CP v2

Tag: Vaikų psichologija

  • Nuobodulys per atostogas gali išeiti į naudą: kodėl neverta planuoti vaikams kiekvienos minutės

    Atostogos be grafiko: ką prarandame planuodami per daug

    Šiuolaikinių vaikų kasdienybė dažnai primena tvarkaraštį: mokykla, būreliai, namų darbai, suplanuotos veiklos ir ekranai. Dėl to atostogos tėvams neretai tampa projektu, kuriame norisi „užpildyti“ kiekvieną dieną, kad tik nebūtų tuščio laiko.

    Tačiau psichologai ir vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad po intensyvaus mokslo metų ritmo vaikams būtina ne tik pramoga, bet ir lėtas tempas. Neplanuotos valandos leidžia atkurti savireguliaciją, mažina įtampą ir padeda vaikui pačiam atrasti, kas jam įdomu.

    Kodėl nuobodulys svarbus vaikui?

    Frazė „man nuobodu“ daugeliui tėvų skamba kaip signalas skubiai sugalvoti užsiėmimą. Vis dėlto nuobodulys dažnai yra pradžia, o ne problema: tai momentas, kai vaikas ima ieškoti idėjų, kurti žaidimus, statyti slėptuves, piešti, konstruoti ar organizuoti veiklas su broliais, sesėmis ir draugais.

    Tokiose situacijose lavėja vaizduotė, problemų sprendimas ir savarankiškumas, o kartu stiprėja atsakomybės jausmas už savo laiką. Vaikas patiria, kad jam nebūtina nuolatinė išorinė stimuliacija ar suaugusiųjų paruošti scenarijai, kad būtų gera ir įdomu.

    „Nuobodulys vaikui dažnai yra kūrybiškumo startas, o ne ženklas, kad kažkas vyksta blogai“, – sako vaikų psichologai.

    Per daug atrakcionų gali varginti

    Perkrautas atostogų planas neretai duoda priešingą rezultatą: vietoje poilsio atsiranda skubėjimas, nuovargis ir nusivylimas, kai ne viskas pavyksta pagal planą. Nuolatinės kelionės tarp pramogų ar spaudimas „išnaudoti kiekvieną akimirką“ vargina ir vaikus, ir tėvus.

    Vis dažniau kalbama ir apie vaikų perstimuliavimą, kai kasdien gaunama per daug informacijos ir dirgiklių tiek realiame, tiek skaitmeniniame pasaulyje. Atostogos gali būti tinkamas metas grąžinti pusiausvyrą: pasivaikščiojimai gamtoje, ramus buvimas lauke ar paprastas žaidimas kieme padeda nusiraminti ir pailsėti.

    Kaip reaguoti, kai vaikas sako, kad nuobodu

    Vietoje to, kad iš karto siūlytumėte naują pramogą ar ekraną, verta palikti vaikui laiko pačiam „išbūti“ tą būseną. Jei matote, kad jam sunku pradėti, naudinga ne duoti sprendimą, o užduoti klausimus: ką šiandien norėtum veikti, ką galėtum sukurti iš to, ką turime, kokį žaidimą galėtum sugalvoti.

    Padėti gali ir paprasta idėja namuose ar kelionėje turėti priemonių, kurios skatina kūrybą, bet neprimeta konkretaus plano. Svarbiausia principas paprastas: atostogos nėra varžybos, kiek vietų aplankyti, jos pirmiausia skirtos poilsiui, ryšiui šeimoje ir erdvei vaikui augti.

  • Nuotolinė paskaita tėvams: kaip kalbėti su vaikais apie šiandienos grėsmes ir nerimą

    Tėvai ir globėjai kviečiami į nuotolinę paskaitą, skirtą tam, kaip su vaikais kalbėtis apie nerimą keliančius įvykius ir šiandienos grėsmes. Renginyje bus aptariama, kaip išlaikyti ramų, aiškų toną ir kartu padėti vaikui jaustis saugiau.

