CP v2

Tag: Vaikų raida

  • Vilniaus rajone startavo nauja paslauga: šeimos vaikų raidos pagalbą gaus greičiau ir arčiau

    Vilniaus rajone startavo nauja paslauga: šeimos vaikų raidos pagalbą gaus greičiau ir arčiau

    Nuo rugsėjo 1 dienos Vilniaus rajono poliklinikoje pradėtos teikti vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos dienos stacionaro paslaugos. Nemenčinėje šeimos gali kreiptis dėl kompleksinio vaiko raidos ir funkcinių gebėjimų įvertinimo bei gauti kelių sričių specialistų pagalbą vienoje vietoje.

    Įstaiga skelbia, kad šiuo metu naujoms paslaugoms nėra susidariusių eilių, o tai reikšminga tėvams, kuriems anksčiau tekdavo laukti kelis mėnesius. Praktikoje ankstyvas įvertinimas ir greitesnis terapijų pradėjimas dažnai lemia geresnius vaiko kalbos, judėjimo, socialinių įgūdžių ir savarankiškumo rezultatus.

    „Vaikų sveikata ir galimybė gauti reikalingą pagalbą laiku yra vienas iš pagrindinių lūkesčių, keliamų mūsų rajono gydymo įstaigoms. Norime, kad Vilniaus rajono šeimoms kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos būtų kuo lengviau pasiekiamos“, – sakė Vilniaus rajono savivaldybės meras Robert Duchnevič.

    Ankstyvoji reabilitacija skirta vaikams iki 7 metų, kai nustatomi arba įtariami raidos, kalbos, judėjimo, elgesio, emocijų ar neurologiniai sutrikimai. Įvertinus vaiko poreikius sudaromas individualus planas, kuris gali apimti kineziterapiją, ergoterapiją, logopedo pagalbą, psichologo konsultacijas, elgesio ar žaidimų terapiją.

    Dienos stacionaro modelio esmė – komandinis darbas, kai vaiko situacija vertinama ne vieno specialisto, o kelių sričių komandos. Vaiko raidą gali vertinti gydytojas socialinis pediatras, kineziterapeutas, ergoterapeutas, klinikinis logopedas, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir bendrosios praktikos slaugytojas.

    Komanda ne tik dirba su vaiko sunkumais, bet ir konsultuoja tėvus, kaip stiprinti vaiko gebėjimus namuose, darželyje ir kasdienėse situacijose. Tokia praktika atitinka šiuolaikines ankstyvosios intervencijos kryptis, kai svarbu ne vien pavienės procedūros, bet ir nuoseklus šeimos įtraukimas, aplinkos pritaikymas bei reguliarus pažangos vertinimas.

    Dienos stacionare teikiamos dvi pagrindinės paslaugos – „Vaiko raida A“ ir „Vaiko raida B“, jos parenkamos pagal sutrikimo pobūdį ir sudėtingumą. „Vaiko raida A“ dažniau taikoma esant fiziologinės raidos, kalbos, judesių, regos ar klausos sunkumams, o „Vaiko raida B“ skirta sudėtingesniems atvejams, kai sutrikimai mišrūs ar įvairiapusiai.

    Esant poreikiui teikiama ir psichosocialinė pagalba šeimai, stiprinami tėvų ir vaiko santykiai, mokoma alternatyvios komunikacijos, lavinami kasdieniai įgūdžiai. Taip pat gali būti koordinuojamas bendradarbiavimas su švietimo ir socialinių paslaugų specialistais, kad pagalba vaikui būtų tęstinė ir nuosekli.

    Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos dienos stacionaro paslaugos teikiamos Nemenčinėje, Švenčionių g. 80, Vilniaus rajono poliklinikos patalpose. Dėl registracijos ir išsamesnės informacijos gyventojai kviečiami kreiptis į Vilniaus rajono poliklinikos skambučių centrą.

  • Kas lemia vaikų intelektą: mokslininkai atskleidė, kodėl didesnė įtaka gali tekti mamai

    Vai zināt, no kā jūsu bērni mantos intelektu – no mātes vai tēva? Atbildi sniedz jauns pētījums, raksta TSN.

