Tag: Vaisingumo išsaugojimas

  • Po vėžio gydymo – reali galimybė susilaukti: kaip Lenkijoje saugomas vaisingumas ir kas keičiasi

    Po vėžio gydymo – reali galimybė susilaukti: kaip Lenkijoje saugomas vaisingumas ir kas keičiasi

    Šiuolaikinis onkologinis gydymas vis dažniau leidžia pasiekti remisiją, tačiau chemoterapija, radioterapija ar operacijos gali paveikti vaisingumą. Rizika priklauso nuo naviko tipo, taikyto gydymo intensyvumo, jo trukmės ir paciento amžiaus.

    Didžiausią grėsmę dažniausiai kelia chemoterapija, nes vaistai veikia greitai besidalijančias ląsteles ir gali pažeisti kiaušialąstes bei spermatozoidus. Dalis preparatų sukelia laikinus menstruacijų sutrikimus, o kiti gali lemti ilgalaikį kiaušidžių funkcijos nusilpimą ir ankstyvą menopauzę.

    Amžius čia yra kritinis veiksnys, nes kiaušidžių rezervas su metais mažėja. Dėl to moterims po 35 metų dažniau kyla nuolatinio vaisingumo sumažėjimo rizika, o laikas sprendimams prieš gydymo pradžią tampa ypač svarbus.

    Radioterapija taip pat gali turėti didelį poveikį, ypač jei švitinimas taikomas dubens srityje. Tokiais atvejais gali būti pažeidžiamos kiaušidės ar gimda, o pasekmės apima ne tik sunkumus pastoti, bet ir didesnę persileidimų ar priešlaikinių gimdymų riziką.

    Kalbant apie taikinių terapiją ir imunoterapiją, ilgalaikių duomenų vis dar trūksta, todėl gydytojai paprastai rekomenduoja vengti nėštumo gydymo metu ir tam tikrą laiką po jo. Sprendimai priimami individualiai, įvertinus vaistų poveikį hormonų pusiausvyrai ir bendrą ligos eigą.

    Chirurginis gydymas kai kuriais atvejais tiesiogiai panaikina galimybę pastoti natūraliai, pavyzdžiui, kai būtina pašalinti gimdą ar kiaušides. Vis dėlto daliai pacienčių gali būti taikomos vaisingumą tausojančios operacijos, jei tai leidžia onkologinė situacija.

    Specialistai pabrėžia, kad pokalbis apie vaisingumo išsaugojimą turėtų vykti dar prieš pradedant onkologinį gydymą, nes laikas neretai skaičiuojamas savaitėmis. Tokiu atveju pacientė gali būti skubiai nukreipiama į reprodukcinės medicinos centrą, kur įvertinamos realios galimybės.

    „Vaisingumas yra labai asmeniška tema, tačiau apie ją reikia kalbėtis dar prieš terapiją, nes chemoterapija, švitinimas ar operacijos gali smarkiai pakeisti reprodukcinės sistemos veiklą“, – sakė ginekologijos ir reprodukcinės medicinos specialistas profesorius Robertas Jachas.

    Dažniausiai taikomas sprendimas yra kiaušialąsčių užšaldymas. Procedūra apima hormoninę kiaušidžių stimuliaciją, kiaušialąsčių paėmimą ir jų užšaldymą, kad vėliau, pasibaigus gydymui, jos galėtų būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui.

    Kai pacientė turi partnerį arba nusprendžia pasinaudoti donoro sperma, galimas ir embrionų užšaldymas. Šis metodas laikomas vienu efektyviausių, tačiau reikalauja apsispręsti dėl embrionų panaudojimo ateityje.

    Kai kuriais atvejais taikoma ir medikamentinė kiaušidžių apsauga, skiriant gonadotropiną atpalaiduojančio hormono analogus. Tai gali sumažinti kiaušidžių pažeidimo riziką chemoterapijos metu, tačiau šis būdas nelaikomas visiška alternatyva užšaldymo procedūroms.

