Tag: Valgymo sutrikimai

  • Bratmano testas padeda atpažinti ortoreksiją: kai „sveika mityba“ ima valdyti gyvenimą

    Bratmano testas padeda atpažinti ortoreksiją: kai „sveika mityba“ ima valdyti gyvenimą

    Sveikai maitintis – natūralu ir naudinga, tačiau kai mintys apie „teisingą“ maistą tampa įkyrios ir pradeda diktuoti kasdienybę, tai gali būti ortoreksijos požymis. Šis sutrikimas pasireiškia obsesiniu susitelkimu ne į kalorijas ar svorį, o į maisto kokybę, sudėtį ir „švarumą“.

    Ortoreksijos terminą 1997 metais į specialistų literatūrą įvedė gydytojas Stevenas Bratmanas. Jis šį reiškinį aprašė remdamasis ir asmenine patirtimi – pasakojo, kad perdėtas dėmesys „biologiškai švariems“ produktams galiausiai vedė į socialinę izoliaciją bei psichologinį išsekimą.

    Nors ortoreksija priskiriama valgymo sutrikimams, ji skiriasi nuo anoreksijos ar bulimijos: tikslas paprastai nėra lieknėti ar atitikti grožio standartus. Pagrindinis variklis – noras maitintis idealiai, kartu atsirandantis nerimas dėl bet ko, kas laikoma „nesveika“ ar „netinkama“.

    Riba tarp sąmoningo pasirinkimo ir psichologinio spaudimo gali būti labai plona. Problema prasideda tada, kai žmogus ima bijoti, kad menkiausias nukrypimas nuo taisyklių turės rimtų pasekmių sveikatai, o „uždrausto“ maisto paragavimas sukelia stiprų kaltės jausmą ar net pasibjaurėjimą savimi.

    Kaip ortoreksija „įsijungia“

    Dažnai viskas prasideda nuo, atrodytų, nekalto tikslo: numesti kelis kilogramus, pagerinti savijautą ar nuspręsti nuo šiol maitintis sveikiau. Tačiau kartais užtenka vieno draudimo – pavyzdžiui, atsisakyti cukraus – ir taisyklių sąrašas ima sparčiai plėstis.

    Vėliau iš raciono gali dingti druska, mėsa, pieno produktai, o kai kuriais atvejais net vaisiai. Kraštutiniais atvejais žmogaus valgiaraštis susiaurėja iki kelių produktų, pavyzdžiui, vien daržovių – ir tik iš sertifikuotų ekologiškų ūkių.

    Toks gyvenimo būdas dažnai reiškia nuolatinį galvojimą apie maistą ir išsekusias pastangas viską kontroliuoti. Įprasti tampa ritualai: sudėčių tikrinimas, etikečių analizė, maisto gaminimas tik „teisingu“ būdu, o bet koks netikrumas sukelia įtampą.

    Ilgainiui tai virsta žalingu lėtiniu stresu. Kartu išryškėja socialinė kaina: pietūs su kolegomis, vakarienė restorane ar gabalėlis picos draugų susitikime gali tapti ne malonumu, o nerimo ir kaltės šaltiniu.

    Kokios gali būti pasekmės sveikatai

    Ortoreksija siejama ne tik su psichologiniu diskomfortu, bet ir su fizinėmis rizikomis, kurios kyla dėl labai ribotos mitybos. Tarp galimų pasekmių minimi vitaminų ir kitų medžiagų trūkumai, anemija, su nepakankama mityba susiję hormonų veiklos sutrikimai ir silpnesnis imunitetas.

    Kita problema – gyvenimas ima suktis aplink tai, kas „leidžiama“ ir „neleidžiama“. Šis reiškinys apibūdinamas kaip dietocentriškumas: kai planai, sprendimai ir dienotvarkė dėliojami pirmiausia pagal mitybos taisykles, o spontaniškumas dingsta.

    Bratmano testas ir kada verta ieškoti pagalbos

    Stevenas Bratmanas, remdamasis savo patirtimi ir atliktais stebėjimais, sukūrė 10 klausimų testą, kuris gali padėti įvertinti ortoreksijos riziką. Jis skirtas atkreipti dėmesį, ar mitybos taisyklės netampa pernelyg griežtos ir ar jos nepradeda valdyti kasdienybės.

    Teigiama, kad jei į 4 ar 5 klausimus atsakoma „taip“, tai signalas, jog gali būti verta atlaisvinti sau taikomą mitybos režimą. O 6 ar daugiau „taip“ atsakymų gali rodyti, kad situacija slysta iš kontrolės ir vertėtų pasitarti su specialistu.

    Ortoreksijos gydymas dažniausiai siejamas su darbu su psichodietologu arba psichoterapeutu – siekiama spręsti nerimą ir poreikį nuolat viską kontroliuoti. Vienas iš tikslų – grįžti prie lankstesnio požiūrio ir sumažinti įtampą, kurią kelia maistas.

    Tekste minima ir vadinamoji 80/20 taisyklė: jei apie 80 proc. mitybos sudaro visavertis, mažai apdorotas maistas, likusią dalį galima palikti laisvesniems pasirinkimams. Tokia nuostata gali padėti susigrąžinti paprastą, kasdienį santykį su valgymu.

