Virdžinijos universiteto Percepcijos studijų skyriaus mokslininkai išanalizavo atvejus, kai vaikai teigė turintys prisiminimų apie mirusio žmogaus gyvenimą, ir aptiko netikėtą statistinį dėsningumą. Kuo mirtis buvo staigesnė ir labiau netikėta, tuo trumpesnis, jų duomenimis, buvo laikas tarp mirties ir vaiko gimimo.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai neįrodo reinkarnacijos. Vis dėlto jie rodo pasikartojantį modelį, kurio kol kas nepavyksta patikimai paaiškinti vien psichologiniais ar socialiniais veiksniais.
Kas buvo tiriama?
Naujausioje analizėje mokslininkai rėmėsi archyvu, kuriame sukaupti 2 254 pranešimai apie tariamus ankstesnio gyvenimo prisiminimus. Iš jų 1 678 atvejais buvo galima nurodyti konkretų mirusį asmenį, su kuriuo vaiko pasakojimas esą sutapo pagal vietas, įvykius ar biografines detales.
Tokiuose tyrimuose apklausiami vaikai, jų tėvai ir giminaičiai, kartais ir kiti su šeima susiję žmonės. Surinkta medžiaga vertinama pagal tai, kiek pasakojimai gali būti tikslūs, patikrinami ir ar įmanomi alternatyvūs paaiškinimai.
Keistas ryšys su mirties pobūdžiu
Laiko tarp mirusio žmogaus mirties ir vaiko gimimo analizė buvo įmanoma 1 319 atvejais. Šioje grupėje mediana siekė 16 mėnesių, tačiau staigių ir netikėtų mirčių atvejais mediana mažėjo iki 12 mėnesių.
Kai mirtis buvo labiau tikėtina ar prognozuojama, mediana didėjo iki 21 mėnesio. Tai reiškia, kad skirtumas tarp grupių sudarė apie 43 proc., nors patys autoriai tokį ryšį vadina silpnu.
Staigiomis mirtimis tyrėjai laikė žūtis per nelaimingus atsitikimus, smurtą ar netikėtą ūmų sveikatos sutrikimą. Tyrime teigiama, kad ryšys išliko ir tuomet, kai buvo vertinami kiti galimi veiksniai, įskaitant surinktos informacijos kokybę ar ankstesnius šeimų kontaktus.
Kodėl tai dar nereiškia reinkarnacijos?
Mokslininkai nurodo, kad net statistiškai reikšmingas rezultatas nebūtinai atskleidžia priežastinį mechanizmą. Šiuo atveju netikėtos mirties veiksnys paaiškino tik apie 2–3 proc. laiko intervalo skirtumų, todėl didžioji dalis variacijos liko nepaaiškinta.
Vienas svarbiausių apribojimų yra informacijos perdavimo galimybė. Vaikas galėjo nugirsti faktų apie mirusį žmogų šeimoje ar bendruomenėje, net jei vėliau pats to nebesuvokė ar neprisiminė, o tokios detalės galėjo susipinti su fantazija.
Kitas rizikos veiksnys yra sutapimų paieška: kai atsiranda pasakojimas apie tariamą ankstesnį gyvenimą, visuomenėje ar giminėje neretai lengviau rasti asmenį, kurio biografija iš dalies atitinka pasakojimą, nei griežtai atmesti atsitiktinę sąsają. Dėl to autoriai ragina rezultatą vertinti kaip kryptį tolesnėms studijoms, o ne kaip įrodymą apie tai, kas vyksta po mirties.
Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Psychology of Consciousness: Theory, Research, and Practice. Tyrėjai tikisi, kad ateities analizės kituose duomenų rinkiniuose padės patikrinti, ar panašus dėsningumas kartojasi, ir ar jį galima paaiškinti žinomais atminties, sugestijos bei socialinės aplinkos mechanizmais.