Tag: Vandens krizė

  • Ukrainos žvalgyba įspėja: okupuotame Kryme gėlo vandens krizė kelia dykumėjimo grėsmę

    Okupuotame Kryme gilėja gėlo vandens krizė, o pusiasaliui, Ukrainos žvalgybos vertinimu, gali grėsti dirvožemio druskėjimas ir net dykumėjimas. Pagrindinė priežastis – bandymai trūkumą kompensuoti intensyvinant vandens gavybą iš požeminių šaltinių.

    Apie šias rizikas pranešė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba (HUR), pabrėždama, kad vis dažniau eikvojami strateginiai gėlo vandens ištekliai. Pasak žvalgybos, toks kelias trumpuoju laikotarpiu gali padėti užtikrinti tiekimą, tačiau ilgainiui silpnina vandeninguosius horizontus ir skatina sūraus vandens skverbimąsi.

    HUR duomenimis, 2026 metų spalio pradžioje vidutinis pusiasalio vandens saugyklų užpildymas siekė apie 45 proc. Šį laikiną pagerėjimą lėmė palyginti gausūs krituliai ir žiemą bei pavasarį tirpęs sniegas.

    Vis dėlto prasidėjus sausesniam sezonui atsargos ėmė mažėti: natūralus vandens papildymas nebepasiveja vartojimo. Žvalgyba akcentuoja ir dar vieną problemą – net ir esant vandens telkiniuose, jis ne visada lengvai paimamas dėl uždumblėjusių vandens įsiurbimo vietų, o žemutiniuose sluoksniuose blogėja vandens kokybė.

    Vanduo senka greičiau nei atsistato

    Didžiausią įtaką bendram balansui daro natūralaus nuotėkio vandens saugyklos: 2026 metų spalio 9 dieną jose buvo sukaupta 148,4 mln. kubinių metrų vandens – daugiau nei dukart daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau. Tačiau HUR pabrėžia, kad vien kritulių sukelto šuolio nepakanka, kai kasdienis vartojimas didesnis už įplaukas.

    Skaičiuojama, kad į natūralaus nuotėkio saugyklas kasdien patenka apie 138 tūkst. kubinių metrų vandens, o bendros sąnaudos siekia apie 455 tūkst. kubinių metrų. Iš šio kiekio 81 proc. tenka vandens tiekimui, o 19 proc. prarandama dėl garavimo ir susigėrimo į dirvožemį.

    Dar prastesnė padėtis, pasak HUR, yra vadinamosiose pripildomose saugyklose, kurių užpildymas priklauso nuo išorinių šaltinių. 2026 metų rugsėjo pradžioje jų bendras vandens kiekis siekė apie 35 mln. kubinių metrų, o spalio pradžioje sumažėjo iki 31,6 mln. kubinių metrų – per mėnesį netekta maždaug 10 proc.

    Žvalgyba nurodo, kad iš šių saugyklų kasdien paimama apie 72 tūkst. kubinių metrų vandens: maždaug du trečdaliai naudojami vandens tiekimo reikmėms, o likusi dalis išgaruoja arba susigeria į dirvožemį. Tuo pat metu realaus įtekėjimo į tokias saugyklas beveik nefiksuojama.

    Šiaurės Krymo kanalo problemos po Kachovkos užtvankos sunaikinimo

    Situaciją, pasak HUR, dar labiau komplikuoja tai, kad nebeliko galimybės pilnavertiškai naudotis Šiaurės Krymo kanalu. Po to, kai 2023 metų birželį Rusijos pajėgos sunaikino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką, Kachovkos vandens saugykla faktiškai išnyko, o kanalas neteko pagrindinio vandens šaltinio.

    Žvalgyba teigia, kad kanalo eksploataciją riboja ir sumažėjęs hidrostatis slėgis, uždumblėję vandens paėmimo mazgai bei pažeista hidrotechninė infrastruktūra. Dėl to magistralinė dalis ir šiaurinė atšaka iki Džankojaus lieka be vandens.

    Rytinė atšaka, pasak HUR, naudojama vandeniui iš artezinių gręžinių pumpuoti Feodosijos ir Kerčės kryptimi. Tačiau ši schema turi esminį trūkumą: infrastruktūra projektuota dideliems Dniepro vandens kiekiams, o pumpuojant gerokai mažesnius požeminio vandens srautus patiriami labai dideli nuostoliai – dėl garavimo ir filtracijos prarandama iki 40–45 proc. kanalu gabenamo vandens.

    Požeminiai šaltiniai – trumpalaikis sprendimas su ilgalaike kaina

    HUR vertinimu, vienu svarbiausių rezervų tapo arteziniai gręžiniai. 2026 metų spalio pradžioje iš trijų pagrindinių vandens paėmimo vietų – Nežino, Prostorno ir Novogrigorovkos – išgauta iš viso 19,6 mln. kubinių metrų vandens.

