CP v2

Tag: Vaikų psichologija

  • Mokslininkai įspėja: miestų vaikai vis dažniau bijos gamtos – tai gali virsti liga

    Mokslininkai įspėja: miestų vaikai vis dažniau bijos gamtos – tai gali virsti liga

    Biofobija – tai neracionali baimė gyvajai gamtai, kai nerimą kelia ne viena rūšis, o pati natūrali aplinka: vabzdžiai, miškas, purvas ar net prisilietimas prie medžio. Tyrėjai fiksuoja, kad tokie simptomai vis dažniau pasireiškia vaikams ir paaugliams, ypač augantiems miestuose.

    Lundo universiteto mokslininkai yra sieję šią tendenciją su urbanizacija ir vis retesniu kasdieniu kontaktu su gamta. Gyvenimas tankiai užstatytose vietovėse, ribota žaliųjų erdvių prieiga ir laikas patalpose mažina natūralias patirtis, kurios vaikystėje padeda susiformuoti saugiam santykiui su aplinka.

    „Kai vaikai auga beveik vien uždarose erdvėse ir ekranuose, gamta jiems ima atrodyti svetima ir pavojinga“, – sako tyrimų kryptį aptariantys specialistai.

    Psichologai atkreipia dėmesį, kad baimę gali stiprinti ir suaugusiųjų komunikacija. Nuolatiniai perspėjimai apie erkes, „neliesk, nes purvina“, ar „neik į krūmus“ vaikui siunčia žinutę, kad parkas ar miškas yra rizikos zona, o ne įprasta gyvenimo dalis.

    Švietimo ir vaikų raidos specialistai pastebi ir praktinių požymių: daliai vaikų miške sunku drąsiai pakelti šaką, paliesti žievę ar sėdėti ant žemės. Tokios reakcijos dažnai rodo ne „kaprizą“, o patirties trūkumą, kai vaikas tiesiog nėra išmokęs jaustis saugiai natūralioje aplinkoje.

    Paradoksas tas, kad vengiant gamtos prarandamas vienas paprasčiausių emocinės savijautos stiprinimo būdų. Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama, jog buvimas žaliose erdvėse gali mažinti stresą, gerinti dėmesį ir savireguliaciją, o vaikams – padėti lengviau atgauti ramybę po įtemptos dienos.

    Ekspertai pabrėžia, kad sprendimas dažnai prasideda nuo mažų, reguliarių žingsnių: dažnesnių pasivaikščiojimų žaliose zonose, žaidimų lauke bet kokiu oru ir natūralių patirčių, kurios leidžia vaikui tyrinėti be gąsdinimo. Ilgainiui tai padeda atkurti ryšį su aplinka ir mažina tikimybę, kad baimė įsitvirtins kaip ilgalaikė problema.

  • 7 frazės, kurios augina vaiko pasitikėjimą: psichologai paaiškina, kodėl jos veikia

    7 frazės, kurios augina vaiko pasitikėjimą: psichologai paaiškina, kodėl jos veikia

    Kasdieniai tėvų žodžiai daro tiesioginę įtaką tam, kaip vaikas vertina save, drįsta bandyti ir mokosi iš klaidų. Psichologai pabrėžia, kad svarbiausia ne pagyrimų gausa, o jų tikslumas, nuoširdumas ir ryšys su konkrečiu vaiko elgesiu.

    Tyrimai apie motyvaciją rodo, kad vaikui labiau padeda pastangos ir strategijos įvardijimas, o ne etiketės apie įgimtus gebėjimus. Kai giriamas vien talentas, vaikas gali pradėti bijoti suklysti, o kai pastebimos pastangos, jis dažniau išlieka atkaklus ir bando dar kartą.

    Frazės, kurios stiprina vaiką

    Viena stipriausių žinučių vaikui yra: „Aš tavimi tikiu.“ Ji veikia kaip saugumo ir pasitikėjimo signalas, ypač kai vaikas nedrįsta imtis naujos užduoties arba nusivilia nesėkme.

