlto atvejai, kai toks objektas su medžiais ilgai išlieka vientisas ir nukeliauja dideliais atstumais, vertinami kaip reti.

    Kol kas pranešimų, kad darinys keltų tiesioginę grėsmę užtvankai, nėra, tačiau laivams ir žvejams tai gali būti pavojinga kliūtis, ypač jei ji nepažymėta ir keičia vietą. Kadangi Williston ežeras yra vienas didžiausių pasaulio tvenkinių, neatmetama, jog plūduriuojantis „plaustas“ dar kurį laiką gali pasirodyti vis kitoje vietoje.

  • Polesės miškuose aptiko apleistą bebrų povandeninį miestelį: kur dingo gyventojai ir kodėl

    Polesės miškuose keliautoja ir turinio kūrėja Natalija Oksenjuk užfiksavo neįprastą vaizdą: ištisą, dabar jau apleistą bebrų būstų tinklą. Vaizdo įraše matyti, kad vietovė, kuri dar neseniai priminė gyvybingą vandens telkinį, šiandien yra smarkiai nusekusi.

    Pasak autorės, anksčiau čia buvęs gilesnis vanduo dabar virtęs tik seklia bala, todėl nebeliko nei ką „užtverti“, nei kur saugiai gyventi. Kartu su vandeniu, tikėtina, pasitraukė ir patys bebrai, nes jų išlikimas glaudžiai susijęs su pakankamu vandens lygiu.

    Bebrų gyvenvietės paprastai kuriamos taip, kad įėjimas į trobelę ar urvą būtų po vandeniu. Tai sumažina plėšrūnų riziką ir leidžia gyvūnams greitai pasislėpti, o pačiame vandenyje bebrai juda kur kas užtikrinčiau nei sausumoje.

    Vanduo jiems svarbus ir praktiškai: juo patogiau gabenti šakas, rąstus bei maistą. Kai vandens telkinys seklėja, bebrams darosi sunkiau apsaugoti būstą, palaikyti įprastą judėjimo maršrutą, o žiemą kyla papildoma rizika, kad seklumoje viskas greičiau užšals iki dugno.

    Bebrų užtvankos dažnai klaidingai laikomos chaotišku šakų sąvartynu, tačiau iš tiesų tai nuosekliai stiprinamas statinys. Bebrai naudoja medieną, šakas, žolę, nendres, dumblą ir smulkesnes nuosėdas, kuriomis „užtaiso“ tarpus ir sutvirtina konstrukciją.

    Pagrindinis tikslas paprastas: pakelti vandens lygį aplink būstą ir suformuoti gilesnę, stabilesnę vandens zoną. Tam prireikia laiko ir nuolatinės priežiūros, nes srovė, liūtys ar žmonių veikla gali pažeisti užtvanką, o vandens lygis per kelias dienas pasikeisti iš esmės.

    Tokios apleistos bebrų gyvenvietės dažniausiai signalizuoja apie pasikeitusias sąlygas: užsitęsusią sausrą, upelio ar tvenkinio nusekimą, sutrikdytą pratakumą arba hidrologinį režimą. Kai vanduo nuslūgsta iki kritinės ribos, kolonija paprastai pasitraukia ieškoti vietos, kur galima atkurti saugią buveinę.

    Šiuo atveju kaip tikėtina priežastis įvardijamas kritinis vandens nusekimas prie vietos tvenkinių, kur dar pernai vandens lygis buvo gerokai aukštesnis. Tai logiška grandinė: mažiau vandens reiškia mažiau saugumo, mažiau galimybių statyti ir prižiūrėti užtvankas, o galiausiai ir sprendimą migruoti.

    Ekologai bebrus neretai vadina ekosistemų inžinieriais, nes jų užtvankos ir tvenkiniai keičia kraštovaizdį bei sukuria naujas buveines. Sulėtėjusi srovė ir išplitusios šlapynės gali būti palankios varliagyviams, vabzdžiams, vandens paukščiams ir daliai žuvų, o pakilęs gruntinio vandens lygis neretai didina dirvožemio drėgnumą.

