CP v2

Tag: Vandens filtravimas

  • Nusipirkau sodo baseiną karščiams, bet pamiršau siurblį: vanduo greitai tapo problema

    Nusipirkau sodo baseiną karščiams, bet pamiršau siurblį: vanduo greitai tapo problema

    Sodo baseinas per karščius atrodo kaip paprastas būdas atsivėsinti, tačiau švaraus vandens palaikymas reikalauja daugiau nei vien cheminių priemonių. Į vandenį kasdien patenka lapai, žiedadulkės, smėlis, vabzdžiai ir nešvarumai nuo pėdų.

    Didžiausia klaida, kurią daro dalis baseinų savininkų, yra palikti vandenį stovėti be nuolatinės cirkuliacijos. Kai vanduo nejuda, jis greičiau drumstėja, o šiluma sudaro palankias sąlygas daugintis dumbliams ir bakterijoms.

    Kam iš tikrųjų reikalingas siurblys?

    Baseino siurblys užtikrina vandens apytaką: jis įsiurbia vandenį ir nukreipia jį į filtrą, kuriame sulaikomos smulkios ir stambesnės dalelės. Išfiltruotas vanduo grįžta atgal į baseiną, todėl nešvarumai neužsilaiko dugne ir ilgai neplūduriuoja paviršiuje.

    Vien filtras be siurblio praktiškai neveikia, nes jam reikia pastovaus srauto ir slėgio. Priklausomai nuo baseino tūrio, viso vandens perleidimas per filtravimo sistemą gali užtrukti kelias valandas, tačiau būtent reguliarumas lemia skaidrumą.

    Kodėl neužtenka vien chemijos?

    Vandens priežiūros priemonės efektyviausios tada, kai tolygiai pasiskirsto visame baseine. Siurblys sumaišo vandenį ir padeda preparatams pasiekti visas zonas, o be cirkuliacijos vienoje vietoje koncentracija gali būti per didelė, kitoje per maža.

    Judantis vanduo taip pat mažina vadinamųjų negyvų zonų atsiradimą, kuriose lengviau įsitvirtina dumbliai. Dėl to priežiūra paprastai tampa paprastesnė, o cheminių priemonių sąnaudos dažnai būna mažesnės nei stovinčio vandens baseinuose.

    Kiek laiko turi veikti siurblys?

    Vienos taisyklės visiems baseinams nėra, tačiau praktikoje orientuojamasi į tai, kad per parą visas vandens tūris bent kartą pereitų filtravimo grandinę. Karščio bangų metu ir kai baseinu naudojamasi intensyviai, siurblio darbą dažnai verta prailginti.

    Geriausią rezultatą duoda kasdienė, nuosekli filtracija, nes ji palaiko skaidrumą ir mažina nemalonaus kvapo bei žalsvos plėvelės riziką. Kartu svarbu reguliariai prižiūrėti patį filtrą, nes užsikimšęs filtras mažina sistemos našumą.

    Mažus, trumpam pastatomus baseinus dar galima dažniau ištuštinti ir pripildyti iš naujo, tačiau didesniems modeliams tai tampa nepraktiška. Siurblys leidžia tą patį vandenį naudoti ilgiau, taupant laiką ir mažinant bereikalingą vandens švaistymą.

  • Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastiko ir dar smulkesnių nanoplastiko dalelių vis dažniau aptinkama geriamajame vandenyje, o kartu jos patenka ir į žmogaus organizmą. Nors tikslios ilgalaikės pasekmės vis dar tiriamos, vis daugiau tyrimų rodo, kad poveikis gali būti susijęs su uždegiminiais procesais ir kitais sveikatos rizikos veiksniais.

    2024 metais Kinijos mokslininkų komanda paskelbė rezultatus, kurie rodo netikėtai praktišką būdą sumažinti nano ir mikroplastiko kiekį iš čiaupo bėgančiame vandenyje. Tyrėjų teigimu, daugeliu atvejų pakanka vandenį užvirinti ir tuomet perfiltruoti susidariusias nuosėdas.

    „Iš čiaupo tekančiame vandenyje esančios nano ir mikroplastiko dalelės, prasprūstančios pro centralizuotas valymo sistemas, kelia vis didesnį susirūpinimą, nes gali kelti riziką žmogui per kasdienį vartojimą“, – aiškino tyrimo autoriai.

    Kas vyksta verdant vandenį

    Bandymuose mokslininkai vertino tiek minkštą, tiek kietą vandenį ir į jį įmaišė mikro bei nanoplastiko dalelių. Užvirus vandenį ir vėliau atskyrus susidariusias nuosėdas, bendras plastiko dalelių kiekis sumažėjo, o efektyvumas priklausė nuo vandens kietumo.

    Didžiausias poveikis užfiksuotas kietame vandenyje, kuriame daugiau ištirpusių mineralų. Kaitinant tokį vandenį, dažniau formuojasi kalkių nuosėdos, kurios gali „pririšti“ plastiko daleles ir paversti jas lengviau pašalinamomis, kai nuosėdos išfiltruojamos.

    „Mūsų rezultatai parodė, kad nanoplastiko nusėdimas verdant didėjo didėjant vandens kietumui“, – rašė tyrėjai, pabrėždami, kad kai kuriais atvejais dalelių sumažėjimas buvo labai ryškus.

    Kiek galima pašalinti ir ką tai reiškia

    Tyrime nurodoma, kad dalyje bandymų verdinimo ir filtravimo derinys pašalino iki 90 proc. nano ir mikroplastiko dalelių. Minkštame vandenyje efektyvumas buvo mažesnis, tačiau reikšmingas sumažėjimas taip pat stebėtas, nes dalis dalelių vis tiek nusėdo kartu su susidarančiomis nuosėdomis.

    Praktinis šio metodo privalumas tas, kad jis pasiekiamas daugeliui namų ūkių be sudėtingos įrangos. Tyrėjai pabrėžia, jog po užvirinimo svarbi antroji dalis, kai nuosėdos turi būti pašalinamos, pavyzdžiui, per smulkų metalinį sietelį ar kitą filtrą.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vien verdinimas nėra universalus sprendimas visoms vandens taršos problemoms, o mikroplastikas į organizmą patenka ne tik per vandenį, bet ir per maistą bei aplinką. Dėl to verdinimas ir filtravimas labiau vertinamas kaip papildoma, o ne vienintelė rizikos mažinimo priemonė.

    Kodėl tema aštrėja

    Mikroplastikas atsiranda yrant didesniems plastiko gaminiams ir iš kasdienių šaltinių, tokių kaip sintetiniai audiniai ar įvairios buitinės plastiko detalės. Šios dalelės dėl savo patvarumo ilgai išlieka aplinkoje, o vandens valymo technologijos ne visur vienodai veiksmingai jas sulaiko.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad nuotekų valymo įrenginiai dalį dalelių pašalina, tačiau reikšminga jų dalis vis tiek gali patekti į aplinką ir galiausiai į vandens tiekimo grandines. Tuo pat metu skirtingose šalyse ryškiai skiriasi vandens kietumas, todėl ir verdinimo poveikis gali būti nevienodas.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti daugiau plačios apimties tyrimų su didesniu mėginių skaičiumi ir realiomis vartojimo sąlygomis, kad būtų tiksliau įvertinta, kiek šis paprastas įprotis galėtų sumažinti bendrą žmogaus kontaktą su nano ir mikroplastiku. Tyrimas publikuotas žurnale „Environmental Science & Technology Letters“.