CP v2

Tag: Vaikų psichikos sveikata

  • Kiek ekranų laiko vaikams yra saugu: ekspertai įspėja, kada prasideda žala psichikai

    Kiek ekranų laiko vaikams yra saugu: ekspertai įspėja, kada prasideda žala psichikai

    Išmanieji telefonai, planšetės ir kompiuteriai tapo vaikų kasdienybe, tačiau per ilgas buvimas prie ekranų gali pakenkti miegui, mokymuisi ir emocinei būklei. Specialistai pabrėžia, kad svarbu vertinti ne tik minutes, bet ir turinio kokybę bei tai, kam vaikas įrenginį naudoja.

    Bendros gairės dažniausiai siejamos su vaiko amžiumi. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau ekranų laikas turėtų būti ribojamas, o vyresniems vaikams svarbiausia, kad ekranai nepakeistų miego, judėjimo, šeimos laiko ir gyvo bendravimo.

    Rekomendacijos pagal amžių

    Kūdikiams iki 18 mėnesių paprastai rekomenduojama ekranų vengti, išskyrus vaizdo skambučius su artimaisiais. Tokio amžiaus vaikams svarbiausia yra tiesioginė sąveika su suaugusiaisiais, kuri padeda formuotis kalbai ir socialiniams įgūdžiams.

    Vaikams nuo 18 mėnesių iki 5 metų dažnai siūloma neviršyti maždaug 1 valandos kokybiško turinio per dieną. Ekspertai ragina žiūrėti kartu su vaiku ir aptarti matomą turinį, nes tai padeda geriau suprasti informaciją ir mažina pasyvaus „žiūrėjimo fone“ įprotį.

    Nuo 5 metų akcentas dažniau perkeliamas nuo griežto laiko limito į balansą: ekranai neturėtų „suvalgyti“ miego, fizinio aktyvumo, namų darbų ir pomėgių. Praktikoje tai reiškia aiškias taisykles šeimoje, kada ekranai yra leidžiami, o kada ne.

    Kada ekranai pradeda kenkti?

    Ilgos valandos prie planšetės ar telefono ypač rizikingos, jei didžioji dalis laiko skiriama skaitmeninei pramogai ir be pertraukų. Tokiu atveju dažniau pasireiškia irzlesnis elgesys, prastesnė savikontrolė, sunkiau pereinama prie kitų veiklų.

    Mažiems vaikams ekranai negali pakeisti gyvo bendravimo, nes kalba ir socialiniai signalai mokomasi per tiesioginę sąveiką. Jei „auklės“ vaidmenį dažnai perima telefonas, vaikas gali gauti mažiau progų lavinti žodyną ir emocijų atpažinimą.

    Miegą trikdo tiek mėlynos šviesos poveikis, tiek stimuliuojantis turinys, ypač trumpi vaizdo įrašai ir žaidimai. Dėl to vaikams gali būti sunkiau užmigti, dažniau prabundama naktį, o ryte jaučiamas nuovargis, kuris tiesiogiai veikia dėmesį mokykloje.

    Dar viena dažna pasekmė yra mažesnis fizinis aktyvumas: kuo daugiau laiko ekranuose, tuo mažiau laiko judėti. Tai gali prisidėti prie laikysenos problemų, akių nuovargio ir nesveikų įpročių, pavyzdžiui, užkandžiavimo žiūrint turinį.

    Kaip sumažinti ekranų laiką be konfliktų?

    Efektyviausia strategija dažnai yra ne draudimai, o aiški rutina ir „zonos be ekranų“, pavyzdžiui, valgant ar prieš miegą. Specialistai dažnai rekomenduoja bent 1 valandą iki miego atsisakyti ekranų, kad organizmas spėtų nurimti.

    Padeda ir paprastos alternatyvos: pasivaikščiojimas, žaidimai lauke, stalo žaidimai, konstruktoriai ar bendras skaitymas. Šios veiklos ne tik sumažina laiką prie ekranų, bet ir stiprina ryšį šeimoje bei lavina vaiko kalbą ir kūrybiškumą.

    Svarbus ir suaugusiųjų pavyzdys: jei tėvai nuolat tikrina telefoną, vaikui sunku paaiškinti, kodėl jam pačiam reikia sustoti. Susitarimai veikia geriausiai, kai jų laikosi visi šeimos nariai.

    Jei tėvai pastebi nuolatinius miego sutrikimus, ryškią nuotaikų kaitą, didėjantį nerimą ar užsidarymą, verta aptarti situaciją su šeimos gydytoju ar vaikų psichikos sveikatos specialistu. Tokie požymiai nebūtinai reiškia vien ekranų problemą, tačiau jie yra signalas peržiūrėti įpročius ir kasdienį krūvį.

  • Study links parental death to higher bullying risk in teens, with rural girls most affected

    Losing a parent or primary caregiver is one of the most disruptive events a child can face, and new research suggests it may also change how young people are treated at school. A large survey-based study found higher odds of bullying victimization among youth who experienced parental death.

    The study, led by researchers at Boston University School of Public Health and collaborators in China, analyzed responses from about 21 000 children aged 10 to 17. It was published in the Journal of Affective Disorders and drew on data collected between 2019 and 2021 in southwestern China.

    Who faced the biggest rise?

