Tag: Vampyrai

  • „Lenkijos vampyrė“ Zosia vėl tiriama: kodėl jos kapą XVII a. saugojo pjautuvas ir spyna

    „Lenkijos vampyrė“ Zosia vėl tiriama: kodėl jos kapą XVII a. saugojo pjautuvas ir spyna

    Lenkijoje vėl suaktyvėjo vadinamosios „vampyrės“ Zosios tyrimai – mokslininkai iš naujo analizuoja XVII amžiuje mirusios jaunos moters palaikus, tikėdamiesi geriau suprasti, kodėl vietos bendruomenė jos bijojo net po mirties.

    Zosios kapas, aptiktas 2022 metais Pienio (Kujavijos Pamario vaivadija) kaimo kapinėse, iškart patraukė dėmesį dėl neįprastų „apsaugos“ priemonių, kurios turėjo neva neleisti velionei sugrįžti į gyvųjų pasaulį, rašo „Heritage Daily“.

    Archeologai nustatė, kad ant moters kaklo buvo padėtas pjautuvas – ne kaip atsitiktinis kapo įkapių elementas, o kaip simbolinė ir praktiška kliūtis: anuomet tikėta, kad ašmenys ties kaklu sulaikytų mirusįjį, jei šis bandytų pakilti iš kapo.

    Dar viena detalė – trikampė spyna, pritvirtinta prie kairės pėdos piršto. Tyrėjų manymu, ji galėjo reikšti „užrakintą“ kelią atgal. Be to, moters burnoje aptiktas varinis (ar daug vario turintis) daiktas. Toks trijų skirtingų „saugiklių“ derinys archeologinėje medžiagoje pasitaiko itin retai.

    Ką iki šiol pavyko nustatyti apie Zosią

    Ankstesni tyrimai leidžia manyti, kad Zosia mirė XVII amžiaus viduryje, būdama maždaug 17–19 metų. Nurodoma, kad jos ūgis galėjo siekti apie 162–168 centimetrus.

    Genetiniai duomenys buvo leidę svarstyti apie galimą skandinavišką kilmę, tačiau stroncio izotopų analizė pateikė kitokią užuominą: labiau tikėtina, kad moteris augo Pienio apylinkėse.

    Tai neatmeta migracijos istorijos – tyrėjai kelia prielaidą, kad į šį regioną galėjo būti atsikraustę jos protėviai, tačiau pati Zosia nebūtinai atvyko iš Skandinavijos.

    Naujasis tyrimų etapas: ieškoma ligos pėdsakų

    Didžiausia mįslė išlieka nepakitusi: kas sukėlė Zosios mirtį ir kodėl ji tapo tokio ryškaus bendruomenės nerimo objektu. Dabar mokslininkai daugiausia dėmesio skiria išsamiai skeleto analizei, ypač šonkauliams ir krūtinkauliui.

    Pasitelkdami pažangią įrangą specialistai ieško patologinių pakitimų bei anatominių anomalijų, kurios galėtų atskleisti persirgtas ligas, raidos sutrikimus ar kitas sveikatos problemas.

    Viena pagrindinių versijų – kad išskirtinė Zosios sveikatos būklė galėjo išryškinti jos „kitoniškumą“ aplinkinių akyse. XVII amžiuje medicinos žinios buvo ribotos, todėl neaiškūs simptomai ar deformacijos neretai būdavo aiškinami prietarais.

    Kodėl svarbūs ir kiti kapai

    Tyrėjai neapsiriboja vienu radiniu. Pienio kapinėse iki šiol aptiktas 101 palaidojimas, o bent keliolika jų turi neįprastų bruožų.

    Lygindami skirtingus palaikus archeologai ir antropologai tikisi išsiaiškinti, ar „ypatingai“ palaidoti žmonės galėjo turėti panašių sveikatos sutrikimų. Jei tokia sąsaja pasitvirtintų, tai suteiktų daugiau aiškumo, iš kur kilo anuometiniai socialiniai baimės mechanizmai ir „vampyrizmo“ įsivaizdavimas.

  • Primiršta Hugh Jackman gotikinė veiksmo juosta Van Helsing grįžo į Prime Video topus

    Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po premjeros, Hugh Jackman filmas Van Helsing netikėtai atgimė srautiniuose kanaluose. 2004 metais pasirodęs gotikinės fantastikos ir veiksmo mišinys rudenį vėl pritraukė žiūrovų dėmesį.

    Filmas nuo rugsėjo 1 dienos įtrauktas į „Prime Video“ katalogą, o artėjant Helovinui išaugo susidomėjimas vampyrų ir pabaisų tematika. Dėl to Van Helsing kai kuriose rinkose ėmė kilti į populiariausių platformos titulų sąrašus.

    Gotikinė klasika su žvaigždėmis

    Juostoje Hugh Jackman vaidina vampyrų medžiotoją Gabrielį Van Helsingą, siunčiamą į Transilvaniją kovoti su grafu Drakula. Kartu su juo ekrane pasirodo Kate Beckinsale, o Drakulą įkūnija Richard Roxburgh.

