CP v2

Tag: Vaismedžių veislės

  • Šios abrikosų veislės duoda derlių net po šalnų: sodininkai sako, kad tai saugiausias pasirinkimas

    Šios abrikosų veislės duoda derlių net po šalnų: sodininkai sako, kad tai saugiausias pasirinkimas

    Abrikosai mūsų klimate: kas lemia derlių

    Abrikosai dažniausiai siejami su šiltesniais Europos regionais, tačiau tinkamai parinktos veislės gali augti ir vėsesniame klimate. Didžiausias iššūkis čia yra ne tik žiemos šalčiai, bet ir pavasarinės šalnos, kurios smogia žydėjimo metu.

    Jei žiedai ar pumpurai nukenčia nuo staigaus temperatūros kritimo, medis tą sezoną gali visai neužmegzti vaisių. Todėl renkantis veislę svarbiausia vertinti ne vien vaisių skonį, bet ir žiedų atsparumą šalčiui bei žydėjimo laiką.

    Vėlyvesnis žydėjimas mažina riziką

    Praktikoje dažnai laimi veislės, kurios žydi vėliau, kai grįžtančių šalnų tikimybė būna mažesnė. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kai šiltesni periodai anksti pavasarį paskatina augalus greičiau pradėti vegetaciją, o vėliau staigūs atšalimai padaro daugiausia žalos.

    Sodininkai taip pat atkreipia dėmesį į medžio atsparumą ligoms ir gebėjimą kasmet stabiliai derėti. Net ir gerai prižiūrimas medis gali neatsipirkti, jei pasirinkta veislė yra jautri pavasario temperatūros svyravimams.

    Trys veislės, kurios dažnai rekomenduojamos

    Viena dažniausiai minimų veislių yra „Early Orange“. Ji vertinama dėl ankstyvesnio derėjimo vasarą ir dėl to, kad žiedai paprastai geriau ištveria trumpalaikius atšalimus nei daugelio kitų veislių.

    Dar viena populiari kryptis yra kanadietiškos selekcijos veislės, tarp jų „Hargrand“. Ji išsiskiria stambesniais, ryškiai nusidažančiais vaisiais ir paprastai laikoma pakankamai ištverminga šalčiui, todėl sodinama ten, kur pavasariai būna permainingi.

    Ieškantiems vietos sąlygoms pritaikyto varianto dažnai minima ir „Somo“ veislė. Jos pranašumu laikomas vėlyvesnis žydėjimas, kuris kai kuriais sezonais padeda išvengti žiedų pažeidimo, kai netikėtai sugrįžta naktinės šalnos.

    Norint padidinti sėkmės tikimybę, svarbu ne tik veislė, bet ir vieta: saulėta, nuo vėjų pridengta, neįdubusi teritorija sumažina šalnų riziką. Taip pat padeda tinkamas genėjimas ir saikingas tręšimas, kad medis neperaugintų ūglių ir būtų atsparesnis stresui.

  • 5 000 nektarinų medžių ir teismas: ūkininkas net neįtarė, kad augina licencijuotą veislę

    5 000 nektarinų medžių ir teismas: ūkininkas net neįtarė, kad augina licencijuotą veislę

    Įtarimai dėl saugomos veislės

    Ispanijoje, Katalonijos Ljeidos provincijoje, teismą pasiekė neįprasta istorija apie sodininką, kuriam gresia didelė bauda ir laisvės atėmimas dėl nektarinų auginimo. Tyrimas pradėtas įtarus, kad ūkyje naudota teisiškai saugoma veislė be privalomos licencijos.

    Pranešama, kad pareigūnai atliko patikrinimą keliuose soduose Segrià regione ir paėmė medžių mėginius genetiniams tyrimams. Tokie tyrimai leidžia nustatyti, ar augalai atitinka konkrečią veislę, kuriai taikoma selekcininko teisių apsauga.

    Pasak viešai skelbtos informacijos, ūkyje galėjo augti apie 5 000 nektarinų medžių. Tyrėjai akcentuoja, kad klausimas sukasi ne apie pačių vaisių prekybą, o apie galimai neteisėtą saugomos veislės dauginimą ir auginimą už licencijavimo sistemos ribų.

    Kodėl licencijuotos veislės tampa rizika

    Šiuolaikinėje sodininkystėje daugelis naujų, rinkoje paklausių veislių yra saugomos selekcininko teisėmis. Tai reiškia, kad veislės savininkas gali nustatyti sąlygas, kaip veislę leidžiama dauginti, platinti sodinukus ir komerciškai auginti sodus, ypač kai kalbama apie intensyvius, didelio masto ūkius.

    Europos Sąjungoje veislių apsauga remiasi bendromis taisyklėmis: selekcininkui suteikiamos išimtinės teisės, o už naudojimą be leidimo gali grėsti civilinė atsakomybė, o kai kuriais atvejais ir baudžiamoji. Vaismedžiams apsauga dažnai taikoma iki 30 metų, todėl net seniai įveistas sodas ne visada reiškia, kad teisinė rizika išnykusi.

    Katalonijos atveju ūkininkas aiškino, kad sodai įveisti prieš daugelį metų ir jis esą nežinojo pažeidžiantis taisykles. Vis dėlto nežinojimas nuo atsakomybės paprastai neatleidžia, o ginčuose dažnai vertinama, ar ūkininkas galėjo ir turėjo patikrinti veislės kilmę, įsigijimo dokumentus bei licencijos sąlygas.

    Ką svarbu žinoti ūkininkams ir pirkėjams

    Praktikoje itin svarbu atskirti vaisių pardavimą nuo dauginamosios medžiagos platinimo. Ūkininkas, teisėtai įsigijęs licencijuotus sodinukus ir laikydamasis sutarties sąlygų, paprastai gali parduoti derlių, tačiau problemos kyla tuomet, kai be selekcininko leidimo pradedama dauginti saugomą veislę.

    Didžiausia rizika siejama su skiepijimu, ūglių ar akių ėmimu, neoficialiu sodinukų pardavimu ir sodų plėtra, kai nesutvarkyti leidimai ar neaiški sodinamosios medžiagos kilmė. Tokiais atvejais teisės turėtojas gali siekti nuostolių atlyginimo, reikalauti pašalinti pažeidimo padarinius ir sustabdyti neteisėtą naudojimą.

    Kita, atskira tema yra sezoninė prekyba vaisiais prie kelių. Ji gali būti leidžiama, tačiau priklauso nuo to, kur vyksta prekyba ir ar neužimamas kelio juostos plotas be leidimo, taip pat nuo higienos ir laikymo sąlygų, ypač karštuoju metų laiku.