    Researchers reported that the link between bereavement and bullying varied by age, sex, the parent who died, and where children lived. Adolescents aged 13 to 17, girls, and students in rural areas showed the highest increases in reported bullying after a parent’s death.

    Maternal death was associated with a higher bullying risk specifically among boys in the sample, a pattern the authors said may reflect a uniquely protective role of maternal support for sons. The study emphasizes that family disruption can affect social behavior, confidence, and peer relationships during sensitive developmental periods.

    What the survey data showed

    In the study group, nearly 3 percent of participants reported experiencing a parental death. More than 15 percent said they were being bullied at school, highlighting how common peer victimization remains across adolescence.

    While most parental deaths captured in the dataset occurred before COVID-19 became widespread, global estimates indicate the pandemic left millions of children bereaved. Separate international analyses have estimated that more than 8 000 000 children worldwide lost a parent or primary caregiver due to pandemic-related causes.

    Support that lasts beyond the funeral

    The researchers argue that support for bereaved children should be long-term and tailored, combining emotional care with help navigating peer dynamics. They pointed to counseling, engagement of remaining caregivers or extended family, and school programs adjusted to developmental stage and cultural context.

    The study also calls for schools to train staff to recognize grief-related vulnerability and to strengthen overall school climate. Creating an inclusive environment, the authors suggested, may reduce bullying risk and help bereaved students regain stability as their needs evolve.

  • DI iš medicininių įrašų gali iš anksto numatyti ADHD riziką vaikams: ką parodė 140 000 įrašų analizė

    DI iš medicininių įrašų gali iš anksto numatyti ADHD riziką vaikams: ką parodė 140 000 įrašų analizė

    Naujas tyrimas rodo, kad dirbtinis intelektas, analizuodamas įprastus elektroninius sveikatos įrašus, gali padėti pastebėti vaikus, kuriems vėliau gali būti diagnozuotas ADHD. Tokia atranka potencialiai leistų šeimoms ir gydytojams imtis veiksmų gerokai anksčiau nei įprastai.

    ADHD yra vienas dažniausių vaikų ir paauglių neuropsichikos sutrikimų, siejamas su dėmesio koncentracijos sunkumais, hiperaktyvumu ir impulsyvumu. Praktikoje dalis vaikų diagnozės laukia ilgai, o tai reiškia prarastą laiką ankstyvai pagalbai mokykloje ir namuose.

    Kaip veikia prognozavimo modelis

    Tyrėjai iš Duke Health analizavo daugiau nei 140 000 vaikų sveikatos įrašų ir mokė DI modelį atpažinti pasikartojančius signalus nuo gimimo iki ankstyvos vaikystės. Modelis ieškojo ne vieno požymio, o jų derinių, kurie medicininiuose duomenyse gali kauptis dar iki aiškios klinikinės ADHD išraiškos.

    Rezultatai parodė, kad modelis gana tiksliai įvertino riziką vaikams nuo penkerių metų. Tyrime taip pat teigiama, kad prognozės išliko nuoseklios skirtingose grupėse pagal lytį, rasę, etninę kilmę ir draudimo statusą, o tai svarbu vertinant galimą šališkumą.

    „Turime nepaprastai turtingą informacijos šaltinį elektroniniuose sveikatos įrašuose“, – sakė tyrimo autorius Eliott Hill.

    „Norėjome patikrinti, ar duomenyse paslėpti dėsningumai gali parodyti, kurie vaikai vėliau bus diagnozuoti, dar gerokai iki to momento, kai diagnozė paprastai nustatoma“, – teigė jis.

    Ar DI gali pakeisti gydytoją?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad toks įrankis nėra skirtas diagnozuoti ar pakeisti specialistų vertinimą. Idėja yra atranka, kuri padėtų klinikoms ir šeimos gydytojams greičiau nukreipti vaikus išsamesniam įvertinimui, kai rizika yra didesnė.

    „Tai nėra DI gydytojas“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius Matthew Engelhard.

    „Tai įrankis, padedantis klinikams sutelkti laiką ir išteklius, kad vaikai, kuriems reikia pagalbos, neliktų nuošalyje ir nelauktų atsakymų metų metus“, – pridūrė jis.

    Ką tai reikštų šeimoms ir mokykloms

    Ankstyvesnis rizikos atpažinimas gali reikšti greitesnę prieigą prie įrodymais grįstų priemonių: tėvų konsultacijų, elgesio intervencijų, mokymosi aplinkos pritaikymo ir, kai reikia, specialisto stebėsenos. Tyrėjai pažymi, kad laiku suteikta pagalba siejama su geresniais akademiniais ir socialiniais rezultatais.

    Praktinis iššūkis yra atsakingas tokio įrankio įdiegimas: reikėtų aiškių taisyklių, kaip pateikiamas rizikos įvertinimas, kaip jis aptariamas su tėvais ir kokie tolesni žingsniai siūlomi. Ne mažiau svarbūs duomenų privatumo ir saugumo klausimai, nes elektroniniai sveikatos įrašai yra itin jautrūs.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į diagnostikos nelygybę, ypač tarp mergaičių, kurioms dažniau pasireiškia mažiau pastebimi nedėmesingumo simptomai. Tokie modeliai, jei jie kuriami ir tikrinami atsakingai, galėtų padėti sumažinti praleistų atvejų skaičių, tačiau galutinį sprendimą vis tiek turi priimti gydytojas.