Iš pirmo žvilgsnio gyvašaknės gali atrodyti beveik vienodos, todėl sode jas nesunku supainioti. Tačiau vaistinė gyvašaknė ir rusiškoji gyvašaknė skiriasi augimo „charakteriu“ ir tuo, kam jos praktiškiausiai praverčia.
Abi rūšys vertinamos dėl gausios lapijos ir greito atželimo, todėl dažnai auginamos ne tik kaip dekoratyvūs augalai. Pastaraisiais metais jos ypač dažnai minimos tarp natūralių trąšų mėgėjų, kurie iš lapų ruošia raugą daržovėms ir uogakrūmiams.
Vaistinė gyvašaknė: gili šaknis ir rizika
Vaistinė gyvašaknė formuoja labai stiprią ir gilią šaknų sistemą, todėl gerai ištveria sausresnius ar prastesnius dirvožemius. Būtent dėl to ji gali tapti problema, jei pasodinama netinkamoje vietoje arba paliekama be kontrolės.
Prigijusi keliems sezonams vaistinė gyvašaknė neretai tampa sunkiai išnaikinama: net ir nedideli dirvoje likę šaknų gabalėliai gali atželti. Todėl ją rekomenduojama sodinti ten, kur nereikės dažnai pertvarkyti lysvių ar gėlynų.
Rusiškoji gyvašaknė: praktiškesnė sodo tvarkai
Rusiškoji gyvašaknė taip pat auga energingai, tačiau paprastai laikoma lengviau valdoma. Dėl to ją dažniau renkasi mažesnių sklypų savininkai, kuriems svarbu, kad augalas neimtų dominuoti ir neužgožtų kitų kultūrų.
Ši rūšis ypač patraukli tiems, kurie augalą augina dėl lapų masės. Ji greitai suformuoja daug žaliosios dalies, todėl žaliavą galima rinkti kelis kartus per sezoną, kai siekiama nuosekliai papildyti komposto krūvą ar ruošti raugą.
Ką rinktis trąšoms, o ką palikti žolininkystei?
Jei tikslas yra natūralios trąšos, dažnai akcentuojama rusiškoji gyvašaknė, nes ji sparčiai augina lapus ir praktiškai patogesnė reguliariam žaliavos rinkimui. Tokia žalioji masė tinka rauginimui ir naudojimui kaip papildomas maisto medžiagų šaltinis daržovėms bei vaiskrūmiams.
Vaistinė gyvašaknė tradiciškai dažniau siejama su žolininkyste, nes joje aptinkama alantoino ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Vis dėlto sodinant ją sode verta iš anksto įvertinti vietą ir tai, ar ateityje nereikės augalo pašalinti.
Universalios „vienos geriausios“ gyvašaknės nėra: pasirinkimas priklauso nuo to, ar svarbiausia trąšoms skirta lapų masė ir lengvesnė kontrolė, ar tradicinis panaudojimas. Mažuose soduose praktiškesniu sprendimu dažniau tampa rusiškoji gyvašaknė, kad vėliau netektų kovoti su giliai įsitvirtinusiu augalu.