    Filmas išsiskiria ryškia gotikine estetika, greitu tempu ir didelio masto kovų scenomis, kurios primena tuo metu dominavusį komiksinį, hiperbolizuotą veiksmo kiną. Būtent šis stilius, anuomet kritikuotas, šiandien daliai auditorijos tapo nostalgijos ir kultinio kino patrauklumo šaltiniu.

    Kodėl filmas vėl populiarus?

    Srautinių platformų algoritmai ir sezoniniai žiūrėjimo įpročiai dažnai sugrąžina senesnius filmus į dėmesio centrą. Artėjant spalio pabaigai žiūrovai aktyviau renkasi siaubo, mistikos ir tamsios fantastikos turinį, todėl tokie filmai kaip Van Helsing natūraliai atgyja.

    Prie susidomėjimo prisideda ir tai, kad auditorijos vertinimai laikui bėgant neretai švelnėja. Nors kritikai filmą sutiko prieštaringai, ilgainiui jis įsitvirtino kaip vadinamasis kultinis pasirinkimas tiems, kurie ieško grynos pramogos, monstrų mitologijos ir didelio užmojo, nors ir nevienodai pasenusios, vizualikos.

    Skaičiai ir kontekstas

    Van Helsing kino teatruose visame pasaulyje surinko apie 278 milijonus eurų pajamų. Tačiau projekto biudžetas siekė maždaug 148 milijonus eurų, o prie tokio masto premjerų paprastai dar prisideda didelės rinkodaros išlaidos ir kino teatrų dalis nuo bilietų pardavimo.

    Dėl šios priežasties finansinis rezultatas ilgą laiką buvo vertinamas dviprasmiškai, o tęsinys taip ir neįvyko. Vis dėlto srautinių platformų eroje filmai vis dažniau gauna antrą gyvenimą, o žiūrimumas ir ilgaamžiškumas kataloguose tampa nauju sėkmės matu.

    Jackman karjeroje tai buvo vienas ryškiausių bandymų įžengti į tamsesnės fantastikos teritoriją tarp kitų didelių projektų. Dabartinis sugrįžimas primena, kad net kritikuoti filmai, pasikeitus žiūrovų skoniui ir vartojimo įpročiams, gali vėl tapti paklausūs.

  • Kroatijoje rastas „vampyru“ laikytas palaikų kapas: po 400 metų atkurtas vyro veidas

    Kroatijoje rastas „vampyru“ laikytas palaikų kapas: po 400 metų atkurtas vyro veidas

    Neįprastas radinys bažnyčios kapinėse

    Kroatijos bažnyčios kapinėse 2023 metais archeologai aptiko vyro palaikus, kurių laidojimo būdas iškart sukėlė įtarimų. Kūnas buvo paguldytas veidu į žemę, o tai siejama su slavų folklore aptinkamais „apsauginiais“ laidojimo ritualais.

    Tyrėjų teigimu, tokia padėtis istoriškai buvo pasirinkta tuomet, kai bendruomenė bijodavo, kad mirusysis gali „grįžti“ ir kenkti gyviesiems. Tokie įsitikinimai Rytų ir Pietryčių Europoje buvo paplitę šimtmečius, ypač epidemijų, karo ar socialinių sukrėtimų laikais.

    Ką apie mirtį pasako kaulai?

    Bioarcheologai nustatė, kad palaidojimas nebuvo įprastas ir galėjo būti atliktas keliais etapais. Skelbiama, jog žmogus iš pradžių buvo palaidotas įprastai, tačiau vėliau kapas buvo atkastas, o palaikai perlaidoti kitaip.

    Analizuojant skeletą pastebėta ir smurto požymių: aptikti lūžiai, kurie, tyrėjų vertinimu, galėjo atsirasti maždaug mirties metu. Tai sustiprino hipotezę, kad vyras mirė smurtine mirtimi ir galėjo būti laikomas pavojingu ar „nešvariu“ bendruomenės akyse.

    „Buvo aišku, kad vyksta kažkas neįprasto, nes tai nepanašu į krikščionišką laidojimo praktiką“, – sakė Nataša Sarkić.

    Veido rekonstrukcija po keturių šimtmečių

    Siekdami geriau suprasti, kas buvo šis žmogus, specialistai atliko kaukolės skenavimą ir sukūrė skaitmeninį 3D modelį. Remiantis teismo medicinos metodais, ant modelio buvo taikomi audinių storio orientyrai ir žingsnis po žingsnio atkuriami raumenys bei veido bruožai.

    Galutinis rezultatas pristatomas kaip realistiška interpretacija, kaip vyras galėjo atrodyti būdamas gyvas. Tyrėjai nurodo, kad jis greičiausiai buvo 40–50 metų amžiaus.

    Toks atvejis, anot archeologų, primena, kad laidojimo papročiai atspindėjo ne tik religines normas, bet ir kolektyvines baimes. Šiuolaikinės 3D rekonstrukcijos technologijos leidžia istorinius pasakojimus papildyti apčiuopiamu žmogišku veidu, o kartu tiksliau vertinti, kaip bendruomenės reaguodavo į mirtį, smurtą ir nežinomybę.