    Tačiau ši nauda priklauso nuo vandens balanso: kai regioną veikia sausros ir vandens telkiniai seklėja, bebrų sukurti „hidroprojektai“ tampa sunkiai palaikomi. Todėl apleistos užtvankos ir tuštėjantys būstai gali būti matomas ženklas, kad vietovės hidrologinės sąlygos pastebimai pasikeitė.

    „Dabar čia nebėra ką tverti, liko tik balutė. Kiek energijos bebras turėjo viską nešioti į vieną vietą, bet be vandens dingo ir patys gyvūnai“, – sakė Natalija Oksenjuk.

  • Į vandenyną išleisti lašišų jaunikliai grįžo į gimtąją upę: kaip padėjo kelias per užtvankas

    JAV biologai fiksuoja retą sėkmės istoriją: į vandenyną išleisti lašišų jaunikliai, nuplaukę šimtus kilometrų, po dvejų metų sugrįžo į tą pačią upę neršti. Toks sugrįžimas laikomas svarbiu signalu, kad istoriniai migracijos keliai gali būti atkurti net ir smarkiai žmogaus pakeistose upių sistemose.

    Projektas įgyvendintas Oregono valstijoje, Dešuto upės baseine, kur migraciją dešimtmečius trikdė hidroelektrinių užtvankos. Siekiant atverti kelią į Ramųjį vandenyną ir atgal, žuvims buvo pritaikyti specialūs pralaidumo sprendimai: nukreipimo kanalai, žuvitakiai ir valdomi vandens srautai prie užtvankų.

    Skelbiama, kad iš maždaug 950 į upę paleistų žuvų bent 600 sugrįžo, kai atėjo metas dėti ikrus. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie skaičiai migracinėms rūšims yra ypač reikšmingi, nes kelionėje žuvys susiduria su plėšrūnais, vandens temperatūros svyravimais, srautų pokyčiais ir žmogaus sukurtais barjerais.

    Užtvankos yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugelyje Šiaurės Amerikos upių sumažėjo laukinių lašišų ir pliengalvių lašišų populiacijos. Blokuojamos nerštavietės, keičiasi nuosėdų ir maistinių medžiagų pernaša, o jaunikliams tampa sudėtingiau saugiai pasiekti jūrą, kur jie praleidžia didžiąją gyvenimo dalį.

    Specialistai aiškina, kad atkuriant migraciją neužtenka vieno sprendimo: svarbu sukurti nuoseklią pralaidumo grandinę visame maršrute. Dešuto atveju dalis kelio driekiasi pačia upe, o reikšminga atkarpa tenka ir didelėms užtvankoms, kuriose būtina užtikrinti, kad žuvys neprarastų orientacijos ir nebūtų nukreiptos į pavojingas zonas.

    Žuvų sugrįžimą mokslininkai sieja ir su biologiniais orientavimosi mechanizmais. Tyrimai rodo, kad lašišos gali „atsiminti“ gimtųjų vandenų kvapą, o kelionėje papildomai remiasi geomagnetiniais signalais, veikiančiais tarsi vidinis kompasas.

    Realią projekto naudą patvirtina ir stebėsenos duomenys: grįžtančios žuvys fiksuojamos skirtinguose upės intakuose ir baseino dalyse, o tai leidžia vertinti, ar programa padeda atkurti platesnę populiaciją, o ne tik pavienes neršto vietas. Biologai sudaro grįžimo maršrutų žemėlapius ir pagal tai sprendžia, kur dar reikalingi infrastruktūros patobulinimai.

    Ekspertų teigimu, šis atvejis svarbus ir dėl to, kad modernūs pralaidumo sprendimai derinami su buveinių gerinimu. Mažinant jauniklių stresą ir didinant jų išgyvenamumą, taikomi nukreipiamieji tinklai, ramesnio vandens baseinai bei aklimatizacijos metodai, kurie padeda žuvims sėkmingiau įveikti užtvankų ruožus.