  • Misia Rychlik atvirai apie anoreksiją: kas tuo metu vyksta žmogaus psichikoje

    Influencerė Misia Rychlik viešai prabilo apie savo kovą su anoreksija ir pasidalijo, kaip ši liga keičia žmogaus mąstymą bei savijautą.

    Apie tai ji pasakojo podkasto „Z talks“ laidoje, kur atvirai kalbėjo ne tik apie simptomus, bet ir apie psichologinę būseną, kuri lydi valgymo sutrikimus.

    Rychlik pabrėžė, kad anoreksija nėra vien apie maistą ar svorį – tai klastinga liga, kurios šaknys slypi psichikoje. Būtent todėl, anot jos, svarbiausi procesai vyksta „galvoje“: kaip žmogus save mato, ką galvoja apie kūną ir kiek suvokia realią grėsmę sveikatai.

    Ji taip pat prisiminė dažnai kartojamą stereotipą, esą išsekęs žmogus veidrodyje mato save kaip nutukusį. Pasak influencerės, jos patirtys šią temą atskleidė sudėtingiau ir ne taip vienareikšmiškai, kaip įprasta įsivaizduoti.

    Baime tapo lūžio tašku

    Misia Rychlik pasakojo, kad vienu momentu aiškiai suprato, kiek daug darbo reikės, kad pasveiktų ir grįžtų į normalesnį gyvenimą. Šis suvokimas, anot jos, buvo toks stiprus, jog tapo gąsdinantis.

    „Turbūt tai mane taip išgąsdino, kad negalėjau su tuo susidurti“, – prisipažino ji, apibūdindama akimirką, kai pastangos, reikalingos sveikimui, atrodė pernelyg didelės.

    Šis liudijimas, jos teigimu, gerai parodo, kad valgymo sutrikimai dažnai palaikomi ne vien įpročių, bet ir vidinių baimių, dėl kurių net pagalbos priėmimas gali tapti iššūkiu.

  • Body positive era baigiasi? Į madą grįžta pavojinga lieknumo banga ir Y2K spaudimas

    Body positive era baigiasi? Į madą grįžta pavojinga lieknumo banga ir Y2K spaudimas

    Dar visai neseniai atrodė, kad mada pagaliau keičia kryptį: ant žurnalų viršelių, Paryžiaus ir Milano podiumuose bei globalių ženklų kampanijose daugėjo skirtingų kūno formų. Cialopozytyvumo judėjimas stiprėjo, o „nulio dydžio“ spaudimas, regis, silpo. Tačiau pastaraisiais sezonais vis dažniau girdimas nusivylimas, kad ši pažanga nebuvo tokia tvari, kaip tikėtasi.

    Naujausiose kolekcijose, raudonuosiuose kilimuose ir socialiniuose tinkluose ryškėja grįžimas prie Y2K estetikos ir vadinamojo heroin chic įvaizdžio. Kartu su žemintu liemeniu, trumpais topais ir itin prigludusiais siluetais sugrįžta ir nerašyta žinutė, kad kūnas turi prisitaikyti prie drabužio, o ne atvirkščiai. Tai ypač jautriai veikia paauglius ir jaunus suaugusiuosius, kuriems socialiniai tinklai tampa nuolatiniu lyginimosi fonu.

    Šį posūkį patvirtina ir industrijos stebėsenos duomenys. Dalis mados analizių rodo, kad podiumuose vėl dominuoja patys mažiausi dydžiai, o didesnių dydžių modelių dalis tapo marginali. Tai kelia klausimą, ar įvairovės banga buvo vertybinis lūžis, ar labiau rinkodaros atsakas į tuo metu stiprius visuomenės lūkesčius.

    Mados sociologijoje seniai aptariamas ir vadinamasis dvidešimties metų ciklas, kai tendencijos sugrįžta kaip naujovė tiems, kurie ankstesnio laikotarpio nepamena. Dėl to atgimsta ne tik siluetai, bet ir idealai, kuriems jie buvo kurti. Kai dominuoja drabužiai, išryškinantys liemenį, klubus ir pilvo zoną, daliai žmonių sugrįžta spaudimas „susitraukti“ iki drabužio standarto.

    Priežastys ne vien kultūrinės, bet ir ekonominės. Mados namai dažnai dirba su vadinamuoju pavyzdiniu dydžiu, kai pirmieji drabužių prototipai siuvami vieno, dažniausiai mažo, dydžio. Taip pigiau, greičiau ir paprasčiau organizuoti matavimus, fotosesijas, drabužių skolinimą stilistams ir redakcijoms, ypač kai tie patys vienetiniai modeliai keliauja iš vienos komandos į kitą.

    Vis dėlto sveikatos ekspertai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne pačiame lieknumo faktoriuje, o spaudimo mechanizmuose. Kai grožio standartai ima dominuoti kaip vienintelis teisingas kelias, auga rizika sutrikdyti santykį su maistu, sportu ir savo kūno vaizdu. Dar labiau tai sustiprina algoritmų skatinamas turinys, kuris dažnai iškelia vieną estetiką ir ją pateikia kaip normą.