    Jaunā pētījumā ir identificēti gēni, kuriem varētu būt izšķiroša loma intelekta attīstībā – mātes ieguldījums, visticamāk, varētu būt nozīmīgāks, saka eksperti.

    Kembridžas universitātes ekspertu pētījums atklāj, ka ievērojama daļa gēnu, kas atbild par intelektu, atrodas X hromosomā.

    Tā kā sievietēm ir divas X hromosomas, bet vīriešiem tikai viena, mātes ģenētiskais ieguldījums var būt lielāks – tas nozīmē, ka inteliģenta māte, visticamāk, nodos savas spējas bērnam.

    pexels.com

    Tā sauktie iepriekš noteiktie gēni uzvedas atšķirīgi atkarībā no vecāku izcelsmes. Ar intelektu saistītie gēni bieži vien ir aktīvi tikai tad, ja tie ir mantoti no mātes, savukārt tie, kas ir mantoti no tēva, var palikt neaktīvi.

    Mātes un tēva gēni ietekmē dažādas attīstības jomas – smadzeņu garozu, kas atbild par domāšanu, atmiņu, valodu, uzmanību un uztveri, būtiski ietekmē mātes gēni.

    Savukārt limbisko sistēmu, kas kontrolē emocijas un instinktus, kā arī placentas attīstību, biežāk nosaka tēva gēni. Pētnieki arī uzsver, ka embriji, kas satur tikai viena vecāka ģenētisko materiālu, neizdzīvo. Tas parāda nepieciešamību gan mātei, gan tēvam dot ieguldījumu normālā attīstībā.

    Intelekts ir kas vairāk nekā gēni

    Lai gan ģenētikai ir liela nozīme, intelektu veido arī vide. Attiecību kvalitāte ar vecākiem, uzmanība, emocionālais atbalsts un stimulācija agrīnā dzīves posmā ievērojami uzlabo bērna spēju risināt problēmas, pielāgoties un mācīties.

    pexels.com

    Ko tas nozīmē praksē?

    Pētījuma rezultāti liecina par jaunu perspektīvu: bērna intelekts var būt ciešāk saistīts ar mātes gēniem. Tomēr abu vecāku loma joprojām ir kritiska, un patiesais priekšstats par to, kā attīstās garīgās spējas, ir sarežģīta iedzimtības un vides mijiedarbība, kas pastāvīgi ietekmē viena otru.

  • Vaikas prašo tik vieno filmuko vėl ir vėl: specialistai paaiškino, ką tai iš tiesų reiškia

    Daugeliui tėvų pažįstama situacija: vaikas vėl prašo to paties filmuko ir nesusidomi nei naujais, nei kitais pasiūlymais. Iš šalies tai gali atrodyti kaip užsispyrimas, tačiau vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad dažniausiai tai yra natūrali raidos dalis.

    Kartojimas mažiems vaikams padeda jaustis saugiau, nes jie žino siužetą, veikėjus ir įvykių seką. Kai aplinkoje daug naujovių, pažįstamas turinys tampa nuspėjamas ir mažina įtampą.

    Žiūrėdamas tą patį filmuką vaikas dažnai mokosi kalbos, įsimena frazes ir intonacijas, o vėliau jas pritaiko kasdienėse situacijose. Taip pat lengviau atpažįsta emocijas ir supranta priežasties bei pasekmės ryšius istorijoje.

    Smegenys mokosi per kartojimą

    Tyrimai apie ankstyvąją vaikų raidą rodo, kad kartojimas padeda stiprinti smegenų nervinius ryšius. Kuo daugiau kartų vaikas susiduria su ta pačia informacija, tuo lengviau ją apdoroja, tiksliau prognozuoja įvykius ir labiau pasitiki savo supratimu.

    Dėl to filmukas gali veikti kaip savotiška treniruotė: pirmą kartą vaikas pagauna bendrą siužetą, vėliau ima pastebėti detales, o dar vėliau pradeda atkartoti žodžius, daineles ar net veikėjų elgesį.

    Kada tai gali tapti problema?