    Paskaita bus transliuojama birželio 8 dieną 18 valandą Utenos rajono savivaldybės „Youtube“ kanale. Dalyvavimas nuotoliniu būdu leidžia prisijungti iš bet kurios vietos ir klausytis kartu su kitais šeimos nariais.

    Psichologė Edita Vaišnoraitė žada praktiškai orientuotą turinį: kaip atsakyti į vaikų klausimus apie grėsmes, kaip atpažinti nerimo požymius ir kada verta kreiptis papildomos pagalbos. Taip pat bus kalbama apie šeimos pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms, kad vaikas gautų ne baimę, o aiškų veiksmų planą.

    Paskaitos trukmė sieks 1 valandą. Tiesioginės transliacijos metu tėvai galės užduoti klausimus ir išgirsti atsakymus, pritaikytus skirtingam vaikų amžiui bei šeimos situacijoms.

    Specialistai pabrėžia, kad vaikams svarbiausia ne informacijos kiekis, o suaugusiųjų emocinis stabilumas ir nuoseklumas. Kai suaugusieji pripažįsta jausmus, paaiškina situaciją paprastais žodžiais ir susitaria dėl kasdienių saugumo veiksmų, vaikams lengviau sumažinti įtampą ir grįžti prie įprastos rutinos.

  • Oro pavojaus situacijos ir autistiški vaikai: „Lietaus vaikai“ parengė vizualias istorijas šeimoms

    Oro pavojaus situacijos ir autistiški vaikai: „Lietaus vaikai“ parengė vizualias istorijas šeimoms

    Priemonė vaikams, tėvams ir specialistams

    Autistiškiems vaikams ir vaikams, kuriems sunkiau susidoroti su netikėtais pokyčiais, garsais ar nežinomybe, oro pavojaus situacijos gali kelti itin didelį nerimą. Tokiose akimirkose svarbiausia aiškumas ir nuspėjamumas, todėl vis dažniau taikomos struktūruotos, vizualiai pateiktos instrukcijos.

    Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, bendradarbiaudama su Lietuvos įtraukties švietime centru, parengė metodinę priemonę apie oro pavojų. Ji skirta vaikams, šeimoms ir specialistams, kurie ieško praktiškų būdų, kaip iš anksto pasiruošti galimoms grėsmės situacijoms.

    Kas pateikiama metodinėje medžiagoje

    Priemonėje pateikiamos vizualios istorijos, padedančios vaikui suprasti, kas vyksta oro pavojaus metu ir ko tikėtis skirtingose aplinkose. Numatyti scenarijai apima mokyklą, dienos centrą ir namus, kad vaikas galėtų lengviau perkelti išmoktus žingsnius į realias situacijas.

    Medžiaga parengta keliais sudėtingumo lygiais: nuo paprasto teksto iki simboliais paremtų sprendimų su minimaliu tekstu. Toks pritaikymas leidžia pasirinkti formatą pagal vaiko amžių, kalbinius gebėjimus ir tai, kaip jam lengviausia apdoroti informaciją.

    Nusiraminimo būdai ir praktinis pritaikymas

    Be istorijų, priemonėje pateikiamos idėjos, kaip vaikas gali padėti sau, kai jaučia nerimą ar baimę. Tai svarbu, nes stresas gali stiprėti ne tik dėl pačios grėsmės, bet ir dėl intensyvių garsų, skubos, žmonių susitelkimo ar pasikeitusios rutinos.

    Specialistai pabrėžia, kad veiksmingiausia pagalba yra prevencinė: priemones verta peržiūrėti iš anksto, aptarti žingsnius ramiu metu ir, jei įmanoma, trumpai „parepetuoti“ saugius veiksmus. Tuomet realios situacijos metu mažėja nežinomybės, o kartu ir sensorinės bei emocinės perkrovos rizika.

    Metodinę priemonę numatyta naudoti plačiai: namuose, ugdymo įstaigose, dienos centruose ir kitose vietose, kur vaikas gali atsidurti oro pavojaus metu. Organizatoriai pabrėžia, kad aiški, vizuali ir nuosekli informacija padeda ne tik vaikui, bet ir suaugusiesiems greičiau susitarti dėl vienodų veiksmų.

