Tag: Vadovavimas

  • Tyrimas: narciziški vadovai dažniau priešinasi nuotoliniam darbui – jiems svarbi kontrolė

    Vadovų raginimai grįžti į biurą ne visada susiję vien su produktyvumu ar komandos kultūra. Naujas tyrimas rodo, kad dalį pasipriešinimo nuotoliniam darbui gali lemti vadovo asmeninės savybės – ypač narciziškos tendencijos.

    Pensilvanijos universiteto Wharton mokyklos mokslininkai nustatė, kad lyderiai, turintys ryškesnių narciziškų bruožų, dažniau nepalankiai vertina darbą iš namų. Tyrimo autoriai kelia prielaidą: tokie vadovai nuotolinį darbą gali laikyti grėsme jų įtakai darbuotojams.

    Darbo iš namų galimybės ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją, kai paaiškėjo, kad nemaža dalis pareigų gali būti atliekamos nuotoliniu būdu. Vis dėlto ne visi vadovai su tokiu pokyčiu susitaikė – ir tyrimas siekė išsiaiškinti, kas labiausiai priešinasi lankstumui.

    Autoriai pabrėžia: argumentai apie bendradarbiavimą, mokymą ar inovacijas gali būti pagrįsti, tačiau kai kuriais atvejais už jų gali slypėti ir psichologinis motyvas – noras išlaikyti galią bei kontrolę.

    Didesnis ego – didesnis pasipriešinimas

    Pirmoje tyrimo dalyje mokslininkai analizavo didžiųjų JAV įmonių vadovus. Jie vertino 259 vadovų viešus pasisakymus apie nuotolinį darbą ankstyvuoju pandemijos laikotarpiu – nuo 2020 metų kovo iki 2021 metų gegužės.

    Kadangi tiesiogiai įvertinti vadovų asmenybės testais praktiškai neįmanoma, tyrėjai pasitelkė netiesioginius rodiklius, dažnai naudojamus tyrimuose kaip galimus narciziškų bruožų signalus. Tarp jų – vadovo nuotraukos dydis metinėse ataskaitose, parašo dydis, taip pat vadovo atlygio santykis su antru daugiausiai uždirbančiu įmonės vadovu.

    Šiuos rodiklius palyginus su vadovų požiūriu į nuotolinį darbą, išryškėjo dėsningumas: labiau narciziškas tendencijas atitinkantys vadovai dažniau reiškė nepritarimą darbui iš namų ir pateikė daugiau argumentų, kodėl tai esą netinka.

    Kodėl nuotolinis darbas gali nepatikti?

    Tyrime aptariama, kad tradiciniame biure vadovui lengviau pabrėžti savo autoritetą: nuo fizinės erdvės ir hierarchijos iki kasdienių situacijų, kai galima stebėti, pertraukti ar kviesti darbuotojus į susitikimus.

    Nuotoliniame darbe tokie signalai susilpnėja. Vaizdo skambučiuose vadovas tėra vienas langelis ekrane, darbuotojai gali išjungti kamerą, nutildyti mikrofoną, atsakyti savo tempu – o fizinė aplinka nebetenka psichologinio svorio.

    Autoriai primena, kad psichologijoje dažnai skiriami du motyvai: galia (noras kontroliuoti kitus) ir statusas (noras būti žavimam, pripažintam). Tyrimo išvada: narciziški bruožai ypač siejasi su siekiu išlaikyti galios jausmą, o nuotolinis darbas šį jausmą gali mažinti.

    Apklausos ir eksperimentas: kontrolės motyvas ryškiausias

    Antroje tyrimo dalyje mokslininkai apklausė 359 įvairių lygių vadovus trimis etapais. Šį kartą narciziški bruožai ir motyvai buvo vertinami klausimynais, o ne netiesioginiais požymiais.

    Pasak tyrėjos Marissos Shandell, narcizizmas buvo vienintelis bruožas, kuris nuosekliai prognozavo pasipriešinimą nuotoliniam darbui. Ji teigė, kad tokį ryšį labiausiai aiškino vadovų siekis galios ir statuso.

    Trečioje dalyje dalyvavo 546 vadovai. Eksperimente dalis dalyvių buvo nukreipiami į mąstyseną, sustiprinančią narcizišką savęs vertinimą, o vėliau buvo vertinamas jų požiūris į nuotolinį darbą. Tie, kuriems buvo sužadinta labiau narciziška mąstysena, demonstravo didesnį priešiškumą nuotoliniam darbui.

    Rezultatai parodė ir tai, kad didesnį pasipriešinimą labiau paaiškino sustiprėjęs noras turėti galią, o statuso paaiškinimas buvo silpnesnis. Kitaip tariant, svarbiausias veiksnys šiuo atveju – kontrolė, o ne vien poreikis sulaukti dėmesio.

    Ar biuras visada geriau? Atsakymas – ne vienareikšmis

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad biuras kai kuriais atvejais išties gali būti naudingas: kai reikalingas fizinis darbas, kai naujiems darbuotojams svarbi gyva mentorystė ar kai konkretiems procesams būtinas tiesioginis kontaktas.

    Tačiau jie atkreipia dėmesį, kad pats argumentas „biuras visada produktyvesnis“ nėra universali taisyklė. Todėl sprendimai dėl darbo lankstumo, anot tyrėjų, neturėtų priklausyti vien nuo vieno vadovo požiūrio – ypač jei jį gali veikti asmeniniai motyvai.