    Pats noras kartoti tą patį turinį paprastai nėra žalingas, tačiau svarbi intensyvumo riba. Daugiau dėmesio verta skirti situacijoms, kai vaikas visiškai atsisako bet kokio kito turinio, o bandymai išjungti ekraną nuolat baigiasi stipriais pykčio proveržiais.

    Dar vienas signalas yra per ilgas bendras ekrano laikas, kai jis ima išstumti miegą, aktyvų judėjimą, žaidimus ar bendravimą. Tokiais atvejais problema dažniausiai yra ne konkretus filmukas, o bendras įprotis ir ribų nebuvimas.

    Kaip elgtis be draudimų

    Staigūs draudimai dažnai sukelia priešingą efektą ir tik padidina konfliktą. Kur kas veiksmingiau susitarti dėl aiškaus žiūrėjimo laiko ir pokyčius įvesti palaipsniui, kad vaikas galėtų jiems pasiruošti.

    Praktikoje padeda principas, kai po mėgstamo filmuko pasiūlomas dar vienas pasirinkimas, taip plečiant repertuarą be spaudimo. Taip pat svarbu iš anksto įspėti, kada ekranas bus išjungtas, nes net ir kelių minučių perspėjimas mažina protestą.

    Vaikams svarbus kontrolės jausmas, todėl geriau veikia pasirinkimas iš dviejų aiškių alternatyvų, o ne kategoriškas ne. Kai šalia atsiranda kitos veiklos, pavyzdžiui, žaidimai, piešimas ar laikas lauke, ekranas natūraliai tampa tik viena iš dienos dalių.

    Specialistai pabrėžia, kad pasikartojantis filmukas gali būti ir emocinis saugumo taškas, ypač po įtemptos dienos ar didelių pokyčių. Tėvų tikslas dažniausiai nėra uždrausti pažįstamą turinį, o sukurti balansą ir padėti vaikui pamažu priimti naujoves.

  • Kuo mažiau žaislų, tuo protingesnis žaidimas: mokslininkai pasakė, kiek jų iš tiesų reikia

    Daugelis tėvų mano, kad kuo daugiau žaislų, tuo daugiau galimybių vaikui mokytis ir lavėti. Tačiau tyrimai rodo priešingą efektą: per didelė pasirinkimų gausa gali blaškyti dėmesį ir trumpinti žaidimo trukmę.

    JAV Toledo universiteto mokslininkai stebėjo 36 mažylius nuo 18 iki 30 mėnesių amžiaus. Kiekvienas vaikas du kartus žaidė vienas: vieną kartą kambaryje buvo 4 žaislai, kitą kartą – 16, o laikas abiem sąlygoms buvo vienodas.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: kai žaislų buvo mažiau, vaikai ilgiau išlaikė dėmesį ties vienu daiktu ir rečiau „šokinėjo“ nuo vieno prie kito. Be to, jie sugalvojo daugiau būdų, kaip tą patį žaislą panaudoti skirtingose situacijose, o tai siejama su kūrybiškumu ir problemų sprendimu.

    Mokslininkų aiškinimu, didelis žaislų kiekis sukuria nuolatinį sprendimų priėmimą: vaikas daugiau laiko skiria rinkimuisi, o ne pačiam žaidimui. Kai pasirinkimų mažiau, lengviau įsitraukti, o žaidimas tampa gilesnis ir kryptingesnis.

    Tai nereiškia, kad namuose turi likti tik 4 žaislai. Esminė mintis kita: nebūtina visos kolekcijos laikyti vaiko akiratyje vienu metu, nes tai gali jį pervarginti ir mažinti susidomėjimą.

    Dėl to vis dažniau rekomenduojama žaislų rotacija: dalį žaislų savaitei ar dviem padėti į spintą ir vėliau pakeisti kitais. Taip vaikas patiria naujumo jausmą, o žaidimų erdvė išlieka tvarkinga ir neperkrauta.

    Universalios „teisingos“ žaislų normos nėra, nes ją lemia amžius, temperamentas ir interesai. Vis dėlto praktinis signalas paprastas: jei vaikas greitai praranda dėmesį ir tik pereina nuo vieno žaislo prie kito, problema gali būti ne žaislų kokybėje, o jų kiekyje ir nuolatiniame pertekliniame pasirinkime.