    Tokios iniciatyvos tampa vis aktualesnės ir klimato kaitos kontekste, kai vandens temperatūra bei srautų režimas svyruoja labiau, o migracinėms rūšims reikia papildomos apsaugos. Mokslininkai pabrėžia, kad migracijos koridorių atkūrimas gali prisidėti ne tik prie lašišų, bet ir prie visos upės ekosistemos atsigavimo.

    Dešuto pavyzdys rodo, kad net po ilgų dešimtmečių upių fragmentacijos galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų, jei projektai paremti duomenimis, nuoseklia stebėsena ir realiais pralaidumo sprendimais. Dabar panašūs vertinimai taikomi ir kitoms migruojančioms žuvims, siekiant patikrinti, ar jos taip pat sugebės sugrįžti į istorinius, anksčiau užblokuotus maršrutus.

  • Kinija pradėjo statyti rekordinę hidroelektrinę Tibete: mokslininkai primena, kaip užtvanka keičia parą

    Kinija oficialiai pradėjo statyti naują milžinišką hidroelektrinę Tibete, prie Jarlungo Cangpo upės. Projektas įvardijamas kaip ambicingiausias šalies hidroenergetikos planas per pastaruosius metus ir turėtų tapti galingiausia tokio tipo elektrine pasaulyje.

    Pasak Kinijos institucijų skelbiamų planų, elektrinė būtų beveik tris kartus galingesnė už iki šiol didžiausią „Trijų tarpeklių“ hidroelektrinę Jangdzės upėje. Ši žinia vėl pakurstė diskusiją, ar tokio masto užtvankos gali turėti išmatuojamą poveikį Žemės sukimui.

    Dar 2005 metais NASA geofizikas Benjaminas Fong Chao vertino, kaip „Trijų tarpeklių“ tvenkinyje sukaupta vandens masė pakeitė Žemės masės pasiskirstymą. Jo skaičiavimu, apie 44 mlrd. tonų vandens perskirstymas nežymiai padidino Žemės inercijos momentą, todėl para pailgėjo maždaug 0,06 mikrosekundės.

    Tame pačiame vertinime buvo minėta ir itin maža, bet teoriškai išmatuojama pasekmė: Žemės sukimosi ašis galėjo pasislinkti maždaug 2 centimetrais. Tokie pokyčiai kasdieniame gyvenime nepastebimi, tačiau šiuolaikiniai geodeziniai ir astronominiai matavimai leidžia fiksuoti itin smulkius sukimąsi bei masių persiskirstymą atspindinčius signalus.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad bendra tūkstančių užtvankų įtaka per dešimtmečius galėjo prisidėti prie dar didesnių, nors vis tiek labai mažų ašies pokyčių. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra vienas veiksnys, o kelių procesų, įskaitant klimato kaitą ir ledynų tirpsmą, kontekstas.

    Naujoji hidroelektrinė planuojama upės atkarpoje, kur per maždaug 50 kilometrų vanduo krenta beveik 2 000 metrų. Dėl tokio reljefo ši vietovė laikoma viena stipriausių hidroenergetikos resursų zonų planetoje.

    Skelbiama, kad elektrinė galėtų pagaminti apie 300 mlrd. kilovatvalandžių elektros per metus. Tai reikštų milžinišką indėlį į šalies elektros balansą ir leistų Kinijai dar labiau didinti vidaus gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, ypač pramoniniuose regionuose, kur elektros poreikis nuolat auga.

    Kol kas nėra pagrįstų duomenų, kad naujasis projektas turėtų akivaizdžiai didesnį poveikį Žemės sukimui nei ankstesnės mega užtvankos. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie efektai priklauso ne vien nuo galios, bet ir nuo tiksliai sukaupto vandens kiekio, jo geografinės padėties bei to, kaip greitai ir kokiu režimu pildomas tvenkinys.