    Tačiau intensyvi požeminio vandens gavyba kelia ilgalaikių ekologinių pasekmių riziką: krenta vandeningųjų horizontų lygis ir sudaromos sąlygos sūriam vandeniui prasiskverbti į gėlavandenius požeminius rezervuarus. Žvalgyba pabrėžia, kad ypač pažeidžiamos pakrantės teritorijos, kur natūralaus balanso sutrikdymas spartina druskėjimą.

    Problema, pasak HUR, jau nebeapsiriboja vien gėlo vandens stygiumi – prastėja ir paties vandens kokybė, o kai kurių šaltinių atkūrimui gali prireikti dešimtmečių arba jis gali būti itin sudėtingas. Papildomai nukenčia ir komunalinė infrastruktūra: didesnė mineralizacija bei vandens kietumas neigiamai veikia vandentiekio tinklus, siurblius ir kitą įrangą.

    Rytinėje Krymo dalyje, kuri labiau priklauso nuo vandens permėtimo kanalo sistema, okupacinė administracija, teigia HUR, jau įvedė griežto taupymo režimą ir riboja vandens tiekimą, įskaitant pramonės bei rekreacinių objektų poreikius. Per sausras, avarijas ar kritiškai sumažėjus atsargoms kai kurios gyvenvietės vandenį gauna autocisternomis.

    HUR taip pat pažymi, kad kalbos apie naujų vandens saugyklų statybas kol kas išlieka daugiausia propagandiniais pareiškimais – stinga tiek finansavimo, tiek realių įgyvendinimo perspektyvų, o svarbiausias klausimas lieka neatsakytas: iš kur gauti vandenį naujiems rezervuarams pripildyti.

    Žvalgybos vertinimu, jei dabartinė praktika bus tęsiama, Krymui gresia ne tik chroniškas gėlo vandens trūkumas, bet ir ilgalaikė žemės bei vandens ekosistemų degradacija.

  • Naujas palydovinis žemėlapis parodė, kur žmonės sparčiausiai eikvoja gėlo vandens atsargas

    Naujas aukštos raiškos žemėlapis parodė, kuriose pasaulio vietose žmonių veikla labiausiai keičia gėlo vandens atsargas – vienur jos sparčiai senka, kitur laikinai didėja.

    Tyrime, apie kurį rašė „Live Science“, panaudoti palydoviniai duomenys leido detaliau nei anksčiau matyti 2002–2025 metų sausumos vandens pokyčius ir geriau atskirti, kas labiau susiję su žmogaus veikla, o kas – su klimato svyravimais.

    Mokslininkai nustatė, kad žemynai netenka gėlo vandens greičiau, nei buvo manyta: kai kuriuose regionuose vandeningųjų sluoksnių siurbimas išryškėjo kaip maždaug 45 proc. didesnė problema, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Bendra kryptis aiški – gėlo vandens praradimų daugiau nei prieaugių, todėl tyrėjai akcentuoja geresnio vandens valdymo svarbą ir tai, kad dalyje vietovių didžiausi nuostoliai sutampa su intensyvia žemdirbyste ir drėkinimu.

    Kaip sudarytas žemėlapis

    Analizė paremta NASA GRACE ir GRACE-FO misijų matavimais, fiksuojančiais masės persiskirstymą Žemėje, todėl galima spręsti, kaip kinta vandens kiekis sausumoje – požeminiuose vandenyse, dirvožemyje, telkiniuose.

    Šį kartą duomenys apdoroti taip, kad vaizdas būtų gerokai ryškesnis: tyrėjų teigimu, regioniniai pokyčiai išryškėjo vidutiniškai 33 proc. labiau nei ankstesniuose panašiuose darbuose.

    Svarbi dalis – bandymas priskirti pokyčius skirtingiems veiksniams. Tyrimo autorė Mary Michael Forrester O’Neill aiškino, kad ankstesni darbai dažniau matydavo bendrus raštus, bet sunkiau atskirdavo žmogaus įtaką nuo klimato.

    Kur fiksuoti didžiausi pokyčiai

    Iš viso identifikuoti 94 regionai, kuriuose gėlo vandens atsargos keitėsi labiau nei „įprastas fonas“. Iš jų 40 vietovių pokyčiai daugiausia sieti su žmonių žemės ir vandens naudojimu, o ne su natūralia klimato kaita.

    Tarp ryškių gėlo vandens netekimo pavyzdžių įvardyti šiaurinė Indija, pietų Iranas ir JAV pietinės Didžiosios lygumos (regionas ties Kolorado, Kanzaso, Naujosios Meksikos, Oklahomos ir Teksaso sandūra), kur žemės ūkis plačiai remiasi požeminiu vandeniu drėkinimui.