  • Naujas tyrimas: motinų nepritarimas dažnai nutraukia vaikų draugystes, bet kaina gali būti didelė

    Daugelis tėvų atpažįsta situaciją, kai vaiko draugų ratas kelia nerimą ir norisi įsikišti. Dažnai atrodo, kad paprasčiausias kelias yra uždrausti bendrauti su „netinkamu“ draugu. Tačiau naujas ilgalaikis tyrimas rodo: toks sprendimas išties veikia, tik ne visada taip, kaip tikimasi.

    Žurnale Child Development paskelbtame dvejus metus trukusiame tyrime mokslininkai analizavo, kaip tėvų nepritarimas veikia vaikų draugystes. Tyrimą vykdė Florida Atlantic University ir Mykolo Romerio universitetas, o stebėjime dalyvavo 394 mokiniai nuo 9 iki 14 metų, jų santykiai buvo sekami tris semestrus.

    Nors vaikai ir toliau mokėsi tose pačiose klasėse, maždaug trečdalis artimiausių draugysčių per stebėjimo laikotarpį nutrūko. Tyrimo autoriai pažymi, kad dažniausiai lūžį nulėmė būtent motinos išsakyta neigiama nuomonė apie konkrečią draugystę.

    Kaip „suveikia“ nepritarimas

    Tėvai neretai mano, kad draudimas privers vaiką susimąstyti ir pačiam atsitraukti nuo žalingos įtakos. Tyrimo išvados rodo kitą mechanizmą: nepritarimas dažnai veikia kaip tiesioginis socialinis „stabdis“, mažinantis galimybes susitikti ir didinantis psichologinį spaudimą atsisakyti ryšio.

    „Motinos yra labai veiksmingos santykių „vykdytojos“. Dauguma draugysčių neišgyvena motinos pasmerkimo“, – sakė Florida Atlantic University psichologijos profesorius Brettas Laursenas.

    Pasak tyrėjų, dalis vaikų nutraukia santykį todėl, kad nori įtikti tėvams, priima jų argumentus arba susiduria su praktiškais ribojimais. „Gali būti, kad paauglys leidžiasi įtikinamas. Arba nori, kad tėvai būtų patenkinti. Arba draugystę užgniaužia tėvų nustatyti apribojimai“, – sakė pirmoji tyrimo autorė Goda Kaniušonytė.

    Kitu atveju draugystė nesubyra iš karto, bet palaipsniui praranda kokybę. Kai vaikas nuolat girdi kritiką apie draugą, santykyje atsiranda įtampa, mažėja šiluma ir parama, o draugas gali jaustis nepageidaujamas. Ilgainiui ryšys tampa toks nepatogus, kad nutrūksta savaime.

    Kodėl tai nebūtinai gera žinia

    Nors „uždraustas“ draugas dažnai iš tiesų dingsta iš vaiko kasdienybės, mokslininkai ragina tokios baigties nelaikyti pergale. Nutraukta draugystė gali reikšti, kad vaikas laikinai lieka be artimų ryšių arba yra priverstas rinktis iš mažiau tinkamų alternatyvų.

    Tyrėjai pabrėžia ir rizikas vaiko emocinei savijautai: socialinis atstūmimas, vienišumas ir silpnesnis draugų palaikymas gali didinti pažeidžiamumą bendraamžių patyčioms. Vaikai, neturintys draugų, dažniau atsiduria pažeidžiamoje pozicijoje klasėje ir kieme, o tai gali atsiliepti pasitikėjimui savimi bei elgesiui.

    Tyrime taip pat pastebėtas amžiaus skirtumas. Jaunesni vaikai po motinos įsikišimo dažniau patirdavo palaikymo sumažėjimą draugystėje, o vyresniems tai greičiau tapdavo tiesioginiu signalu ryšį nutraukti. Vis dėlto bendras scenarijus kartojosi abiejose grupėse: nepritarimas, prastėjanti santykių kokybė ir galiausiai išsiskyrimas.