    Projektas kelia nerimą ir dėl poveikio žemupio šalims. Žemiau Tibeto Jarlungo Cangpo upė virsta Brahmaputra ir teka per Indiją bei Bangladešą, kur nuo upės režimo priklauso milijonų žmonių vandens tiekimas, žemės ūkis ir potvynių ciklai.

    Ekspertai perspėja, kad didelio masto reguliavimas gali pakeisti sezoninius srautus, nuosėdų pernašą ir žuvų migraciją. Tokie pokyčiai dažniausiai juntami ne iš karto, o per kelerius ar keliolika metų, todėl svarbus ilgalaikis monitoringas ir skaidrus duomenų apsikeitimas tarp valstybių.

    Diskusijoje apie mega užtvankas susiduria keli tikslai: energetinis saugumas, išmetamųjų teršalų mažinimas ir biologinės įvairovės apsauga. Būtent todėl nauji projektai vis dažniau vertinami ne vien pagal pagaminamą energiją, bet ir pagal viso baseino ekologinį bei socialinį poveikį.

    „Trijų tarpeklių“ pavyzdys rodo, kad infrastruktūra gali pakeisti ne tik upių kraštovaizdį, bet ir sukelti itin subtilius planetos masto fizikos matavimuose užfiksuojamus pokyčius. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie mikrosekundes ir centimetrus, o ne apie apčiuopiamus kasdienius pasikeitimus.

  • Įspūdinga operacija Kinijoje: Xiaolangdi užtvanka per 19 dienų išplovė 179 mln. tonų sąnašų

    Įspūdinga operacija Kinijoje: Xiaolangdi užtvanka per 19 dienų išplovė 179 mln. tonų sąnašų

    Zapora Xiaolangdi to potężna konstrukcja hydrotechniczna wybudowana w pobliżu Luoyang w prowincji Henan w Chinach, spiętrzająca wody Rzeki Żółtej (Huang He). Zapora ta ma 154 m wysokości i 1317 m długości w koronie. Instalacja ta służy do kontroli powodzi, chroniąc okoliczne tereny przed wylewaniem Rzeki Żółtej oraz produkcji energii elektrycznej (zainstalowana moc elektrowni wynosi ok. 1836 MW).

    Ponieważ Rzeka Żółta niesie ogromne ilości osadów, bez regularnego usuwania osadów zbiornik szybko ulegałby zamuleniu, tracąc pojemność retencyjną i zdolność do skutecznej ochrony przeciwpowodziowej. Dlatego co roku przeprowadza się spektakularnie wyglądającą operację regulacji przepływu i wypłukiwania osadów. Niedawno zakończono taką akcję, a w sieci pojawiły się nagrania ukazujące masy wody.

    Chińskie instytucje państwowe podają, że zapora Xiaolangdi to kluczowy projekt w systemie kontroli powodzi i regulacji gospodarki wodno-sedymentacyjnej w środkowym i dolnym biegu Rzeki Żółtej. Kontroluje bowiem 91,2 proc. spływu wody i prawie 100 proc. transportu osadów. Każdego roku, przed nadejściem głównego sezonu powodziowego, przeprowadza się tego typu akcję oczyszczania.

    W mediach społecznościowych pojawiły się materiały filmowe z tegorocznego “uwolnienia białego smoka” – jak określiła widok po otwarciu śluz odprowadzających osady jedna z ambasad Chińskiej Republiki Ludowej.

    – Zapora Xiaolangdi na Rzece Żółtej uwalnia “białego smoka” o natężeniu 2600 metrów sześciennych na sekundę, aby zepchnąć w dół rzeki ponad 100 mln ton osadów! – informowano.

    2600 m³/s odnosi się do wczesnego etapu tegorocznej operacji – maksymalny zrzut podczas całej akcji był znacznie większy, wg. doniesień chińskich mediów wyniósł 4990 m³/s. Szybko zrzucane masy wody i osadów przybrały brązowe zabarwienie. Całą inicjatywę koordynowała Komisja Ochrony Rzeki Żółtej.

