Pietų Afrikoje mokslininkai užfiksavo itin retą reiškinį: vainikuotasis erelis (Stephanoaetus coronatus) išperėjo ne tik savo, bet ir du egiptinės žąsies (Alopochen aegyptiaca) kiaušinius. Atvejis aprašytas mokslinėje publikacijoje, o stebėjimai atlikti naudojant nuotolines kameras ir tiesioginę transliaciją iš lizdo.
Tyrėjų teigimu, tai pirmasis patikimai patvirtintas atvejis, kai šio plėšriojo paukščio lizde aptikta mišri dėta tarp skirtingų rūšių. Dar labiau nustebino tai, kad ereliai kiaušinių neišstūmė ir elgėsi taip, tarsi visi jie būtų jų pačių.
Kaip žąsies kiaušiniai atsidūrė erelio lizde?
Įvykis fiksuotas Zimbali apylinkėse, į šiaurės rytus nuo Durbano, kur vainikuotieji ereliai pastaraisiais metais prisitaiko gyventi priemiesčių fragmentuotuose miškuose. Būtent tokiose vietovėse plėšrūnų lizdai tampa lengviau pasiekiami kitoms rūšims, ypač aktyviai besiginančioms ir teritoriją užimančioms žąsims.
Egiptinės žąsys ne visada peri tik savo įrengtuose lizduose: jos gali pasinaudoti apleistais lizdais arba užimti kitų paukščių perimvietes. Tyrime aprašyta situacija rodo, kad žąsis pasinaudojo momentu, kai erelių lizde nebuvo, ir padėjo du kiaušinius, o vėliau erelė juos rado ir pradėjo perėti kartu su savu.
Stebėjimai parodė, kad žąsys laikėsi netoliese ir į lizdą grįždavo tik tada, kai abu ereliai būdavo išskridę. Vos jiems sugrįžus, žąsys pasitraukdavo, tad perėjimo kontrolė realiai liko erelių porai.
Kas nutiko išsiritus jaunikliams?
Vasaros pabaigoje iš žąsies kiaušinių išsirito jaunikliai, o ereliai bandė juos šerti, kaip įprasta plėšriesiems paukščiams. Tačiau žąsiukai atsisakė tokio maisto, nes egiptinės žąsys yra perinčios taip, kad jaunikliai netrukus po išsiritimo patys pradeda judėti ir ieškoti maisto.
Vienas jauniklis, kaip būdinga šiai rūšiai, lizdą paliko labai greitai, maždaug po 24–48 valandų, nušokdamas nuo aukštos lizdavietės. Tuo tarpu antrasis elgėsi kitaip: buvo aktyvesnis ir ilgiau liko lizde, o erelė jį vis bandė priglausti po savimi, imituodama įprastą elgesį su savo jaunikliu.
Galiausiai įvyko staigus lūžis: jaunikliui užlipus ereliui ant nugaros, patelės elgesys pasikeitė ir ji jį užpuolė bei nužudė. Tyrėjai šį momentą vertina kaip signalą, kad tolerancijos riba, kai jauniklis ima elgtis ne pagal plėšrūnui įprastą „scenarijų“, gali būti greitai pasiekiama.
Kodėl šis atvejis svarbus mokslui ir gamtosaugai?
Mokslininkai pabrėžia, kad pats faktas, jog vainikuotasis erelis perėjo kitos rūšies kiaušinius, rodo netikėtą šios rūšies elgesio lankstumą. Tokie epizodai gamtoje laikomi reti, nes dauguma plėšriųjų paukščių lizduose atsiradusius „svetimus“ kiaušinius dažnai pašalina arba jų paprasčiausiai neperi.
Kartu šis atvejis kelia klausimų dėl invazinių populiacijų poveikio vietinėms rūšims už Afrikos ribų, nes egiptinės žąsys yra išplitusios ir kituose regionuose, kur gali konkuruoti dėl perėjimo vietų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lizdų užėmimas ypač rizikingas vidutinio dydžio plėšriesiems paukščiams, kurių perėjimo sėkmę gali sumažinti agresyviai teritoriją ginančios žąsys.
Vainikuotasis erelis yra stambus miškų plėšrūnas su galingais nagais ir kojomis, pritaikytomis medžioti palyginti didelį grobį. Todėl jo lizdavietės ir perėjimo sėkmė yra svarbios vietinėms ekosistemoms, o bet koks trikdymas perėjimo metu gali turėti pasekmių tiek pačiai rūšiai, tiek platesnei biologinei įvairovei.