    Ne mažiau svarbu pastebėti mąstymą: „Tu turi puikių idėjų.“ Tokia frazė skatina kūrybiškumą ir iniciatyvą, o vaikui parodo, kad jo mintys yra vertingos ir girdimos.

    Drąsą verta įvardyti konkrečiai: „Man patinka, kad išdrįsai.“ Tai padeda vaikui suprasti, kad drąsa nėra baimės nebuvimas, o gebėjimas veikti net tada, kai baisu.

    Ryšį ir artumą stiprina paprasti, kasdieniški pastebėjimai: „Tu mane prajuokini“ arba „Man patinka, kai pasakoji istorijas.“ Tokie sakiniai augina vaiko savivertę per patirtį, kad jis šeimai yra svarbus ne už pasiekimus, o už buvimą.

    Emocinį pagrindą kuria aiškiai pasakyta meilė: „Aš tave myliu.“ Specialistai pabrėžia, kad ši frazė ypač reikšminga po konflikto ar taisyklių priminimo, nes ji atskiria elgesio ribas nuo besąlygiško santykio.

    Galiausiai, vaikui svarbu girdėti, kad jo vaidmuo šeimoje matomas: „Tu esi puikus brolis“ arba „Tu esi puiki sesė.“ Tai stiprina priklausymo jausmą ir skatina rūpestingą elgesį, jei frazė siejama su konkrečiais pavyzdžiais.

    Kaip sakyti, kad veiktų?

    Ekspertai pataria vengti tuščių, bendrų pagyrimų ir dažniau rinktis konkrečius pastebėjimus apie pastangas, pasirinkimus ir pažangą. Pavyzdžiui, vietoj „Šaunuolis“ veiksmingiau pasakyti, ką tiksliai vaikas padarė gerai ir kodėl tai svarbu.

    Kasdienybėje gali padėti ir trumpi šeimos ritualai, kai vieną kartą ryte ar vakare pasakoma po vieną palaikančią frazę. Svarbiausia, kad ji būtų pasakyta ramiai, žiūrint į akis ir tikrai turint omenyje tai, ką sakote.

  • 7 priežastys, kodėl tėvų psichologinės traumos persiduoda vaikams ir net anūkams

    7 priežastys, kodėl tėvų psichologinės traumos persiduoda vaikams ir net anūkams

    Tėvų, senelių ar net prosenelių patirtos psichologinės traumos gali paveikti vaikų emocinę savijautą ir elgesį, net jei patys vaikai traumuojančių įvykių tiesiogiai neišgyveno. Psichologijoje tai vadinama tarp kartų perduodama, arba transgeneracine, trauma.

    Šis reiškinys dažniausiai pasireiškia ne vienu konkrečiu simptomu, o bendra šeimos atmosfera: nuolatiniu budrumu, įtampa, sunkumu pasitikėti kitais ar nepaaiškinamais kaltės ir gėdos jausmais. Mokslininkai pabrėžia, kad trauma „nepersikelia“ mistiškai, ją perduoda elgesio modeliai, santykiai ir aplinka.

    Viena dažniausių priežasčių yra identifikacija ir imitacija. Vaikai, stebėdami tėvų nerimą, depresyvumą, dirglumą ar agresiją, šiuos reagavimo būdus ima laikyti norma ir pritaiko juos savo gyvenime, ypač stresinėse situacijose.

    Kita svarbi grandis – nenuoseklus bendravimas ir šeimos nutylėjimai. Kai skaudžios patirtys tampa tabu, šeimoje formuojasi neįvardyti „pasakojimai“, kurie vis tiek reguliuoja elgesį: ko bijoti, apie ką nekalbėti, ko gėdytis ir ko vengti.

    Trauma taip pat gali paveikti prieraišumo stilių. Tėvams, kurie patys patyrė smurtą, netektis ar ilgalaikį nesaugumą, neretai sunkiau sukurti stabilų, šiltą ryšį su vaiku, o tai gali atsispindėti vaiko savivertėje ir gebėjime kurti artimus santykius.