    Taki proceder jest przeprowadzany każdego roku i trwa około trzech tygodni – w tym roku zajął 19 dni. Chiński serwis “Bastille Post” po zakończeniu akcji opublikował więcej danych:

    – Ta runda działań regulujących poziom wody i osadów pozwoliła osiągnąć wiele celów, w tym opróżnienie zbiorników w ramach ochrony przeciwpowodziowej, usunięcie osadów ze zbiorników oraz uzupełnienie zasobów wodnych na potrzeby ekologiczne. Poziomy wody we wszystkich sześciu zbiornikach objętych operacją, takich jak Xiaolangdi, Sanmenxia i Wanjiazhai, zostały obniżone poniżej poziomu przeciwpowodziowego, co pozwoliło uwolnić łączną pojemność magazynową wynoszącą 4,172 mld m³. Ilość osadów wypłukanych ze zbiornika Xiaolangdi wyniosła 179 mln ton, co stanowi rekordowy wynik wśród wszystkich poprzednich operacji przeprowadzonych w tym samym okresie. Osiągnięto niezwykłe wyniki w zakresie ochrony środowiska. W trakcie procederu 165 milionów m³ wody zostało skierowanych do terenów podmokłych delty ujścia Rzeki Żółtej – powiedział Zhang Bingduo, dyrektor działu planowania w biurze ds. zapobiegania powodziom i suszom przy Komisji Ochrony Żółtej Rzeki podlegającej Ministerstwu Zasobów Wodnych.


  • Konektikute išbandė žuvų migracijos „vamzdį“: DI fiksuoja kiekvieną praplaukimą ir padeda vertinti užtvanką

    Konektikute išbandė žuvų migracijos „vamzdį“: DI fiksuoja kiekvieną praplaukimą ir padeda vertinti užtvanką

    Hidroelektrinės užtvankos tiekia elektrą, tačiau upėse jos dažnai tampa rimta kliūtimi migruojančioms žuvims. Dėl tokių barjerų kai kurios rūšys sunkiau pasiekia nerštavietes ir kitus svarbius buveinių ruožus, o tai ilgainiui prisideda prie populiacijų mažėjimo.

    Tradiciniai sprendimai šiai problemai mažinti paprastai yra žuvitakiai, pakėlimo įrenginiai arba apylankos kanalai. Vis dėlto tokios sistemos ne visada vienodai veiksmingos skirtingoms rūšims, be to, jų įrengimas ir pritaikymas konkrečiai upei gali būti sudėtingas.

    Užtvanka kaip migracijos barjeras

    Konektikute, Prestono miestelyje, prie Tunnel hidroelektrinės stoties pradėtas bandymas, kuriuo ieškoma alternatyvos įprastiems žuvitakiams. Projekte bendradarbiauja „FirstLight“ ir „Fishheart Ltd.“, o diegiama technologija pristatoma kaip pirmasis tokio masto „Fishheart“ hidraulinio žuvitakio sprendimas Šiaurės Amerikoje.

    Sistemos esmė paprasta: žemiau užtvankos įrengiamas plūduriuojantis įrenginys, o per pačią užtvanką nutiesiamas vamzdis, kuriuo žuvys saugiai nukreipiamos į aukštupį. Specialiai suformuota traukos srovė padeda žuvims rasti įėjimą ir patekti į pralaidą.

    Mobilus sprendimas vietoje betono

    Skirtingai nei dauguma stacionarių sprendimų, ši konstrukcija kuriama kaip mobilesnė ir lengviau pritaikoma kintančioms upės sąlygoms. Idėja tokia, kad sistemą būtų galima koreguoti atsižvelgiant į vandens lygį, srovės stiprumą ar tai, kaip konkrečios rūšys reaguoja į srautus ir įėjimo vietą.

    Bandymai orientuojami į migracines rūšis, tarp jų amerikinę silkę ir upines silkes, kurių atkūrimas daugelyje regionų laikomas prioritetu. Jų populiacijos istorijoje smuko, kai užtvankos ir kiti barjerai apribojo patekimą į aukštupio buveines.