    Kaip priešingas pavyzdys minimas centrinėje Rusijoje esantis Boguchanų tvenkinys – dirbtinis ežeras, užpildytas 2012 metais pastačius hidroelektrinės užtvanką, dėl ko regione fiksuotas vandens prieaugis.

    Kodėl tai svarbu ir kokios ribos

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vietiniai gėlo vandens prieaugiai ir praradimai gali turėti pasekmių „žemiau srovės“ esančioms bendruomenėms ir aplinkiniams regionams, nes vandens sistema yra susieta.

    Tačiau mokslininkai kartu įspėja dėl ribotumų: GRACE palydovai matuoja pokyčių greitį, o ne bendrą vandens kiekį konkrečiame vandeningajame sluoksnyje, todėl iš šių duomenų negalima tiksliai pasakyti, kada kur nors vanduo „baigsis“.

    Vis dėlto praktinė rizika išlieka – kylant vandens siurbimo kaštams ir gręžinių gilinimo poreikiui, daliai vietovių tai gali tapti neįkandama. Tyrėjai akcentuoja, kad toks spaudimas labiausiai smogia pažeidžiamiausioms bendruomenėms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

  • Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Pietvakarių JAV vandens krizė gilėja: mažėja ne tik Kolorado upės debitas ir rezervuarų atsargos, bet ir požeminis vanduo, laikytas svarbiausiu atsarginiu šaltiniu. Nauja analizė rodo, kad dalyje baseino gruntiniai vandenys senka greičiau, nei manyta anksčiau.

    Kolorado upė aprūpina vandeniu apie 40 mln. žmonių ir didelę žemės ūkio dalį keliuose regiono valstijose. Matomiausias deficito ženklas – kritę vandens lygiai Meado ir Paulo ežeruose, nuo kurių priklauso tiek geriamasis vanduo, tiek hidroenergetika.

    Vertinant pagal dabartinius vartojimo tempus, paviršiniai rezervuarai regione turi maždaug 15 mėnesių vandens atsargų. Žemės ūkiui tenka didžiausia dalis – apie 52 proc. Kolorado upės vandens sunaudojama drėkinimui, todėl sausros ir karščio bangos tiesiogiai smogia tiek ūkiams, tiek miestams.

    Požeminis vanduo senka greičiau

    Kai upės ir tvenkiniai nebeatlaiko paklausos, vartotojai atsigręžia į vandeninguosius horizontus. Tačiau Virginia Tech ir Indiana University Bloomington mokslininkai, išanalizavę 2004–2023 metų duomenis, nustatė, kad ir šios atsargos sparčiai traukiasi.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuoti Aukštutiniame baseine, kuris ilgą laiką laikytas atsparesniu dėl sniego tirpsmo papildymo iš Uolinių kalnų. Per itin sausą laikotarpį nuo 2019 metų spalio iki 2022 metų rugsėjo pabaigos Aukštutinis baseinas neteko maždaug 17,4 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Tuo pačiu laikotarpiu Žemutinis baseinas neteko apie 9,5 kubinio kilometro. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rezultatas nustebino, nes įprastai didesnė rizika būdavo siejama su Žemutiniu baseinu, kur paviršinis vanduo chroniškai ribotas, o siurbimas iš gręžinių tapo kasdienybe.

    Sniego mažėja, atsigavimo ženklų nedaug

    Mokslininkai senkantį papildymą sieja su šylančiu klimatu ir mažėjančiomis sniego atsargomis kalnuose. JAV geologijos tarnyba yra rodžiusi, kad sniego dangos mažėjimas ir ankstėjantis tirpsmas tiesiogiai prisideda prie silpnesnio baseino maitinimo bei mažesnio upių nuotėkio.

    2026 metų kovą sniego danga Jutos ir Kolorado teritorijose buvo mažesnė už 2001–2025 metų vidurkius, o sezoninis pikas pasiektas maždaug keturiomis savaitėmis anksčiau nei įprasta. Tai reiškia, kad vanduo į upes ateina anksčiau, o vasaros pabaigoje, kai paklausa didžiausia, jo pritrūksta dar labiau.

    „Tikėjausi, kad Aukštutinis baseinas dėl sniego tirpsmo bus atsparesnis, tačiau per pastarąją sausrą ten pamačiau gerokai didesnius požeminio vandens praradimus“, – sakė tyrimo autorė geologė Esther Oyedele.