    Didelę įtaką daro ir neverbaliniai signalai: intonacija, reakcijos į garsus, konfliktus ar net kasdienes problemas. Net jei suaugusieji sąmoningai stengiasi „neperduoti“ savo skausmo, vaikai dažnai perima emocinę įtampą iš kūno kalbos, nuotaikų svyravimų, perdėtos kontrolės ar, priešingai, emocinio atsitraukimo.

    Kai kuriais atvejais tarp kartų perduodamą traumą sustiprina socialinės ir ekonominės aplinkybės: skurdas, priklausomybės, smurto patirtys, ilgalaikis nesaugumas. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „likimas“ – ankstyvas pagalbos ieškojimas, psichoterapija ir atviresnė komunikacija šeimoje gali sumažinti pasekmes ir nutraukti pasikartojantį ciklą.

    Psichologai dažnai akcentuoja, kad vienas svarbiausių žingsnių – įvardyti problemą ir pripažinti patirtis, kurios buvo nutylimos. Kai vaikas auga aplinkoje, kur jausmai priimami, o sunkumai aptariami saugiai, tikimybė, kad trauma persiduos toliau, ženkliai mažėja.

  • Psichologai įspėja: ši frazė „tu toks protingas“ gali pakenkti vaiko motyvacijai

    Tėvams atrodo natūralu pagirti vaiką sakant, kad jis protingas ar talentingas. Vis dėlto raidos psichologai įspėja, kad tokia, iš pirmo žvilgsnio nekalta, pagyra kartais sukuria priešingą efektą: vaikas ima bijoti suklysti ir vengia sudėtingesnių užduočių.

    Tyrimuose pabrėžiama, kad kai vaikai dažnai giriami už įgimtas savybes, jie linkę sieti savo vertę su nuolatiniu „įrodymu“, jog yra protingi. Dėl to bet koks prastesnis rezultatas gali atrodyti ne kaip laikina nesėkmė, o kaip ženklas, kad su jais kažkas negerai.

    Kaip pagyra tampa spaudimu?

    Ilgalaikiai motyvacijos tyrimai rodo, kad dėmesys įgimtoms savybėms gali stiprinti fiksuotą mąstyseną. Tai požiūris, kai žmogus mano, kad gebėjimai yra pastovūs, todėl klaidos prilyginamos „įrodymui“, kad jis tiesiog nėra pakankamai gabus.

    Tokioje situacijoje vaikas dažniau renkasi lengvesnius uždavinius, kad išvengtų nesėkmės. Taip pat gali mažėti smalsumas ir noras bandyti iš naujo, nes rizika prarasti protingo vaiko etiketę ima atrodyti per didelė.

    Ką sakyti vietoj to?

    Specialistai rekomenduoja girti ne asmenybę, o pastangas, strategiją ir progresą. Vaikui svarbu išgirsti, kad vertinamas jo darbas ir sprendimų paieška, o ne „tobulas“ rezultatas.

    Tokios frazės kaip „matau, kiek įdėjai pastangų“, „gerai sugalvojai, kaip spręsti“, „patinka, kad nepasidavei“ padeda kurti augimo mąstyseną. Tuomet vaikas lengviau priima iššūkius, o klaidas ima suvokti kaip mokymosi dalį.

    Klaidos – ne nesėkmė

    Psichologai pabrėžia, kad suaugusiųjų reakcija po nesėkmės vaikui yra kritiškai svarbi. Jei po klaidos girdima žinutė „bandome dar kartą“ arba „ko iš to galime išmokti“, mažėja gėdos jausmas ir stiprėja atsparumas stresui.

    Pagyrų atsisakyti nereikia, tačiau verta subalansuoti, už ką vaikas giriamas. Kai akcentuojamas atkaklumas ir mokymasis, auga vidinė motyvacija, o rezultatai dažniau tampa ilgalaikio darbo, o ne baimės suklysti pasekme.