  • Tėvams, auginantiems vaikus su autizmu: viena genetinė priežastis dažnai lieka nepastebėta

    Tėvams, auginantiems vaikus su autizmu: viena genetinė priežastis dažnai lieka nepastebėta

    Kas yra trapiojo X sindromas?

    Trapiojo X sindromas yra paveldima genetinė būklė, susijusi su FMR1 geno pokyčiu X chromosomoje. Šis genas įprastai padeda gaminti baltymą FMRP, svarbų nervų sistemos vystymuisi ir sinapsių veiklai.

    Esant trapiojo X sindromui, tam tikra DNR sekos dalis FMR1 gene per daug kartų pasikartoja, todėl genas „nutildomas“ ir organizmas pagamina per mažai FMRP. Dėl to sutrinka smegenų raida, o simptomai laikui bėgant tampa vis ryškesni.

    Kodėl tai svarbu vaikams su autizmo požymiais?

    Trapiojo X sindromas laikomas viena dažniausių paveldimų intelekto negalios priežasčių, o daliai vaikų jis pasireiškia ir autizmo spektro bruožais. Tyrimai rodo, kad apie 50–70 proc. berniukų, turinčių trapiojo X sindromą, atitinka autizmo spektro sutrikimų kriterijus.

    Ši būklė dažniausiai sunkiau pasireiškia berniukams, nes jie turi vieną X chromosomą. Mergaitėms simptomai neretai būna švelnesni, nes antra X chromosoma gali iš dalies kompensuoti genetinio pokyčio pasekmes.

    Manoma, kad trapiojo X sindromu serga maždaug 1 iš 4 000–7 000 berniukų ir 1 iš 6 000–11 000 mergaičių. Premutacijos, kuri gali būti perduodama vaikams, nešiotojų tarp moterų gali būti apie 1 iš 150–250, o tarp vyrų apie 1 iš 400–800.

    Įspėjamieji ženklai ir diagnostika

    Nors genetinis pokytis yra nuo pradėjimo momento, pirmus mėnesius trapiojo X sindromą atpažinti sunku. Dažniausiai nerimą keliantys signalai pastebimi nuo 6 iki 24 gyvenimo mėnesio, kai vaiko raida atrodo lėtesnė nei bendraamžių.

    Dažnesni požymiai apima raidos vėlavimą, kalbos sunkumus, mokymosi ir dėmesio problemas, padidėjusį nerimą, emocijų reguliavimo sunkumus, socialinį drovumą ar jautrumą pokyčiams. Kai kuriems vaikams pasitaiko ir elgesio bruožų, dėl kurių pirmiausia įtariamas autizmas.

    „Per penkerius metus ieškojome sūnaus diagnozės. Tyrimai ir specialistai buvo, bet atsakymo nebuvo, kol pediatrė paklausė, ar darėme genetinius tyrimus“, – sakė Marcin Bielawski, auginantis sūnų, kuriam nustatytas trapiojo X sindromas.

    Diagnozę patvirtina genetinis tyrimas iš kraujo mėginio, kuriuo nustatomas CGG pasikartojimų skaičius FMR1 gene. Vaikams, kuriems yra neaiškios kilmės intelekto raidos sutrikimas, ryškus raidos vėlavimas ar autizmo bruožai, toks tyrimas daugelyje šalių laikomas vienu esminių genetinės diagnostikos žingsnių.

    Ką keičia žinojimas ir kaip padėti vaikui?

    Specifinio, priežastį pašalinančio gydymo, kuris „sutaisytų“ FMR1 geną, šiuo metu nėra, tačiau tai nereiškia, kad pagalba ribota. Didžiausią reikšmę turi ankstyva ir kompleksinė pagalba, pasitelkiant raidos terapijas, logopedinę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, taip pat elgesio ir emocijų reguliavimo strategijas.

    Jei kartu pasireiškia dėmesio ir aktyvumo sutrikimas, epilepsija, ryškus nerimas ar depresijos simptomai, gydytojas gali svarstyti medikamentinį gydymą. Vaistai nepašalina genetinės priežasties, tačiau gali sumažinti labiausiai varginančius simptomus ir pagerinti kasdienį funkcionavimą.