    Kodėl tai svarbu miestams ir ūkiams

    Tyrimas taip pat rodo, kad ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens trūkumo skirtingose baseino dalyse nevienodas. Aukštutiniame baseine paviršinio vandens deficitas glaudžiai siejosi su požeminio vandens sausros tikimybe, o Žemutiniame šis ryšys buvo silpnesnis.

    Tai gali reikšti, kad Žemutiniame baseine požeminio vandens gavyba mažiau priklauso nuo to, kiek vandens tuo metu teka upėse, nes paviršinio vandens ribojimai ten dažnai yra ilgalaikiai. Tokia dinamika apsunkina valdymą, nes net ir pagerėjus paviršinio vandens situacijai gręžinių naudojimas gali nesumažėti.

    „Vien stebėti paviršinį vandenį nebepakanka. Norint apsaugoti Kolorado upės baseiną, reikia valdyti vandenį tiek virš žemės, tiek po ja“, – sakė hidrologė Susanna Werth.

    Mokslininkai perspėja, kad tęstinis požeminio vandens alinimas, ypač Aukštutiniame baseine, gali mažinti požeminio vandens pritekėjimą į upes. Tai sustiprintų užburtą ratą, kai mažėjant upių nuotėkiui didėja siurbimas iš gręžinių, o tai dar labiau silpnina baseino atsparumą sausroms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Water Resources Research“.

  • Vengrijoje sausra smogia rekordiškai: Didžioji lyguma dulkėja, upės ir ežerai traukiasi

    Vengrijoje sausra smogia rekordiškai: Didžioji lyguma dulkėja, upės ir ežerai traukiasi

    Vengrijoje sausra sparčiai gilėja, o labiausiai nukenčia šalies pietryčiuose esanti Didžioji lyguma. Vietos agrometeorologų vertinimu, dirvožemyje trūksta drėgmės, o kritulių kiekis pastaraisiais mėnesiais buvo gerokai mažesnis už daugiametį vidurkį.

    HungaroMet skelbia, kad per pastarąsias 90 dienų kritulių kai kuriose teritorijose pritrūko nuo 20 iki 70 milimetrų. Viršutinis 20–30 centimetrų dirvos sluoksnis visoje šalyje yra kritiškai išdžiūvęs, o 30–60 centimetrų gylyje situacija taip pat blogėja.

    Sausra grasina derliui

    Ilgiau nei mėnesį kai kuriose vietovėse nefiksuojamas lietus kelia tiesioginę riziką pasėliams ir gyvulininkystei, nes mažėja pašarų bazė ir didėja laistymo poreikis. Toks fonas reiškia ne tik žemės ūkio nuostolius, bet ir platesnę vandens krizę, kai trūksta resursų tiek gamtai, tiek ekonomikai.

    Praėjusiais metais, vietos vertinimu, nuo sausros nukentėjo apie 550 000 hektarų, o draudikų išmokėtos kompensacijos siekė beveik 100 mln. eurų. Šiemet rizika dar didesnė, nes didelė dalis teritorijos jau laikoma pažeidžiama dėl ilgalaikio kritulių deficito.

    Vandens planai ir raginimai

    Politiniame lauke sausros tema taip pat tapo prioritetu. Tisza partija viešai kalba apie būtinybę skubiai stiprinti vandens sulaikymo priemones, labiau įtraukti gyventojus ir ūkininkus, o infrastruktūrą pritaikyti lankstesniam vandens paskirstymui.

    Vietos vandens ūkio atstovai pabrėžia, kad per pastaruosius penkerius metus susidarė beveik vienerių metų kritulių deficitas. Dėl to vis dažniau akcentuojami sprendimai, susiję su vandens sulaikymu kraštovaizdyje, kanalų priežiūra ir vietinių bendruomenių įsitraukimu.

    Ežerai ir upės traukiasi

    Sausros padariniai matomi ne tik laukuose, bet ir vandens telkiniuose: žemėja upių, ežerų ir požeminio vandens lygis. Ryškus pavyzdys yra Velencės ežeras, kur kai kuriose pakrantės atkarpose sausuma į priekį pasistūmėjo keliasdešimt metrų, o seklumose galima bristi ten, kur anksčiau buvo vanduo.

    Vietos valdžia perspėja, kad turizmo regionui ežeras yra gyvybiškai svarbus, tačiau vandens lygis išlieka gerokai per žemas. Savivaldybės atstovų teigimu, laikini sprendimai galėtų tik trumpam palengvinti situaciją, o ilgalaikiam stabilumui reikėtų naujų vandens tiekimo ir valdymo sprendimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie epizodai regione tampa vis dažnesni, todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik momentinėms priemonėms, bet ir prisitaikymo politikai. Praktikoje tai reiškia investicijas į vandens taupymą, dirvožemio drėgmės išsaugojimą ir atsparumo sausroms didinimą žemės ūkyje.