    Ką siūlo mokslininkai vietoj draudimų

    Autoriai siūlo alternatyvą, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mažiau „griežta“, bet ilgainiui veiksmingesnė. Vietoj draudimų rekomenduojama stiprinti ryšį su vaiku, kurti namuose šiltą ir palaikančią atmosferą, o rizikingas situacijas aptarti ramiai ir konkrečiai.

    „Vietoj sunkios rankos geriau kurti namuose šilumos ir palaikymo atmosferą. Tai ne tik stiprina ryšį su tėvais, bet ir padeda vaikams atsispirti neigiamam bendraamžių spaudimui bei kurti sveikas draugystes“, – sakė B. Laursenas.

    Specialistų požiūriu, tėvų tikslas turėtų būti ne greitai „nukirsti“ nepatinkančią draugystę, o padėti vaikui ugdyti socialinius įgūdžius ir gebėjimą atpažinti riziką. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai draugų įtaka didėja, o vien draudimai gali paskatinti slaptą bendravimą ir silpnesnį atvirumą namuose.

  • Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Miestas ir kaimas: skirtingi iššūkiai

    Beveik 20 000 vaikų ir paauglių duomenis išanalizavę mokslininkai nustatė, kad gyvenamoji aplinka siejasi su skirtingomis psichikos sveikatos rizikomis. Tyrime, kuriame vertinti 6–16 metų mokiniai, išryškėjo aiškus miesto ir kaimo skirtumas.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad kaimo vietovėse augantys vaikai dažniau patiria depresijos, nerimo, socialinio užsisklendimo ir emocinių sunkumų požymių. Tuo metu miestuose augantiems vaikams dažniau fiksuojamos elgesio problemos, įskaitant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingus bruožus.

    Ką parodė vertinimai mokyklose?

    Analizuojant mokinių klausimynus ir psichologinių sunkumų rodiklius, kaimo vaikai dažniau rinko aukštesnius balus ties nerimu, prislėgtumu, somatiniais nusiskundimais ir dėmesio problemomis. Miesto mokiniai dažniau išsiskyrė socialiniais sunkumais ir taisyklių laužymu.

    Atskira analizė apėmė 3 003 mokinius, kuriems buvo nustatytas psichikos sutrikimas. Šioje grupėje skirtumai tarp miesto ir kaimo buvo dar ryškesni, o simptomų pobūdis dažniau „susigrupuodavo“ pagal gyvenamąją aplinką.

    Tyrime taip pat pastebėtas lyčių aspektas: berniukų psichologinių simptomų sąsajos reikšmingiau skyrėsi priklausomai nuo to, ar jie gyvena mieste, ar kaime. Mergaičių grupėje tokio aiškaus skirtumo pagal gyvenamąją vietą tyrėjai nefiksavo.

    Kodėl atsiranda šis skirtumas?

    Autoriai nurodo, kad kaimo vietovėse didesnę įtaką gali turėti socialiniai ir ekonominiai veiksniai: mažesnės pajamos, siauresnės ugdymo galimybės ir ribotesnė psichikos sveikatos paslaugų pasiūla. Prie emocinių sunkumų prisideda ir socialinė izoliacija bei retesnė ankstyva pagalba.

    Dar vienas svarbus veiksnys, aptartas tyrime, yra vadinamieji „palikti vaikai“, kai tėvai išvyksta dirbti į miestus, o vaikus augina seneliai ar kiti giminaičiai. Tyrėjų teigimu, toks šeimos išsiskyrimas gali didinti apleistumo jausmą ir sietis su prislėgtumu bei kitais emociniais sunkumais.

    Miesto vaikų atveju didesnį vaidmenį, anot autorių, gali turėti intensyvesnė akademinė konkurencija, greitesnis gyvenimo tempas ir didesnis su mokslu susijęs stresas. Tyrime pažymima ir tai, kad miestuose dėmesio ir elgesio sunkumai dažniau atpažįstami bei diagnozuojami dėl geresnio paslaugų prieinamumo.

    „Išryškėję regioniniai skirtumai rodo, kad reikia vietovei pritaikytų priemonių, sprendžiančių skirtingus iššūkius“, – rašė tyrimo autoriai.