    „Diagnozė mums buvo palengvėjimas, nes pagaliau supratome, su kuo susiduriame. Tai leidžia veikti dabar, kad ateityje vaikas galėtų kuo savarankiškiau gyventi“, – sakė Marcin Bielawski.

    Mokslininkai ieško tikslinių gydymo krypčių, kurios veiktų molekulinius mechanizmus, susijusius su sinapsių veikla, ir vertina genų inžinerijos potencialą. Kol kas tai nėra įprastas gydymo standartas, tačiau genetikos ir molekulinės biologijos pažanga didina viltį, kad ateityje atsiras veiksmingesni sprendimai.

    Kasmet liepos 22 dieną minima Pasaulinė trapiojo X sindromo diena, kai įvairiose šalyse simboliškai apšviečiami vieši objektai. Tokios iniciatyvos dažnai tampa proga priminti tėvams ir gydytojams, kad daliai vaikų, kuriems įtariamas autizmas ar fiksuojamas raidos vėlavimas, atsakymas gali slypėti genetiniuose tyrimuose.

  • Logopedai įspėja: šis populiarus prietaisas siejamas su vaikų kalbos vėlavimu ir isterijomis

    Išmanieji telefonai, planšetės ir televizoriai daugelyje šeimų tapo kasdienybe, tačiau specialistai primena, kad ankstyvame amžiuje ekranai gali trukdyti vaiko raidai. Ypač jautrus laikotarpis yra pirmieji gyvenimo metai, kai intensyviai formuojasi smegenų ryšiai ir socialiniai įgūdžiai.

    Vaikų raidos ekspertai ir pediatrų rekomendacijos sutaria dėl vieno principo: kūdikiams ir mažyliams iki 2 metų ekraninis laikas neturėtų būti įprasta veikla. Dažniausiai kaip pagrįsta išimtis įvardijami tik trumpi vaizdo skambučiai su artimaisiais, kai vaikas bendrauja su realiu žmogumi.

    Kodėl ekranas nepakeičia bendravimo

    Ankstyvoje vaikystėje kalba, savireguliacija ir dėmesio valdymas daugiausia mokomasi per gyvą kontaktą: pokalbius, žaidimą, judėjimą, prisilietimus ir reakcijas į aplinką. Ekranas gali pateikti garsus ir vaizdus, bet jis neatstoja abipusio dialogo, kai vaikas skatinamas atsakyti, kartoti, derinti emocijas ir mokytis socialinių taisyklių.

    „Net ir kokybiškas edukacinis turinys neatsveria to, ką vaikui duoda gyvas bendravimas, žaidimas ir tėvų dėmesys“, – sako vaikų raidos specialistai.

    Kokios rizikos siejamos su per ilgu ekrano laiku

    Kai ekranas tampa pagrindiniu laisvalaikio šaltiniu, dažniau pastebimos problemos, kurios tiesiogiai paliečia kasdienį šeimos gyvenimą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad daliai vaikų gali ryškėti kalbos vėlavimo požymiai, nes mažėja situacijų, kuriose reikia kalbėti, prašyti ar tarti garsus.

    Taip pat aptariamas dėmesio išlaikymo sunkėjimas, nes greitai besikeičiantys vaizdai ir nuolatiniai dirgikliai priprato smegenis prie trumpų stimulų. Kartu gali didėti emocinis nestabilumas, kai vaikui sunku nusiraminti be įrenginio, o frustracija pasireiškia ašaromis ar isterijomis.

    Ne mažiau svarbūs ir su sveikata susiję veiksniai: prastesnė miego kokybė, mažesnis fizinis aktyvumas ir vėlesnis užmigimas, ypač jei ekranai naudojami vakare. Dėl to tėvai dažnai patenka į užburtą ratą, kai pavargusį vaiką dar sunkiau nuraminti, todėl ekranas vėl tampa lengviausiu sprendimu.