    Kai kiekviena žuvis palieka įrašą

    Projektas išsiskiria ir tuo, kad pralaidoje naudojamas DI: jam aptikus įplaukiančią žuvį, sistema realiu laiku fiksuoja nuotrauką ir migracijos duomenis. DI atpažįsta rūšį ir registruoja matavimus, o kameros užfiksuoja momentą, kai žuvis keliauja vamzdžiu į aukštupį.

    Taip kiekvienas praplaukimas tampa atskiru įrašu, o tyrėjai gali analizuoti migraciją praktiškai neimdami žuvų į rankas ir jų netrikdydami. Tokie duomenys leidžia aiškiau matyti sezoninius judėjimo pikus, elgseną prie užtvankos ir tai, ar žuvys iš tiesų randa įėjimą bei sėkmingai pasinaudoja sistema.

    Bandymai planuojami 3 metų laikotarpiui, per kurį bus vertinama, kiek efektyviai žuvys aptinka pralaidą ir kaip dažnai ja naudojasi skirtingos rūšys. Jei rezultatai pasiteisins, technologija galėtų tapti lankstesne alternatyva kitoms panašioms hidroelektrinėms, kur reikia suderinti elektros gamybą ir upių ekosistemų atkūrimą.

  • Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Rytų Turkijoje dėl nusekusio hidroelektrinės tvenkinio vandens išryškėjo iki tol po vandeniu slėptas archeologinis kompleksas. Iš dumblino dugno iškilo dešimtys statinių liekanų, tarp jų gyvenamieji pastatai, religiniai objektai ir laidojimo vietos.

    Iš pradžių darbuotojai pastebėjo pavienius stogų fragmentus ir sienų atkarpas, kurios atrodė kaip palyginti neseniai apleisti griuvėsiai. Tačiau vandeniui traukiantis paaiškėjo mastas ir tai, kad dalis radinių gali būti gerokai senesni, nei manyta iš pradžių.

    Archeologų vertinimu, matomų struktūrų skaičius siekia mažiausiai 78, o tarp jų fiksuojami ir kelių bei takų kontūrai. Nustatyta, kad vietovė istoriškai buvo svarbi prekybos ir migracijos kryptims, todėl tikėtina, jog ji buvo gyvenama įvairiais laikotarpiais.

    Į akis krenta ir tai, kad greta gyvenamųjų pastatų aptikta kelios mečetės bei kapavietės. Tyrėjai pabrėžia, kad kai kurios konstrukcijos gali būti susijusios su vėlesniais šimtmečiais, kai slėnyje jau buvo įsitvirtinusi islamo architektūra, tačiau po šiomis „viršutinėmis“ struktūromis aptinkami dar senesni sluoksniai.

    „Vanduo ilgus metus veikė kaip apsauginis sluoksnis, o atsidengusios liekanos dabar itin greitai pažeidžiamos saulės, vėjo ir temperatūros svyravimų“, – teigia tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

    Dėl šios priežasties darbai vykdomi skubiai, dokumentuojant kiek įmanoma daugiau: fiksuojamos sienų linijos, laiptai, durų angos, patalpų išplanavimas. Specialistai pabrėžia, kad staigi liūtis ar vandens lygio pakilimas gali per trumpą laiką vėl užsemti dalį teritorijos ir uždaryti tyrimų langą.

    Panašūs atvejai Turkijoje fiksuoti ir anksčiau: tvenkinių lygio svyravimai yra atidengę romėniškų kelių atkarpas, mozaikas bei viduramžių gyvenvietes. Vis dėlto kiekvienas toks epizodas laikomas reta proga, nes laikinas atsidengimas leidžia ne tik pamatyti objektus, bet ir tiksliau suprasti, kaip skirtingos civilizacijos per šimtmečius keitė tą pačią teritoriją.