    Lenkijoje vaisingumo išsaugojimas onkologiniams pacientams tampa vis labiau integruojamas į gydymo kelią, ypač didžiuosiuose centruose, kur dirba daugiadalykės komandos. Tokios pacientės neretai aptarnaujamos prioriteto tvarka, nes onkologinį gydymą būtina pradėti greitai.

    Finansinė pusė išlieka jautria tema, nes procedūrų kainos skiriasi priklausomai nuo klinikos ir regiono. Įvertinus, kad tekste minima suma siekia kelis ar keliolika tūkstančių zlotų, tai apytikriai atitinka maždaug 700–3 500 eurų, o papildomai prisideda biologinės medžiagos saugojimo mokestis.

    „Valstybinės pagalbinio apvaisinimo programos onkologiniams pacientams yra svarbus sisteminis signalas, kad gydymas neturi atimti ateities planų. Daugeliui žmonių vien žinojimas, jog vaisingumas išsaugotas, suteikia vilties ir kontrolės jausmą“, – sakė profesorius Robertas Jachas.

    Sprendimas planuoti nėštumą po onkologinio gydymo visada turėtų būti priimamas kartu su gydytojų komanda. Vertinamas naviko tipas, taikyto gydymo pobūdis, atkryčio rizika ir tai, kaip atsistatė organizmas.

    Praktikoje dažnai rekomenduojama palaukti bent dvejus metus po gydymo pabaigos, nes šiuo laikotarpiu kai kurių vėžio formų atkryčio rizika gali būti didžiausia. Vis dėlto kai kurioms pacientėms šis terminas gali būti trumpesnis ar ilgesnis, priklausomai nuo individualios situacijos.

    Hormonams jautraus krūties vėžio atvejais gydymas hormonoterapija gali trukti penkerius ar net dešimt metų, todėl šeimos planavimas tampa sudėtingesnis. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia klinikinė praktika, kai atrinktoms pacientėms, griežtai prižiūrint medikams, svarstoma laikina terapijos pertrauka nėštumui.

    Prieš pradedant bandymus susilaukti vaiko paprastai įvertinama kiaušidžių funkcija ir rezervas, gimdos būklė bei bendra sveikata po gydymo. Dauguma tyrimų rodo, kad tinkamai parinktu laiku nėštumas dažniausiai nedidina ligos atsinaujinimo rizikos, o po gydymo gimę vaikai įprastai vystosi normaliai.

  • Pirmas pasaulyje atvejis: vyrui atkurta sperma iš vaikystėje užšaldyto sėklidės audinio

    Pirmas pasaulyje atvejis: vyrui atkurta sperma iš vaikystėje užšaldyto sėklidės audinio

    Belgijoje medikams pavyko tai, kas iki šiol buvo laikoma tik teorine galimybe: suaugusiam vyrui aptikta gyvybingų spermatozoidų, susiformavusių iš vaikystėje paimto ir užšaldyto sėklidės audinio. Tai pirmasis toks aprašytas atvejis, galintis iš esmės pakeisti vaisingumo išsaugojimo galimybes berniukams, kuriems taikomas gonadotoksinis gydymas.

    Chemoterapija ir spindulinė terapija kasmet išgelbsti daugybę vaikų gyvybių, tačiau kartu gali negrįžtamai pažeisti lytines ląsteles formuojančius audinius. Medicinos literatūroje nurodoma, kad reikšminga dalis vyrų, vaikystėje patyrusių tokį gydymą, po brendimo gali susidurti su azoospermija, kai ejakuliate nėra spermatozoidų.

    Aprašytame klinikiniame atvejyje pacientas vaikystėje sirgo pjautuvine anemija ir prieš gydymą šeima sutiko, kad dalis audinio būtų paimta ateičiai. 2008 metais, pacientui esant maždaug 10 metų, vienas sėklidės audinio mėginys buvo pašalintas ir užšaldytas, siekiant išsaugoti galimą vaisingumą vėlesniame gyvenime.