    Kaip naudoti ekranus saugiau

    Ekspertai pabrėžia, kad visiškai atriboti vaiką nuo skaitmeninės aplinkos ne visada realu, tačiau svarbiausia yra ne tik trukmė, bet ir turinio pobūdis bei suaugusiųjų įsitraukimas. Pasyvus atsitiktinių vaizdo įrašų žiūrėjimas dažniau siejamas su prastesniais įpročiais, o bendras žiūrėjimas ir aptarimas gali sumažinti rizikas.

    Praktikoje rekomenduojama neužleisti ekranams pagrindinio vaidmens raminant, valgant ar migdant, nes taip formuojamas stiprus įprotis. Taip pat patariama ekranus išjungti likus bent 1–2 valandoms iki miego, o dienotvarkėje sąmoningai palikti laiko judėjimui, skaitymui ir laisvam žaidimui, kuris vaikams yra kritiškai svarbus.

  • Tėvai dažnai nuvertina šį įprotį: keliolika minučių per dieną gali smarkiai pakeisti vaiko raidą

    Tėvai dažnai ieško brangių lavinamųjų priemonių, tačiau vienas paprastas kasdienis įprotis gali turėti ilgalaikį poveikį vaiko raidai. Specialistai pabrėžia, kad reguliarus skaitymas garsiai nuo pat kūdikystės siejamas su geresniais kalbos, dėmesio ir emociniais įgūdžiais.

    Ankstyvasis laikotarpis ypač svarbus, nes mažų vaikų smegenys sparčiai kuria ryšius, o kalbos aplinka formuoja jų žodyną ir supratimą. Kuo daugiau vaikas girdi gyvos kalbos, tuo lengviau jam vėliau atpažinti garsus, mokytis žodžių ir kurti sakinius.

    Kaip skaityti pagal amžių?

    Naujagimiams tinka labai kontrastingos, juodai baltos knygelės ir ramus tėvų balsas, nes tokiame amžiuje kūdikiai dar menkiau skiria smulkias detales. Net jei skaitomas tekstas atrodo per sudėtingas, vaikui vertingiausia yra intonacija, ritmas ir artimas kontaktas.

    Kūdikiams, kurie jau aktyviau domisi aplinka, praverčia tvirtos kartoninės knygos su ryškiomis iliustracijomis ir įvairiomis faktūromis. Tokia patirtis lavina smulkiąją motoriką ir smalsumą, o tėvų komentarai apie paveikslėlius padeda susieti žodžius su objektais.

    Mokyklinio amžiaus vaikai dažniau nori patys rinktis knygas, todėl verta skatinti jų savarankiškumą ir leisti išbandyti skirtingus žanrus. Net ir šiuo etapu skaitymas garsiai išlieka naudingas, ypač kai norima aptarti siužetą, veikėjų sprendimus ar naujus žodžius.

    Kodėl skaitymas garsiai toks svarbus?

    Skaitymas garsiai plečia vaiko žodyną ir supažindina su sudėtingesne kalba, kurios kasdieniuose pokalbiuose dažnai pritrūksta. Tai ypač aktualu, nes kalbinis pasirengimas mokyklai siejamas ne su ankstyvu raidžių kalimu, o su gebėjimu suprasti pasakojimą, nuosekliai dėlioti mintis ir išgirsti kalbos struktūrą.

    Ne mažiau svarbus ir emocinis aspektas: bendras skaitymas kuria artumo jausmą, saugumo rutiną ir padeda vaikui mokytis atpažinti emocijas. Stebėdamas tėvų mimiką ir girdėdamas intonaciją, vaikas natūraliai perima socialinius signalus.

    „Skaitymas kūdikiams ir mažiems vaikams yra labai svarbus, nes padeda jiems mokytis kalbėti ir suteikia pagrindą socialiniams bei emociniams įgūdžiams“, – pabrėžia vaikų sveikatos specialistė.

    Kasdieniai įpročiai, kurie veikia

    Praktikoje svarbiausia reguliarumas, o ne tobulumas: net kelios minutės per dieną gali tapti tvirtu įpročiu. Daugelis šeimų renkasi skaitymą prieš miegą, nes tai padeda vaikui nusiraminti ir aiškiai žymi dienos pabaigos rutiną.