    Psichologai vis dažniau kalba apie alternatyvą kraštutinumams: kūno neutralumą. Ši kryptis nesiūlo prievarta „mylėti“ savo išvaizdos kiekvieną dieną, bet kviečia kurti pagarbią, funkcija paremtą santykio su kūnu perspektyvą. Tokia laikysena daugeliui žmonių būna realistiškesnė ir mažiau kelianti kaltę, ypač kai aplinkoje vėl stiprėja lieknumą romantizuojantis fonas.

    Ekspertai sutaria, kad mados industrijos sprendimai neišvengiamai persikelia į kasdienybę: nuo to, kaip pasirenkame drabužius, iki to, kaip vertiname save nuotraukose. Todėl diskusija apie grįžtantį lieknumo kultą nėra vien apie podiumus, bet ir apie psichikos sveikatą, socialinių tinklų įtaką bei tai, ar visuomenė geba išlaikyti įvairovės kryptį net tada, kai ji nebėra „madinga“.

  • Keto ir „low carb“ mados spąstai: šioms žmonių grupėms angliavandenių atsisakyti negalima

    Keto ir „low carb“ mados spąstai: šioms žmonių grupėms angliavandenių atsisakyti negalima

    Mažai angliavandenių turinčios dietos, įskaitant ketogeninę, pastaraisiais metais išpopuliarėjo kaip greitas kelias lieknėti ir stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad griežtas grūdų, ankštinių ir krakmolingų daržovių ribojimas tinka ne visiems, o kai kuriems gali sukelti daugiau žalos nei naudos.

    „Low carb“ principas dažniausiai reiškia, kad angliavandenių suvartojama gerokai mažiau nei įprasta, o didesnę raciono dalį sudaro riebalai ir baltymai. Kai angliavandenių sumažinama itin smarkiai, organizmas gali pereiti į ketozę, kai energijai labiau naudojami riebalai, o kepenyse gaminami ketoniniai kūnai.

    Pirmosiomis savaitėmis dalis žmonių patiria vadinamąjį adaptacijos laikotarpį: nuovargį, galvos skausmus, sumažėjusią koncentraciją, troškulį. Dažni ir virškinimo nusiskundimai, nes sumažėjus skaidulų iš grūdų ir ankštinių, gali atsirasti vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas ar diskomfortas.

    Kam rizika didžiausia?

    Angliavandenių nereikėtų drastiškai atsisakyti nėščiosioms ir žindančioms moterims, nes tuo metu svarbus pakankamas energijos ir mikroelementų kiekis. Taip pat atsargumo reikia paaugliams ir vaikams, kurių augimui ir raidai ypač svarbus subalansuotas racionas.

    Didesnė rizika ir žmonėms, turintiems valgymo sutrikimų istoriją arba polinkį į labai griežtą maisto kontrolę, nes tokios dietos gali stiprinti kaltės jausmą ir persivalgymo epizodus. Ištvermės sportą aktyviai praktikuojantiems asmenims itin mažas angliavandenių kiekis gali reikšti prastėjančią treniruočių kokybę ir lėtesnį atsistatymą.

    Ypatingo dėmesio reikia sergantiesiems diabetu ir vartojantiems gliukozę mažinančius vaistus, nes staigūs mitybos pokyčiai gali didinti hipoglikemijos riziką. Tokiais atvejais bet koks reikšmingas angliavandenių mažinimas turėtų būti derinamas su gydytoju ir dietologu.

    Kodėl verta rinktis ne atsisakymą, o kokybę?

    Praktikoje dažnai problema yra ne patys angliavandeniai, o jų šaltiniai: saldumynai, saldinti gėrimai, stipriai perdirbti užkandžiai ar rafinuoti miltai. Daugeliui žmonių geresnis sprendimas yra mažinti pridėtinį cukrų, o baltus miltus keisti pilno grūdo produktais ir didinti daržovių kiekį.

    Kruopos, ankštiniai ir krakmolingos daržovės gali būti vertingi dėl skaidulų, B grupės vitaminų, mineralų ir ilgesnio sotumo. Todėl vietoj kraštutinumų dažniau rekomenduojamas individualiai pritaikytas, tvarus mitybos planas, kuriame angliavandenių kiekis derinamas prie sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir gyvenimo ritmo.

    Kada būtina pasitarti su specialistu?

    Jei svarstote apie ketogeninę ar labai mažai angliavandenių turinčią dietą, verta pasitarti su gydytoju, ypač jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar planuojate nėštumą. Tai padeda išvengti situacijų, kai savarankiškas eksperimentas su mityba baigiasi silpnumu, virškinimo sutrikimais ar pablogėjusiais tyrimų rodikliais.

    Specialistas gali padėti rasti saugią alternatyvą: ne maksimalų angliavandenių ribojimą, o jų kokybės gerinimą ir kiekio pritaikymą. Dažniausiai būtent toks kelias leidžia pasiekti stabilų svorį, geresnę savijautą ir ilgalaikį rezultatą be nuolatinės įtampos dėl maisto.