    „Pagyra turi padėti vaikui suprasti, kad gebėjimai auga per praktiką, o ne priklauso nuo vienos etiketės“, – pabrėžia vaikų raidos specialistai.

  • Kuo mažiau žaislų, tuo protingesnis žaidimas: mokslininkai pasakė, kiek jų iš tiesų reikia

    Daugelis tėvų mano, kad kuo daugiau žaislų, tuo daugiau galimybių vaikui mokytis ir lavėti. Tačiau tyrimai rodo priešingą efektą: per didelė pasirinkimų gausa gali blaškyti dėmesį ir trumpinti žaidimo trukmę.

    JAV Toledo universiteto mokslininkai stebėjo 36 mažylius nuo 18 iki 30 mėnesių amžiaus. Kiekvienas vaikas du kartus žaidė vienas: vieną kartą kambaryje buvo 4 žaislai, kitą kartą – 16, o laikas abiem sąlygoms buvo vienodas.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: kai žaislų buvo mažiau, vaikai ilgiau išlaikė dėmesį ties vienu daiktu ir rečiau „šokinėjo“ nuo vieno prie kito. Be to, jie sugalvojo daugiau būdų, kaip tą patį žaislą panaudoti skirtingose situacijose, o tai siejama su kūrybiškumu ir problemų sprendimu.

    Mokslininkų aiškinimu, didelis žaislų kiekis sukuria nuolatinį sprendimų priėmimą: vaikas daugiau laiko skiria rinkimuisi, o ne pačiam žaidimui. Kai pasirinkimų mažiau, lengviau įsitraukti, o žaidimas tampa gilesnis ir kryptingesnis.

    Tai nereiškia, kad namuose turi likti tik 4 žaislai. Esminė mintis kita: nebūtina visos kolekcijos laikyti vaiko akiratyje vienu metu, nes tai gali jį pervarginti ir mažinti susidomėjimą.

    Dėl to vis dažniau rekomenduojama žaislų rotacija: dalį žaislų savaitei ar dviem padėti į spintą ir vėliau pakeisti kitais. Taip vaikas patiria naujumo jausmą, o žaidimų erdvė išlieka tvarkinga ir neperkrauta.

    Universalios „teisingos“ žaislų normos nėra, nes ją lemia amžius, temperamentas ir interesai. Vis dėlto praktinis signalas paprastas: jei vaikas greitai praranda dėmesį ir tik pereina nuo vieno žaislo prie kito, problema gali būti ne žaislų kokybėje, o jų kiekyje ir nuolatiniame pertekliniame pasirinkime.

  • Nuobodulys per atostogas gali išeiti į naudą: kodėl neverta planuoti vaikams kiekvienos minutės

    Atostogos be grafiko: ką prarandame planuodami per daug

    Šiuolaikinių vaikų kasdienybė dažnai primena tvarkaraštį: mokykla, būreliai, namų darbai, suplanuotos veiklos ir ekranai. Dėl to atostogos tėvams neretai tampa projektu, kuriame norisi „užpildyti“ kiekvieną dieną, kad tik nebūtų tuščio laiko.

    Tačiau psichologai ir vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad po intensyvaus mokslo metų ritmo vaikams būtina ne tik pramoga, bet ir lėtas tempas. Neplanuotos valandos leidžia atkurti savireguliaciją, mažina įtampą ir padeda vaikui pačiam atrasti, kas jam įdomu.

    Kodėl nuobodulys svarbus vaikui?

    Frazė „man nuobodu“ daugeliui tėvų skamba kaip signalas skubiai sugalvoti užsiėmimą. Vis dėlto nuobodulys dažnai yra pradžia, o ne problema: tai momentas, kai vaikas ima ieškoti idėjų, kurti žaidimus, statyti slėptuves, piešti, konstruoti ar organizuoti veiklas su broliais, sesėmis ir draugais.

