Nukritę obuoliai dažnai turi tik nedidelių sumušimų, todėl juos galima sėkmingai panaudoti virtuvėje. Tačiau svarbiausia – kuo greičiau juos perrinkti, nes pažeista žievė spartina gedimą, o ant žolės palikti vaisiai vilioja vabzdžius.
Esminė taisyklė paprasta: vaisius su pelėsio žymėmis ar rudu puviniu reikia nedelsiant išmesti. Tokiuose obuoliuose gali susidaryti patulinas – mikotoksinas, kurį gamina tam tikri pelėsiniai grybai, ir jis kelia riziką žmonių bei gyvūnų sveikatai.
Svarbu žinoti, kad vien nupjauti pažeistą vietą nepakanka, nes toksinai ir mikroorganizmų pažeidimai gali būti išplitę gilyn į minkštimą. Minkšti, pakitę, nemaloniai kvepiantys ar akivaizdžiai pūvantys obuoliai netinka nei valgymui, nei uogienėms, sultims ar kitiems naminiams konservams.
Taip pat nerekomenduojama supuvusių ir pelijančių obuolių mesti į įprastą kompostą. Grybų sporos gali išgyventi ir vėliau patekti į dirvą bei augalus, o tai didina ligų riziką kitą sezoną, ypač jei kompostas neįkaista iki pakankamai aukštos temperatūros.
Sveiki nukritę obuoliai, ypač tie, kurie nukrito nuo vėjo ar dėl sunokimo, yra puiki žaliava greitai perdirbti. Kadangi sumušti vaisiai trumpiau laikosi, juos verta suvartoti pirmiausia: išvirti obuolienę, paruošti obuolių tyrę, kepti pyragams, troškinti su cinamonu ar spausti sultis.
Jei obuolių daug ir virtuvėje visko sunaudoti nespėjate, sveikus vaisius galima panaudoti ir sode. Susmulkinti obuoliai, įmaišyti į dirvą nedideliais kiekiais, suteikia organinių medžiagų, tačiau svarbu nepadauginti, kad neprasidėtų rūgimas ir nepritrauktų kenkėjų.
Kita saugi išeitis – dalį sveikų obuolių palikti atokesnėje sodo vietoje kaip pašarą paukščiams, ypač vėsesniu metų laiku. Vis dėlto geriausia praktika išlieka ta pati: viską, kas supuvę ar pelija, iš aplinkos pašalinti kuo greičiau.
Nukritę obuoliai nėra šiukšlė, jei laikomasi higienos ir atrankos principų. Viena taisyklė – jokio pelėsio ir puvinio – padeda išvengti rizikų ir leidžia ekologiškai išnaudoti derlių be bereikalingų nuostolių.