    2022 metais suaugęs vyras į Briuselio vaisingumo centrą grįžo norėdamas susilaukti vaikų, tačiau tyrimai parodė, kad jo likusioje sėklidėje gyvybingų spermatozoidų nėra. Tuomet buvo nuspręsta panaudoti vaikystėje išsaugotą audinį ir atlikti jo persodinimą, tikintis atkurti spermatozoidų gamybą.

    Kaip veikė procedūra

    2025 metais, vykstant klinikiniam tyrimui, chirurgai persodino kelis užšaldyto audinio fragmentus į sėklidę ir kapšelio poodį. Po maždaug metų dalis persodintų fragmentų pradėjo gaminti subrendusius ir judrius spermatozoidus, o tai laikoma esminiu biologinio veiksmingumo įrodymu.

    Vis dėlto gydytojai pabrėžia svarbią detalę: spermatozoidai aptikti tik tose vietose, kuriose buvo persodinti audinio fragmentai, ir jos nėra sujungtos su sėkliniu lataku. Tai reiškia, kad spermatozoidai greičiausiai nepatenka į ejakuliatą, todėl natūralus pastojimas šiuo atveju gali būti mažai tikėtinas.

    Jei pacientas sieks biologinės tėvystės, realiausia kryptis būtų pagalbinio apvaisinimo metodai, kai spermatozoidai panaudojami laboratorijoje. Tokiose situacijose praktikoje dažniausiai taikomos procedūros, leidžiančios apvaisinti kiaušialąstę net ir esant labai mažam spermatozoidų kiekiui.

    Kodėl tai svarbu berniukams

    Suaugusiems vyrams prieš chemoterapiją dažnai siūloma spermos kriokonservacija, tačiau berniukams iki brendimo ši galimybė netinka, nes jie dar negamina brandžių spermatozoidų. Vis dėlto sėklidėse jau yra spermatogoninių kamieninių ląstelių, kurios vėliau gali tapti spermatozoidais, todėl audinio užšaldymas vertinamas kaip potenciali ateities išeitis.

    Briuselio universitetinė ligoninė dar 2002 metais pradėjo taikyti nesubrendusių sėklidės audinių užšaldymą vaisingumui išsaugoti, o per pastaruosius metus ši praktika paplito ir kituose centruose. Mokslininkai nurodo, kad visame pasaulyje tokia kriokonservacija jau pritaikyta daugiau nei 3 000 berniukų, daugiausia kaip investicija į būsimus mokslo ir klinikinių sprendimų proveržius.

    Kokie klausimai dar lieka

    Šis atvejis kol kas pateiktas kaip ankstyvas klinikinis pranešimas, todėl jo išvados dar turi būti patvirtintos nepriklausomų ekspertų vertinimu ir didesnių tyrimų duomenimis. Mokslininkams svarbu atsakyti, kiek ilgai persodinti fragmentai išliks aktyvūs, nes gyvūnų tyrimuose yra duomenų, kad jų „gyvavimo“ trukmė gali būti ribota.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra saugumas ir galimi rezultatai vaikams, jei būtų naudojami tokiu būdu gauti spermatozoidai. Klinikiniai protokolai paprastai numato ilgalaikę stebėseną, vertinant embrionų vystymąsi, nėštumo eigą ir vėlesnius sveikatos rodiklius, kad būtų užtikrinta, jog technologija ne tik veikia, bet ir yra saugi.

    Vis dėlto pats faktas, kad po užšaldymo, atšildymo ir persodinimo audinys sugebėjo atkurti spermatozoidų gamybą, medicinoje laikomas reikšmingu žingsniu. Tai suteikia realios vilties tiems vaikystėje gydytiems pacientams, kuriems iki šiol praktiškai nebuvo galimybių išsaugoti biologinio vaisingumo.