    Tokiose situacijose lavėja vaizduotė, problemų sprendimas ir savarankiškumas, o kartu stiprėja atsakomybės jausmas už savo laiką. Vaikas patiria, kad jam nebūtina nuolatinė išorinė stimuliacija ar suaugusiųjų paruošti scenarijai, kad būtų gera ir įdomu.

    „Nuobodulys vaikui dažnai yra kūrybiškumo startas, o ne ženklas, kad kažkas vyksta blogai“, – sako vaikų psichologai.

    Per daug atrakcionų gali varginti

    Perkrautas atostogų planas neretai duoda priešingą rezultatą: vietoje poilsio atsiranda skubėjimas, nuovargis ir nusivylimas, kai ne viskas pavyksta pagal planą. Nuolatinės kelionės tarp pramogų ar spaudimas „išnaudoti kiekvieną akimirką“ vargina ir vaikus, ir tėvus.

    Vis dažniau kalbama ir apie vaikų perstimuliavimą, kai kasdien gaunama per daug informacijos ir dirgiklių tiek realiame, tiek skaitmeniniame pasaulyje. Atostogos gali būti tinkamas metas grąžinti pusiausvyrą: pasivaikščiojimai gamtoje, ramus buvimas lauke ar paprastas žaidimas kieme padeda nusiraminti ir pailsėti.

    Kaip reaguoti, kai vaikas sako, kad nuobodu

    Vietoje to, kad iš karto siūlytumėte naują pramogą ar ekraną, verta palikti vaikui laiko pačiam „išbūti“ tą būseną. Jei matote, kad jam sunku pradėti, naudinga ne duoti sprendimą, o užduoti klausimus: ką šiandien norėtum veikti, ką galėtum sukurti iš to, ką turime, kokį žaidimą galėtum sugalvoti.

    Padėti gali ir paprasta idėja namuose ar kelionėje turėti priemonių, kurios skatina kūrybą, bet neprimeta konkretaus plano. Svarbiausia principas paprastas: atostogos nėra varžybos, kiek vietų aplankyti, jos pirmiausia skirtos poilsiui, ryšiui šeimoje ir erdvei vaikui augti.

  • Nuotolinė paskaita tėvams: kaip kalbėti su vaikais apie šiandienos grėsmes ir nerimą

    Tėvai ir globėjai kviečiami į nuotolinę paskaitą, skirtą tam, kaip su vaikais kalbėtis apie nerimą keliančius įvykius ir šiandienos grėsmes. Renginyje bus aptariama, kaip išlaikyti ramų, aiškų toną ir kartu padėti vaikui jaustis saugiau.

    Paskaita bus transliuojama birželio 8 dieną 18 valandą Utenos rajono savivaldybės „Youtube“ kanale. Dalyvavimas nuotoliniu būdu leidžia prisijungti iš bet kurios vietos ir klausytis kartu su kitais šeimos nariais.

    Psichologė Edita Vaišnoraitė žada praktiškai orientuotą turinį: kaip atsakyti į vaikų klausimus apie grėsmes, kaip atpažinti nerimo požymius ir kada verta kreiptis papildomos pagalbos. Taip pat bus kalbama apie šeimos pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms, kad vaikas gautų ne baimę, o aiškų veiksmų planą.

    Paskaitos trukmė sieks 1 valandą. Tiesioginės transliacijos metu tėvai galės užduoti klausimus ir išgirsti atsakymus, pritaikytus skirtingam vaikų amžiui bei šeimos situacijoms.

    Specialistai pabrėžia, kad vaikams svarbiausia ne informacijos kiekis, o suaugusiųjų emocinis stabilumas ir nuoseklumas. Kai suaugusieji pripažįsta jausmus, paaiškina situaciją paprastais žodžiais ir susitaria dėl kasdienių saugumo veiksmų, vaikams lengviau sumažinti įtampą ir grįžti prie įprastos rutinos.

