Vakarų Romos imperijos žlugimas 476 metais nereiškė, kad Romos vardas ir prestižas dingo. Priešingai – vėlesniais amžiais ne viena valstybė bandė įrodyti, jog būtent ji turi teisę vadintis tikrąja Romos įpėdine.
Vienos jų rėmėsi nenutrūkusia valdžios tradicija ir institucijomis, kitos – dinastiniais ryšiais, religine argumentacija ar tiesiog karine galia bei užkariautais miestais. Apie šiuos pretendavimus pasakoja istorinis apžvalginis tekstas.
Romos palikimas buvo daugiau nei teritorijos: tai buvo teisė, administracija, kalba, simboliai ir idėja apie „imperiją“, kuri gali apjungti milžiniškas erdves. Todėl „įpėdinystė“ dažnai tapdavo politiniu įrankiu, stiprinančiu valdovo autoritetą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
Skirtingų imperijų pretenzijos neretai kertasi tarpusavyje: vieni laikė Romą pirmiausia politine tradicija, kiti – krikščioniško pasaulio centru, o dar kiti bandė pabrėžti, kad paveldėjo Romos sostinę ar titulą.
Bizantija: Rytų Romos tęsinys
Stipriausia ir tiesiogiausia pretenzija dažniausiai siejama su Bizantijos imperija, dar vadinama Rytų Romos imperija. Ji buvo ta pati valstybė, kuri kadaise valdė kartu su Vakarų imperija, o galutinai išsiskyrė 395 metais po imperatoriaus Teodosijaus mirties.
Konstantinopolis imperine sostine tapo 330 metais, kai imperatorius Konstantinas senoviniame Bizantijos mieste įkūrė naują centrą. Šis miestas buvo lengviau ginamas ir strategiškai kontroliavo svarbius prekybos bei karinius kelius.
Nors Roma ilgainiui atsidūrė už Bizantijos sienų, Rytų romėnai kurį laiką miestą buvo atgavę: 536 metais, vadovaujant karvedžiui Belisarijui, Bizantija perėmė Romos kontrolę. Vis dėlto įtaka Apeninuose ilgainiui silpo, ypač susiformavus Popiežiaus valdoms.
Bizantijos valstybė išlaikė daugelį romėniškų institucijų ir administracijos tradicijų, tačiau per šimtmečius keitėsi jos kultūrinis veidas – vis labiau įsigalėjo graikų kalba, o krikščioniškas pasaulis pasidalijo į katalikų ir stačiatikių šakas.
Bizantijos, kaip romėniškos tradicijos tęsėjos, istorija baigėsi 1453 metais, kai Osmanų imperija užėmė Konstantinopolį.
Šventoji Romos imperija ir popiežiaus vaidmuo
Vakarų Europoje Romos įpėdinystės klausimas glaudžiai siejosi su popiežyste. Viduramžių pradžioje Romos vyskupas (popiežius) tapo svarbiausia autoriteto figūra, o Bažnyčia atliko reikšmingą vaidmenį išlaikant lotynų kalbą ir rašto kultūrą.
Frankų valdovas Pipinas Trumpasis 751 metais tapo karaliumi ir įtvirtino Karolingų dinastiją. Kai šiaurės Italijoje langobardai ėmė grasinti popiežiaus pozicijoms, Pipinas suteikė karinę pagalbą ir prisidėjo prie Popiežiaus valdoms svarbių teritorijų atsiradimo.
800 metais per Kalėdų mišias Romoje popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį „romėnų imperatoriumi“. Taip įsitvirtino idėja, kad popiežius turi galią „paskirti“ imperatorių ir suteikti jam Romos titulą.
Šventoji Romos imperija gyvavo įvairiomis formomis iki 1806 metų, kai, Napoleonui spaudžiant, imperatorius Pranciškus II ją panaikino. Laikui bėgant ji vis labiau virto daugybės pusiau savarankiškų kunigaikštysčių dariniu, o centrinė imperatoriaus galia silpnėjo.
Osmanai, Rusija ir modernios pretenzijos
Osmanų imperija, užėmusi Konstantinopolį, argumentavo, kad kartu perėmė ir Bizantijos – o kartu ir Romos – paveldą. Sultonas Mehmedas II priėmė titulą Kayser-i Rum, reiškiantį „Romos Cezarį“, o osmanų aplinkoje tai buvo naudojama kaip simbolinis teisinimas jų valdžiai.
Vėliau šios pretenzijos reikšmė mažėjo, nes Osmanų imperija plėtėsi į islamo pasaulio centrus ir įgijo kitokį religinį prestižą, susijusį su Mekos ir Medinos kontrole. Vis dėlto romėniškos įpėdinystės idėja osmanų tradicijoje buvo minima iki pat imperijos panaikinimo 1922 metais.
Rusijos pretenzija rėmėsi Bizantijos palikimu ir dinastiniu ryšiu: 1472 metais Ivanas III vedė Sofiją Paleologę, paskutinio Bizantijos imperatoriaus giminaitę. Maskvoje įsitvirtino „Trečiosios Romos“ doktrina, kuri aiškino, kad pirmoji Roma ir Konstantinopolis žlugo, o Maskva esą liko tikruoju stačiatikybės ir „romėniškos“ imperinės idėjos centru.
Kita, jau XX amžiaus, pretenzija siejama su Benito Mussolini ir fašistine Italija. Jis siekė atgaivinti senovės Romos simboliką ir imperinę didybę, pabrėždamas Romos miestą kaip politinį centrą, tačiau šis projektas baigėsi kartu su Italijos pralaimėjimais Antrajame pasauliniame kare ir paties Mussolini žūtimi.