    Tyrimas siūlo organizacijoms plačiau įtraukti darbuotojus ir skirtingus vadovavimo lygius sprendžiant dėl darbo modelio. Esminis klausimas, pasak autorių, turėtų būti ne tai, ar darbuotojai fiziškai matomi biure, o tai, ar jie savo darbą atlieka kokybiškai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Organizational Behavior and Human Decision Processes“.

  • Darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, bet problemą kuria patys: DI apverčia atrankas

    Darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, bet problemą kuria patys: DI apverčia atrankas

    Paraiškų daugėja, bet talentų „trūksta“

    Darbo rinkoje ryškėja paradoksas: į vieną poziciją kandidatų paraiškų skaičius nuo 2022 metų kai kuriose srityse beveik padvigubėjo, tačiau darbdaviai vis dažniau kartoja, kad neranda tinkamų žmonių. Šį neatitikimą vis labiau aštrina spartus darbo pobūdžio kismas ir DI įrankių plėtra.

    Įdarbinimo specialistai ir vadovai pastebi, kad atrankos procesai sunkiau atskiria realią kompetenciją nuo triukšmo. Kai kandidatuoti tapo paprasčiau, ypač per profesinius tinklus ir automatizuotus įrankius, CV srautai išaugo, bet kokybė, darbdavių akimis, ne visada auga kartu.

    Kas pasikeitė dėl DI

    DI keičia reikalingus įgūdžius ir mažina barjerą kandidatuoti, nes dalį užduočių galima atlikti greičiau, o pasirengimas pokalbiui ar dokumentų paruošimas užima mažiau laiko. Tuo pat metu nemažai organizacijų vis dar vertina kandidatus pagal senus signalus: diplomą, ankstesnį darbdavį ar pažintis.

    Toks požiūris sukuria uždarą ratą, kai įmonės konkuruoja dėl to paties siauro profilio kandidatų, o žmonės, turintys tinkamų praktinių įgūdžių, lieka nepastebėti. Praktikoje tai reiškia, kad atrankoje atmetami net ir tinkami kandidatai vien todėl, kad jų karjeros kelias neatrodo „klasikinis“.

    „DI turi praplėsti žmogaus sprendimą, o ne jį pakeisti“, – sakė „LinkedIn“ vadovė EMEA ir Lotynų Amerikai Sue Duke.

    Ekspertai pabrėžia, kad DI gali padėti matyti kompetencijas, kurios neatsispindi pareigų pavadinime ar studijų eilutėje. Tam reikia aiškiai aprašyti, kokių gebėjimų iš tiesų reikia konkrečiam vaidmeniui, ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, pavyzdžiui, nebūtinų diplomų ar dirbtinai užkeltos patirties kartelės.

    Problema ne tik atrankoje

    Net ir pasamdžius tinkamus žmones, rezultatas gali nesikeisti, jei pati organizacija dirba pagal seną logiką. Dažnas scenarijus – DI „prikabinamas“ prie tų pačių procesų, hierarchijų ir sprendimų grandinių, tikintis, kad technologija savaime padarys organizaciją efektyvesnę.

    Tokiu atveju įmonė gauna tik šiek tiek greitesnę senų darbo metodų versiją, o ne naują produktyvumo lygį. Vietoje klausimo, kokias užduotis verta automatizuoti, o kur būtina žmogaus atsakomybė, organizacijos dažnai tiesiog bando daryti tą patį greičiau.

    Vadovams tenka naujas vaidmuo

    Kai DI perima dalį rutininių užduočių, vadovų darbas keičiasi: mažiau tikrinimo ir mikrovadybos, daugiau darbuotojų ugdymo, sprendimų kokybės stiprinimo ir komandos adaptacijos. Tačiau nemaža dalis vadovų pripažįsta dar iki galo nesuprantantys, kaip DI perbraižys jų komandos vaidmenis.

    Ši nežinomybė tampa rizika: darbuotojams sunku prisitaikyti, jei jų lyderiai neturi aiškios krypties ir praktinių įrankių pokyčiui valdyti. Todėl įmonės vis dažniau investuoja į vadovų mokymus, suteikia komandoms laiko praktiškai išbandyti DI sprendimus ir kuria saugesnes taisykles eksperimentams.

    Vienas iš minimų pavyzdžių – UNICEF JK, kur vadovai pasitelkia DI paremtą koučingą sudėtingiems pokalbiams treniruoti, gaudami realistiškus scenarijus ir grįžtamąjį ryšį. Tokie metodai rodo kryptį, kaip organizacijos gali greičiau auginti lyderystės kompetencijas, kurių DI nepakeičia.

    Ką turėtų keisti darbdaviai

    Specialistų vertinimu, sprendimas remiasi trimis susijusiais pokyčiais: įgūdžiais grįsta atranka, realiai atnaujinta organizacijos struktūra ir iš naujo apibrėžtas vadovų vaidmuo. Neįmanoma skelbti, kad svarbiausia gebėjimai, jei viduje vis dar labiausiai vertinami titulai ir „teisingi“ karjeros maršrutai.

    Galiausiai darbdaviai skatinami samdyti ne pagal darbo rinką, kurią prisimena, o pagal įgūdžius, kurių realiai reikia šiandien. DI šiame procese gali tapti ne grėsme, o priemone sumažinti šališkumą ir tiksliau pamatyti kandidatų potencialą.