Kodėl vaisiai ima pūti?
Situacija, kai obuoliai pradeda ruduoti ir pūti dar ant medžio, dažniausiai susijusi su grybinėmis ligomis ir drėgmės pertekliumi lajoje. Šiltas ir lietingas oras sudaro palankias sąlygas sporoms plisti, o infekcija greitai „pereina“ nuo vieno vaisiaus prie kito.
Dažniausi kaltininkai yra rudasis puvinys, taip pat kiti vaismedžių grybiniai sukėlėjai, kuriuos sustiprina bendras medžio nusilpimas. Problemą paaštrina tai, kad užkratas gali išlikti per žiemą ant vadinamųjų mumifikuotų vaisių ir pavasarį vėl pradėti naują infekcijos bangą.
Ne mažiau svarbūs ir kenkėjai, ypač vaisėdžiai vikšrai, kurie pažeidžia vaisiaus odelę ir minkštimą. Tokios žaizdos tampa atvirais vartais puvinį sukeliantiems patogenams, todėl net nedidelis pažeidimas gali baigtis greitu obuolio irimu.
Klaidos, kurios padidina riziką
Pūvimą dažnai išprovokuoja ir mechaniniai pažeidimai, atsiradę po krušos, nuo paukščių snapų ar neatsargiai skinant ir retinant vaisius. Kuo daugiau įdrėskimų ant odelės, tuo lengviau infekcija įsitvirtina, ypač kai naktimis laikosi rasa, o dienomis būna šilta.
Dar viena dažna priežastis yra nesubalansuotas tręšimas: per daug azoto skatina gausų, tankų augimą ir sultingus audinius, o tai pailgina drėgmės laikymąsi lajoje. Tuo pat metu kalcio trūkumas silpnina vaisių audinius ir didina skilinėjimo bei puvimo tikimybę, ypač greitai augant derliui.
Kas padeda, jei obuoliai pūva?
Pirmas žingsnis yra higiena sode: nuo šakų ir nuo žemės būtina reguliariai surinkti pažeistus, pūvančius ir mumifikuotus vaisius. Jų nereikėtų kompostuoti, nes taip užkratas gali sugrįžti į sodą per kompostą arba išplisti aplinkoje.
Ne mažiau svarbu formuoti retesnę, gerai vėdinamą lają, kad po lietaus ji greičiau išdžiūtų. Vasarinis ir rudeninis genėjimas, atliekamas pagal medžio būklę, mažina drėgmės „kišenes“ ir tiesiogiai sumažina palankias sąlygas grybams.
Prie profilaktikos prisideda ir švaros palaikymas po medžiu: kritę lapai bei vaisių liekanos turi būti surenkami, nes ant jų gali išlikti ligų sukėlėjai. Praktikoje tai viena efektyviausių priemonių mažesniuose soduose, kur užkratas dažnai „sukasi“ toje pačioje vietoje.
Jei problema kartojasi kasmet, verta suvaldyti ir kenkėjus, nes būtent jų padaryti pažeidimai dažnai „užkuria“ puvinį. Sodininkai naudoja gaudomuosius diržus, feromonines priemones ir kitus sprendimus, o paukščių daromai žalai mažinti praverčia apsauginiai tinklai.
Natūraliai atsparumą galima stiprinti ir augaliniais nuovirais, pavyzdžiui, iš asiūklio, kurie tradiciškai naudojami kaip papildoma profilaktika. Vis dėlto, jei infekcija plinta masiškai ir oras išlieka drėgnas, gali prireikti augalų apsaugos priemonių, parinktų pagal vaismedžių ligas ir naudojimo instrukcijas.