  • Oro pavojaus situacijos ir autistiški vaikai: „Lietaus vaikai“ parengė vizualias istorijas šeimoms

    Oro pavojaus situacijos ir autistiški vaikai: „Lietaus vaikai“ parengė vizualias istorijas šeimoms

    Priemonė vaikams, tėvams ir specialistams

    Autistiškiems vaikams ir vaikams, kuriems sunkiau susidoroti su netikėtais pokyčiais, garsais ar nežinomybe, oro pavojaus situacijos gali kelti itin didelį nerimą. Tokiose akimirkose svarbiausia aiškumas ir nuspėjamumas, todėl vis dažniau taikomos struktūruotos, vizualiai pateiktos instrukcijos.

    Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, bendradarbiaudama su Lietuvos įtraukties švietime centru, parengė metodinę priemonę apie oro pavojų. Ji skirta vaikams, šeimoms ir specialistams, kurie ieško praktiškų būdų, kaip iš anksto pasiruošti galimoms grėsmės situacijoms.

    Kas pateikiama metodinėje medžiagoje

    Priemonėje pateikiamos vizualios istorijos, padedančios vaikui suprasti, kas vyksta oro pavojaus metu ir ko tikėtis skirtingose aplinkose. Numatyti scenarijai apima mokyklą, dienos centrą ir namus, kad vaikas galėtų lengviau perkelti išmoktus žingsnius į realias situacijas.

    Medžiaga parengta keliais sudėtingumo lygiais: nuo paprasto teksto iki simboliais paremtų sprendimų su minimaliu tekstu. Toks pritaikymas leidžia pasirinkti formatą pagal vaiko amžių, kalbinius gebėjimus ir tai, kaip jam lengviausia apdoroti informaciją.

    Nusiraminimo būdai ir praktinis pritaikymas

    Be istorijų, priemonėje pateikiamos idėjos, kaip vaikas gali padėti sau, kai jaučia nerimą ar baimę. Tai svarbu, nes stresas gali stiprėti ne tik dėl pačios grėsmės, bet ir dėl intensyvių garsų, skubos, žmonių susitelkimo ar pasikeitusios rutinos.

    Specialistai pabrėžia, kad veiksmingiausia pagalba yra prevencinė: priemones verta peržiūrėti iš anksto, aptarti žingsnius ramiu metu ir, jei įmanoma, trumpai „parepetuoti“ saugius veiksmus. Tuomet realios situacijos metu mažėja nežinomybės, o kartu ir sensorinės bei emocinės perkrovos rizika.

    Metodinę priemonę numatyta naudoti plačiai: namuose, ugdymo įstaigose, dienos centruose ir kitose vietose, kur vaikas gali atsidurti oro pavojaus metu. Organizatoriai pabrėžia, kad aiški, vizuali ir nuosekli informacija padeda ne tik vaikui, bet ir suaugusiesiems greičiau susitarti dėl vienodų veiksmų.

  • Naujas tyrimas: motinų nepritarimas dažnai nutraukia vaikų draugystes, bet kaina gali būti didelė

    Daugelis tėvų atpažįsta situaciją, kai vaiko draugų ratas kelia nerimą ir norisi įsikišti. Dažnai atrodo, kad paprasčiausias kelias yra uždrausti bendrauti su „netinkamu“ draugu. Tačiau naujas ilgalaikis tyrimas rodo: toks sprendimas išties veikia, tik ne visada taip, kaip tikimasi.

    Žurnale Child Development paskelbtame dvejus metus trukusiame tyrime mokslininkai analizavo, kaip tėvų nepritarimas veikia vaikų draugystes. Tyrimą vykdė Florida Atlantic University ir Mykolo Romerio universitetas, o stebėjime dalyvavo 394 mokiniai nuo 9 iki 14 metų, jų santykiai buvo sekami tris semestrus.

    Nors vaikai ir toliau mokėsi tose pačiose klasėse, maždaug trečdalis artimiausių draugysčių per stebėjimo laikotarpį nutrūko. Tyrimo autoriai pažymi, kad dažniausiai lūžį nulėmė būtent motinos išsakyta neigiama nuomonė apie konkrečią draugystę.