    Verta sekti vaiko reakciją ir įtraukti jį į pokalbį apie paveikslėlius, veikėjų poelgius ar istorijos tęsinį. Jei vaikas juda, ropoja ar laksto po kambarį, tai dar nereiškia, kad skaitymas bevertis, nes jis vis tiek girdi kalbą ir mokosi klausytis.

    Kai vaikas mažas, knyga neturi būti suvokiama kaip pareiga ar pamoka. Ilgainiui būtent teigiama patirtis su knygomis dažniau lemia, ar vaikas norės skaityti pats, kai tam ateis laikas.

  • Ekspertai įspėja: vaikščiojimas basomis gali pakeisti laikyseną ir sumažinti skausmus

    Ekspertai įspėja: vaikščiojimas basomis gali pakeisti laikyseną ir sumažinti skausmus

    Didžiąją žmogaus evoliucijos dalį pėdos dirbo basomis, o paprasta avalynė labiau saugojo nuo šalčio ir sužeidimų, nei keitė judesį. Šiandien situacija pasikeitė: storas padas, ryški amortizacija, pakelta kulno dalis ir siaura priekinė batų zona gali riboti natūralų pėdos darbą.

    Specialistai pabrėžia, kad pėda nėra standi atrama. Ją sudaro 26 kaulai, daugiau nei 30 sąnarių, daugybė raumenų ir receptorių, kurie nuolat perduoda informaciją nervų sistemai. Kai pėda ilgai „uždaroma“ į standesnę avalynę, mažėja pirštų judrumas ir silpnėja smulkieji raumenys.

    Dėl to kūnas neretai pradeda kompensuoti aukščiau: keliuose, klubuose ar juosmeninėje nugaros dalyje. Būtent todėl kineziterapeutai ir kiti judesio specialistai vis dažniau primena apie paprastą įprotį namuose dažniau būti be batų, jei aplinka saugi ir švari.

    „Pėdos darbas daro įtaką visai laikysenai, o jutiminiai signalai iš pado padeda geriau valdyti pusiausvyrą ir koordinaciją“, – sako judesio specialistai.

    Vaikščiojimas basomis suteikia daugiau skirtingų pojūčių, ypač kai keičiasi paviršiai: medis, kilimas, smėlis ar žolė. Tokia įvairovė lavina propriocepciją, tai yra gebėjimą jausti kūno padėtį erdvėje, todėl judesiai gali tapti tikslesni, o žingsnis stabilesnis.

    Ypač daug dėmesio basoms pėdoms skiriama vaikų raidos kontekste, nes pėda dar formuojasi. Praktikoje tai reiškia, kad saugioje aplinkoje dažnesnis vaikščiojimas basomis gali padėti geriau lavinti pusiausvyrą, koordinaciją ir natūralų ėjimo modelį. Tačiau vaikams, kaip ir suaugusiesiems, svarbiausia yra saugumas ir tinkamos sąlygos.

    Pastaraisiais metais populiarėja minimalistinė avalynė, dažnai vadinama barefoot, kurios tikslas – apsaugoti pėdą, bet kuo mažiau riboti jos judesį. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad prie tokios avalynės būtina pratintis palaipsniui, ypač jei ilgą laiką buvo avimi batai su stora amortizacija ar pakeltu kulnu.

    Visiems basas vaikščiojimas tinka ne vienodai: sergant diabetu, turint sutrikusį pėdų jutimą, žaizdų, ryškių deformacijų ar nuolatinių skausmų, verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Tačiau daugeliui žmonių saugus, saikingas vaikščiojimas basomis namuose gali tapti paprastu būdu aktyvinti pėdas ir grąžinti daugiau natūralaus judesio kasdienybėje.

  • Study Tracks Overimitation in Infants: Copying Starts Early, but In-Group Bias Comes Later

    Infants begin copying unnecessary actions well before age two, but that early tendency does not yet appear tied to choosing people who seem more similar to them. That is the central finding of a new Concordia University study published in Frontiers in Developmental Psychology.

    Overimitation refers to copying steps that are irrelevant to achieving a goal, such as repeating an extra action when opening a box to reach a toy. Researchers have long linked the behavior in older children to social affiliation, but evidence in children under two has been limited.

    What the new study tested

    The team observed 73 children aged 16 to 21 months, with an average age just over 18 months. Each child completed four tasks designed to measure different types of imitation and a separate test for in-group preference.