    Jų vertinimu, kaimo vietovėse gali būti ypač svarbus ankstyvesnis emocinių sunkumų atpažinimas ir lengviau pasiekiamos paslaugos, įskaitant nuotolines konsultacijas. Miestuose prioritetu galėtų tapti ankstyvas elgesio ir dėmesio sunkumų pastebėjimas mokyklose bei nuosekli pagalba šeimai.

    Ką svarbu žinoti apie ribojimus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad vaiko psichikos sveikata vertinta naudojant vieną pagrindinę vertinimo priemonę, todėl tai gali neapimti viso individualių sunkumų spektro. Be to, tyrimas buvo momentinis, tad negalima tiksliai pasakyti, kaip šie skirtumai keičiasi vaikui augant.

    Dar viena svarbi detalė yra geografinė imtis: duomenys rinkti vienoje Vakarų Kinijos provincijoje. Dėl to rezultatai gali nevisiškai atspindėti visos šalies, o juo labiau kitų valstybių situaciją, tačiau jie išryškina kryptį, į kurią siūloma atkreipti dėmesį planuojant prevenciją.

  • Gydytoja perspėja: kodėl „Kinder Surprise“ gali ugdyti lošimo įpročius vaikams

    Gydytoja įspėja tėvus atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikams veikia net ir iš pažiūros nekaltos staigmenos, tokios kaip „Kinder Surprise“. Pasak specialistės, rizika atsiranda ne dėl paties šokoladinio kiaušinėlio, o dėl įpročio mokėti už nežinomą rezultatą.

    Ji aiškina, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų prasideda tada, kai žaidimas nustoja būti pramoga ir ima valdyti žmogų. Pagrindiniai požymiai yra kontrolės praradimas, vis didesnis prioritetas lošimui ir elgesio tęstinumas net patiriant neigiamas pasekmes.

    „Pagal PSO apibrėžimą lošimo sutrikimas priskiriamas priklausomybę sukeliančio elgesio sutrikimams ir pasižymi sutrikusia savikontrole, augančiu lošimo prioritetu bei elgesio tęsiniu nepaisant žalos“, – sakė gydytoja.

    Specialistė pabrėžia, kad pats staigmenos principas dar nereiškia azartinio lošimo. Klasikinis „Kinder Surprise“ paprastai nesuteikia piniginio laimėjimo ar jausmo, kad galima uždirbti, todėl daugeliu atvejų nėra prilyginamas lošimui.

    Tačiau rizika didėja, kai staigmenos perkamos dažnai ir susiformuoja kartojimo poreikis. Pasak gydytojos, vienkartinis pirkinys dažniau lieka smagia patirtimi, o nuolatinis kartojimas jau tampa elgesio modeliu, kurį vaikui sunkiau kontroliuoti.

    Didžiausias psichologinis kabliukas slypi nenuspėjamume: smegenys linkusios siekti pakartojimo ne tik dėl rezultato, bet ir dėl laukimo jausmo. Kai vaikas ima galvoti, kad kitą kartą tikrai pasiseks ar kad būtina gauti retą figūrėlę, tai gali stiprinti kompulsinį norą pirkti dar.

    Gydytoja ragina tėvus stebėti, ar po staigmenos pirkimo neatsiranda užsisukantis ratas: vaikas prašo vis daugiau, stipriai nusivilia negavęs norimo žaislo arba ima nuolat žiūrėti išpakavimų vaizdo įrašus ir po jų vėl reikalauja naujų pirkinių. Tokiais atvejais, anot jos, verta kalbėtis apie pinigų vertę, ribas ir aiškiai sutarti dėl pirkimų dažnio.

    Anot specialistės, svarbu nepainioti atsitiktinio žaislo su agresyvesniais formatais, kurie paremti nuolatiniu kartojimu, ribotomis serijomis ir spaudimu pirkti čia ir dabar. Būtent tokie mechanizmai labiau primena lošimo logiką, nes skatina vaiką siekti vis naujo bandymo ir kelia iliuziją, kad sėkmė jau visai arti.