    Kaip „suveikia“ nepritarimas

    Tėvai neretai mano, kad draudimas privers vaiką susimąstyti ir pačiam atsitraukti nuo žalingos įtakos. Tyrimo išvados rodo kitą mechanizmą: nepritarimas dažnai veikia kaip tiesioginis socialinis „stabdis“, mažinantis galimybes susitikti ir didinantis psichologinį spaudimą atsisakyti ryšio.

    „Motinos yra labai veiksmingos santykių „vykdytojos“. Dauguma draugysčių neišgyvena motinos pasmerkimo“, – sakė Florida Atlantic University psichologijos profesorius Brettas Laursenas.

    Pasak tyrėjų, dalis vaikų nutraukia santykį todėl, kad nori įtikti tėvams, priima jų argumentus arba susiduria su praktiškais ribojimais. „Gali būti, kad paauglys leidžiasi įtikinamas. Arba nori, kad tėvai būtų patenkinti. Arba draugystę užgniaužia tėvų nustatyti apribojimai“, – sakė pirmoji tyrimo autorė Goda Kaniušonytė.

    Kitu atveju draugystė nesubyra iš karto, bet palaipsniui praranda kokybę. Kai vaikas nuolat girdi kritiką apie draugą, santykyje atsiranda įtampa, mažėja šiluma ir parama, o draugas gali jaustis nepageidaujamas. Ilgainiui ryšys tampa toks nepatogus, kad nutrūksta savaime.

    Kodėl tai nebūtinai gera žinia

    Nors „uždraustas“ draugas dažnai iš tiesų dingsta iš vaiko kasdienybės, mokslininkai ragina tokios baigties nelaikyti pergale. Nutraukta draugystė gali reikšti, kad vaikas laikinai lieka be artimų ryšių arba yra priverstas rinktis iš mažiau tinkamų alternatyvų.

    Tyrėjai pabrėžia ir rizikas vaiko emocinei savijautai: socialinis atstūmimas, vienišumas ir silpnesnis draugų palaikymas gali didinti pažeidžiamumą bendraamžių patyčioms. Vaikai, neturintys draugų, dažniau atsiduria pažeidžiamoje pozicijoje klasėje ir kieme, o tai gali atsiliepti pasitikėjimui savimi bei elgesiui.

    Tyrime taip pat pastebėtas amžiaus skirtumas. Jaunesni vaikai po motinos įsikišimo dažniau patirdavo palaikymo sumažėjimą draugystėje, o vyresniems tai greičiau tapdavo tiesioginiu signalu ryšį nutraukti. Vis dėlto bendras scenarijus kartojosi abiejose grupėse: nepritarimas, prastėjanti santykių kokybė ir galiausiai išsiskyrimas.

    Ką siūlo mokslininkai vietoj draudimų

    Autoriai siūlo alternatyvą, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mažiau „griežta“, bet ilgainiui veiksmingesnė. Vietoj draudimų rekomenduojama stiprinti ryšį su vaiku, kurti namuose šiltą ir palaikančią atmosferą, o rizikingas situacijas aptarti ramiai ir konkrečiai.

    „Vietoj sunkios rankos geriau kurti namuose šilumos ir palaikymo atmosferą. Tai ne tik stiprina ryšį su tėvais, bet ir padeda vaikams atsispirti neigiamam bendraamžių spaudimui bei kurti sveikas draugystes“, – sakė B. Laursenas.

    Specialistų požiūriu, tėvų tikslas turėtų būti ne greitai „nukirsti“ nepatinkančią draugystę, o padėti vaikui ugdyti socialinius įgūdžius ir gebėjimą atpažinti riziką. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai draugų įtaka didėja, o vien draudimai gali paskatinti slaptą bendravimą ir silpnesnį atvirumą namuose.

  • Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Miestas ir kaimas: skirtingi iššūkiai

    Beveik 20 000 vaikų ir paauglių duomenis išanalizavę mokslininkai nustatė, kad gyvenamoji aplinka siejasi su skirtingomis psichikos sveikatos rizikomis. Tyrime, kuriame vertinti 6–16 metų mokiniai, išryškėjo aiškus miesto ir kaimo skirtumas.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad kaimo vietovėse augantys vaikai dažniau patiria depresijos, nerimo, socialinio užsisklendimo ir emocinių sunkumų požymių. Tuo metu miestuose augantiems vaikams dažniau fiksuojamos elgesio problemos, įskaitant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingus bruožus.

    Ką parodė vertinimai mokyklose?

    Analizuojant mokinių klausimynus ir psichologinių sunkumų rodiklius, kaimo vaikai dažniau rinko aukštesnius balus ties nerimu, prislėgtumu, somatiniais nusiskundimais ir dėmesio problemomis. Miesto mokiniai dažniau išsiskyrė socialiniais sunkumais ir taisyklių laužymu.

    Atskira analizė apėmė 3 003 mokinius, kuriems buvo nustatytas psichikos sutrikimas. Šioje grupėje skirtumai tarp miesto ir kaimo buvo dar ryškesni, o simptomų pobūdis dažniau „susigrupuodavo“ pagal gyvenamąją aplinką.

    Tyrime taip pat pastebėtas lyčių aspektas: berniukų psichologinių simptomų sąsajos reikšmingiau skyrėsi priklausomai nuo to, ar jie gyvena mieste, ar kaime. Mergaičių grupėje tokio aiškaus skirtumo pagal gyvenamąją vietą tyrėjai nefiksavo.

    Kodėl atsiranda šis skirtumas?

    Autoriai nurodo, kad kaimo vietovėse didesnę įtaką gali turėti socialiniai ir ekonominiai veiksniai: mažesnės pajamos, siauresnės ugdymo galimybės ir ribotesnė psichikos sveikatos paslaugų pasiūla. Prie emocinių sunkumų prisideda ir socialinė izoliacija bei retesnė ankstyva pagalba.

    Dar vienas svarbus veiksnys, aptartas tyrime, yra vadinamieji „palikti vaikai“, kai tėvai išvyksta dirbti į miestus, o vaikus augina seneliai ar kiti giminaičiai. Tyrėjų teigimu, toks šeimos išsiskyrimas gali didinti apleistumo jausmą ir sietis su prislėgtumu bei kitais emociniais sunkumais.

    Miesto vaikų atveju didesnį vaidmenį, anot autorių, gali turėti intensyvesnė akademinė konkurencija, greitesnis gyvenimo tempas ir didesnis su mokslu susijęs stresas. Tyrime pažymima ir tai, kad miestuose dėmesio ir elgesio sunkumai dažniau atpažįstami bei diagnozuojami dėl geresnio paslaugų prieinamumo.

    „Išryškėję regioniniai skirtumai rodo, kad reikia vietovei pritaikytų priemonių, sprendžiančių skirtingus iššūkius“, – rašė tyrimo autoriai.

    Jų vertinimu, kaimo vietovėse gali būti ypač svarbus ankstyvesnis emocinių sunkumų atpažinimas ir lengviau pasiekiamos paslaugos, įskaitant nuotolines konsultacijas. Miestuose prioritetu galėtų tapti ankstyvas elgesio ir dėmesio sunkumų pastebėjimas mokyklose bei nuosekli pagalba šeimai.

    Ką svarbu žinoti apie ribojimus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad vaiko psichikos sveikata vertinta naudojant vieną pagrindinę vertinimo priemonę, todėl tai gali neapimti viso individualių sunkumų spektro. Be to, tyrimas buvo momentinis, tad negalima tiksliai pasakyti, kaip šie skirtumai keičiasi vaikui augant.

    Dar viena svarbi detalė yra geografinė imtis: duomenys rinkti vienoje Vakarų Kinijos provincijoje. Dėl to rezultatai gali nevisiškai atspindėti visos šalies, o juo labiau kitų valstybių situaciją, tačiau jie išryškina kryptį, į kurią siūloma atkreipti dėmesį planuojant prevenciją.