    Tyrėjai tikisi, kad kapavietės ir laidojimo struktūros ateityje padės tiksliau datuoti atskiras gyvenvietės raidos fazes. Kuo ilgiau vieta išlieka atvira, tuo daugiau informacijos galima surinkti, tačiau kiekviena diena didina ir irimo riziką.

    Kol kas šis kompleksas lieka tarsi dviejų pasaulių sandūroje: modernios užtvankos suformuoto tvenkinio pakraštyje ir kadaise čia klestėjusios gyvenvietės, kurią vanduo ilgą laiką slėpė nuo žmonių akių. Archeologams tai trumpas, bet labai vertingas momentas, kai nusekęs vanduo leidžia pažvelgti į kelių tūkstantmečių istoriją.

  • Europa masiškai šalina upių užtvaras: 2025 metais nugriauta per 600 senų užtvankų ir šliuzų

    Europa 2025 metais pasiekė naują rekordą šalindama upėse esančias užtvaras, kurios trukdo natūraliam vandens tekėjimui ir gyvūnų migracijai. Remiantis Dam Removal Europe metine apžvalga, per metus demontuotos mažiausiai 603 užtvankos, šliuzai ir kitos kliūtys.

    Po šių darbų atkurta daugiau kaip 3 740 kilometrų upių atkarpų, kuriose vanduo vėl gali tekėti laisvai. Skaičiuojama, kad tai buvo 11 proc. daugiau pašalintų barjerų nei 2024 metais.

    Didelė dalis nugriautų statinių buvo seni, mažos ar vidutinės apimties objektai, dažnai nebevykdantys pradinės funkcijos. Nors tokios konstrukcijos kartais atrodo nereikšmingos, jos gali blokuoti žuvų migraciją, keisti vandens temperatūrą ir deguonies režimą, sulaikyti sąnašas.

    Ekologai pabrėžia, kad upių fragmentacija siejama su staigiu migruojančių gėlavandenių žuvų populiacijų mažėjimu Europoje. Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijama būtent tūkstančiai barjerų, suskaidančių upių tinklą į atskiras, tarpusavyje menkai susijusias atkarpas.

    Daugiausia kliūčių 2025 metais pašalinta Švedijoje, kur fiksuotas 173 statinių demontavimas. Toliau rikiuojasi Suomija su 143 atvejais ir Ispanija, kur pašalinti 109 barjerai.

    Jungtinėje Karalystėje tais pačiais metais demontuotos 35 užtvaros. Šie skaičiai rodo, kad procesas apima tiek Šiaurės, tiek Pietų Europą, o prioritetas dažnai teikiamas seniai nenaudojamiems objektams.

    Papildomą impulsą suteikia Europos Sąjungos gamtos atkūrimo kryptis, pagal kurią iki 2030 metų valstybės turi atkurti 25 000 kilometrų laisvai tekančių upių. Praktikoje tai reiškia ne tik naujus aplinkosauginius planus, bet ir konkrečius sprendimus dėl pasenusių hidrotechninių statinių likimo.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ne kiekviena užtvanka gali būti šalinama automatiškai. Kai kurios konstrukcijos gali riboti invazinių rūšių plitimą, todėl prieš demontavimą paprastai atliekami poveikio aplinkai vertinimai, hidrologinės analizės ir derinami vietos bendruomenių interesai.

    Vienas simbolinių pavyzdžių 2025 metais užfiksuotas Islandijoje, kur demontuota sena užtvanka Melsos upėje. Ji anksčiau buvo susijusi su energijos tiekimu ūkiui, tačiau ilgą laiką nebeveikė, o upėje liko kaip kliūtis žuvų migracijai.

    „Ji negamino elektros, o senoje elektrinėje gyveno avys“, – sakė inžinierius Hamishas Muiras.

    Dam Removal Europe vertinimu, Europoje gali būti daugiau nei 1 000 000 įvairių barjerų, o dešimtys tūkstančių laikomi pasenusiais arba nereikalingais. Dėl to užtvarų šalinimas artimiausiais metais greičiausiai išliks viena sparčiausiai augančių upių atkūrimo priemonių.