    In the overimitation task, an adult demonstrated three steps to open a box, including one action that did not help retrieve the toy. Other tasks measured memory-based copying and the ability to infer an adult’s intended goal when the adult appeared to fail at completing an action.

    Low overimitation, no in-group pull

    The researchers found low levels of overimitation at this age, and children’s performance was not driven by in-group preference. In the in-group task, children chose between objects offered by a woman and a robot, and their choices did not predict overimitation.

    By contrast, two other imitation measures showed a clear relationship: elicited imitation, often used to assess early memory, and imitation of unfulfilled intentions. This pattern suggests that at 16 to 21 months, imitation is more closely aligned with developing cognition and recall than with group-based social motivations.

    Why it matters for parents and educators

    The authors argue that the social reasons often proposed for overimitation may emerge later in development, as children learn more about group membership. They point to related work indicating that by around preschool age, overimitation can align more with preferences for similar peers.

    The findings also serve as a reminder that very young children may copy both helpful and unnecessary behaviors from adults. The researchers say this has implications for modeling actions in homes and classrooms where early learning is strongly shaped by observation.

  • Ne vien nostalgija: psichologas paaiškina, kodėl tėvai saugo vaikų piešinius ir atspaudus

    Psichologas Jamesas Whitfieldas, remdamasis ilgamete praktika, teigia pastebėjęs pasikartojantį motyvą: daiktų saugojimas gali tapti tyliu savęs patvirtinimu. Tokie daiktai tarsi liudija, kad konkretus etapas iš tiesų buvo ir kad žmogus jame dalyvavo.

    „Ši dėžė sako: tai įvyko. Aš čia buvau. Buvo viena spalio antradienio diena, kai mažas žmogus man įteikė šį piešinį, ir jis jį įteikė būtent man. Delno atspaudas nėra vien sentimentas. Tai tarsi kvitas“, – sakė J. Whitfieldas.

    Pasak specialisto, ankstyva tėvystė ar motinystė daugeliui įsimena kaip migla. Įvykius žmonės dažnai gali išvardyti, tačiau jiems sunkiau pajusti, kad jie patys buvo tų dienų centre, o ne tik „atliko pareigas“.

    Šį jausmą sustiprina tai, kaip smegenys apdoroja laiką ir prisiminimus. Kai dienos tampa panašios viena į kitą, smegenys linkusios jas „suspausti“ ir koduoti ne kaip atskirus, ryškius epizodus, o kaip vieną ilgą pasikartojimų seką.

    J. Whitfieldas aiškina, kad su mažais vaikais rutinų būna ypač daug: sauskelnės, maistas, miegas, vizitai pas gydytoją, darželio ritmas. Kai ryškių skirtumų mažai, keli metai atmintyje gali susilieti į vieną sunkiau atskiriamą laikotarpį.

    Psichologai taip pat mini, kad ilgalaikis stresas ir miego trūkumas gali skatinti depersonalizacijos pojūtį, kai žmogus tarsi stebi savo gyvenimą iš šalies. Tokiomis aplinkybėmis materialūs „įrodymai“ tampa atrama, padedančia susigrąžinti aiškumo jausmą.

    Todėl piešinys ant šaldytuvo ar segtuvas su kūrybiniais darbais kai kuriems tėvams yra daugiau nei miela smulkmena. Tai būdas pasakyti sau, kad tie metai ne praslydo nepastebėti ir kad ryšys su vaiku buvo tikras, net jei kasdienybė atrodė monotoniška.

    Specialistas pabrėžia, kad tokie archyvai dažniau reikalingi suaugusiajam nei vaikui. Vaikas užaugęs nebūtinai norės turėti kiekvieną piešinį, tačiau tėvams tai gali veikti kaip emocinis saugiklis ir atminties „inkaras“.

    Galiausiai, pasak J. Whitfieldo, žmonės linkę saugoti tai, ką bijo prarasti. O ankstyvieji vaiko metai praeina itin greitai, todėl aplankai, dėžės ir stalčiai neretai tampa paprastu būdu sulėtinti laiką bent prisiminimuose.