Valgomasis sedulas (Cornus mas) Lietuvoje vis dažniau auginamas kaip dekoratyvus ir kartu derlingas krūmas ar nedidelis medelis. Jis vertinamas dėl ankstyvo žydėjimo ir atsparumo šalčiui bei sausroms, o prinokę vaisiai tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek įvairiems perdirbtiems produktams.
Sedulo vaisiai paprastai pradeda rausti vasaros pabaigoje, tačiau didžiausias derlius dažniausiai imamas rudenį, kai uogos įgauna sodrią spalvą ir blizgesį. Praktikoje svarbiausias brandos ženklas yra skaidrėjanti odelė ir minkštėjantis minkštimas, nes per anksti nuskintos uogos būna itin sutraukiančios.
Prinokę sedulo vaisiai neretai patys nukrenta nuo šakų, todėl patogus būdas skinti derlių yra patiesti po krūmu audeklą ar plėvelę ir lengvai pakratyti šakas. Kadangi uogos noksta nevienodai, rinkimą verta kartoti kelis kartus per sezoną, paliekant mažiau prinokusius vaisius sunokti ant augalo.
Dažna klaida yra skinti vienu kartu, orientuojantis tik į spalvą, nors skonis ir cheminė sudėtis keičiasi priklausomai nuo brandos. Tarpinėse sunokimo stadijose vaisiuose paprastai būna daugiau kai kurių organinių rūgščių ir taninų, o visiškai sunokus dažniau išryškėja saldesnės natos ir didesnis natūralių cukrų kiekis.
Surinktą derlių galima panaudoti uogienėms, sirupams, kompotams ar tyrėms, o rūgštesnį skonį sušvelnina maišymas su saldesniais vaisiais, pavyzdžiui, obuoliais ar kriaušėmis. Kadangi sedulo kauliukas pailgas ir tvirtas, patogesnis namų būdas yra uogas trumpai pavirti ir pertrinti per smulkų sietą, taip atskiriant kauliukus nuo minkštimo.
Norint išvengti nusivylimo skoniu, verta prisiminti ir dar vieną taisyklę: sedulo uogoms dažnai išeina į naudą trumpas palaikymas po skynimo, kai jos šiek tiek suminkštėja. Laikant uogas vėsiai ir sausoje vietoje, jas lengviau apdoroti, o sutraukiantis poskonis paprastai tampa mažiau ryškus.