Artėjant 2028–2034 metų Europos Sąjungos finansavimo laikotarpiui Europos Komisija siūlo keisti investicijų planavimo tvarką taip, kad daugiau sprendimų persikeltų arčiau žmonių. Idėja paprasta: regionai ir savivaldybės turėtų daugiau įtakos nuspręsti, kur nukreipti lėšas, o ne tik vykdyti centralizuotai nustatytas priemones.
Lietuvoje 2021–2027 metų laikotarpiu regionų plėtrai numatyta 1,75 mlrd. eurų ES investicijų. Rengiant naujas taisykles siekiama pakeisti patį principą, kaip nustatomos prioritetinės kryptys ir kaip sudėliojami pinigų krepšeliai skirtingoms sritims, tarp jų ir sveikatos apsaugai.
Mažiau nuleistų taisyklių?
Finansų viceministrė Rūta Carik teigia, kad iki šiol poreikius dažniausiai suformuodavo centrinė valdžia, o savivaldybėms tekdavo įgyvendinti iš anksto aprašytas priemones. Naujuoju laikotarpiu būtų siekiama atsisakyti griežto skirstymo pagal sektorius ir regionams suteikti platesnį bendrą krepšelį.
„Mes planuojame nebeturėti tų šakinių ministerijų nuleistų taisyklių“, – sakė R. Carik.
Pasak viceministrės, toks modelis leistų regionams patiems spręsti, ar didžiausias skausmas yra sveikatos paslaugų prieinamumas, socialinės paslaugos, švietimo infrastruktūra ar, pavyzdžiui, demografiniai iššūkiai. Kartu akcentuojama atsakomybė: sprendimai turėtų atliepti regiono masto, o ne vienos savivaldybės interesą.
Numatoma, kad regionams skirtų asignavimų koordinavimas galėtų būti sutelktas vienoje vietoje, o ne išskaidytas per kelias ministerijas. Kaip argumentas įvardijamas paprastesnis valdymas ir aiškesnė atsakomybė už rezultatą.
Merai: pažadai girdėti ne kartą
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Plungės rajono meras Audrius Klišonis sako, kad regionų poreikiai jau renkami per regionų plėtros tarybas, o informaciją apibendrina Vidaus reikalų ministerija. Jo teigimu, esminis pokytis būtų realus sprendimų priėmimas regionuose, o ne formalus poreikių surašymas.
„Tikimės, kad tai bus jau nebe žodžiai, kaip buvo ir praeitam finansavimo periode, bet iš tikrųjų savivaldybės ir regionų plėtros tarybos turės daugiau laisvės priimti sprendimus“, – sakė A. Klišonis.
Sveikatos srityje savivaldybės įvardija labai praktiškus poreikius: medicinos įrangos atnaujinimą, pastatų pritaikymą ir energetinio efektyvumo didinimą. Vis dažniau minimas ir pasirengimas krizinėms situacijoms, kai gydymo įstaigoms reikia autonominio elektros tiekimo bei patalpų, kur prireikus galėtų veikti svarbiausi skyriai.
Vis dėlto Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas į šiuos pažadus žiūri atsargiai ir primena ankstesnių laikotarpių patirtis, kai savivaldybės teikdavo poreikius, tačiau galutiniai sprendimai likdavo ministerijose. Jo manymu, vien platesnis krepšelis problemos neišspręs, jei regionai neturės realios galios formuoti paslaugų tinklo.
„Kadangi per kadenciją išgyvenau tris paramos etapus, ir kiekvieną kartą vis būdavo sakoma, jog bus formuojamas poreikis iš apačios, ir dabar, manau, bus tas pats: jūs čia pažaiskit, pateikit poreikį, o mes jau ten paskui ministerijoj pasidarysim taip, kaip mums reikia“, – sakė V. Mitrofanovas.
Jis kaip pavyzdį pateikia dializės paslaugas: net jei savivaldybė įsigytų aparatų ir turėtų specialistų, vien to neužtenka, jei paslaugų neapmoka Valstybinė ligonių kasa. Tokiais atvejais investicija gali atsiremti į nacionalinio finansavimo taisykles, todėl savivaldybėms svarbus ne tik įrangos pirkimas, bet ir apmokėjimo mechanizmai.
Kas ribos regionų laisvę?
Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis taip pat skeptiškai vertina galimybę savivaldybėms laisvai rinktis, nes, jo teigimu, pasirinkimus dažnai apriboja ministerijų parengtos gairės ir techninės taisyklės. Anot jo, savivaldybėms paliekama mažai erdvės pritaikyti investicijas realiai situacijai vietoje.
„Aš jau esu antrą kadenciją meras, ir aš netikiu“, – sakė K. Tubis.
Meras pabrėžia, kad regionams svarbu turėti galimybę vertinti paslaugas pagal gyventojų struktūrą ir poreikius, o ne bandyti kiekviename rajone dubliuoti viską. Anykščiuose kaip prioritetai minimi geriatrijos ir slaugos sprendimai, tačiau planavimą komplikuoja ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp skirtingų ministerijų.
Kiti merai akcentuoja dar vieną riziką: net ir moderniausia įranga neveiks, jei regionuose trūks specialistų. Mažeikių rajono merė Rūta Matulaitienė sako, kad pirmas prioritetas būtų sveikatos priežiūros darbuotojų pritraukimas ir išlaikymas, nes be žmonių investicijos į infrastruktūrą neduoda laukiamo rezultato.
Raseinių rajono meras Arvydas Nekrošius teigia, kad didesnė sprendimų laisvė padėtų daugiau paslaugų suteikti vietoje ir sumažintų poreikį gyventojams vykti į didmiesčius. Kartu jis pabrėžia, kad brangiai įrangai, licencijoms ir specialistams dažnai reikia sprendimų, kurie priklauso nuo nacionalinio lygmens finansavimo ir sveikatos sistemos planavimo.
Šiaulių rajono meras Česlovas Greičius, kur rajone nebeliko ligoninės, didžiausią poreikį mato stiprinant pirminę sveikatos priežiūrą ir mobiliąsias paslaugas. Jo teigimu, atokesnėse vietovėse net ir mažai procedūrų atliekantys medicinos punktai kartais tampa gyvybiškai svarbūs gyventojams, kuriems sudėtinga pasiekti miestą.
Europos Komisijos patarėja ekonomikos klausimais Lina Vatėnaitė aiškina, kad naujajame modelyje regionų institucijos būtų įtraukiamos nuo pat planavimo pradžios, derinant teritorinius poreikius, prioritetus ir siektinus rezultatus. Tokiu būdu būtų siekiama, kad nacionaliniai įsipareigojimai būtų suderinti su skirtingų regionų socialine ir ekonomine realybe.
Diskusija dėl naujojo finansavimo laikotarpio dar tik įsibėgėja, tačiau jau dabar aiškėja pagrindinis klausimas: ar regionams bus suteikta tik daugiau atsakomybės už projektų įgyvendinimą, ar ir reali teisė pasirinkti, kokios investicijos pirmiausia reikalingos vietos žmonėms.