CP v2

Tag: Vandens paukščiai

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje neužsibūna

    Dniepro upėje Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis vandens paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ornitologų teigimu, ši rūšis šalyje pasirodo tik migracijų metu, todėl įprastai telkiniuose ilgai neužsibūna.

    Apvaliasnapiai plaukūnai Ukrainoje laikomi retais praskrendančiais paukščiais: pavasarį ir rudenį jie trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti, o vėliau tęsia kelionę. Tokie stebėjimai dažniausiai būna pavieniai, todėl kaskart sulaukia didesnio gamtos mylėtojų dėmesio.

    Nuo daugelio kitų vandens paukščių ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir neįprastu gyvenimo būdu. Patelės paprastai būna stambesnės ir ryškesnės, jų plunksnose matomas išraiškingas oranžinis atspalvis kaklo srityje, o patinų apdaras dažniau pilkšvai tamsus.

    Dar labiau stebina vaidmenų pasiskirstymas perėjimo metu. Patelės aktyviai konkuruoja dėl patinų dėmesio, o sudėjus kiaušinius dažnai palieka perėjimą patinui ir gali ieškoti kito partnerio.

    Patinai tuo metu peri kiaušinius ir vėliau patys rūpinasi jaunikliais. Toks elgesys paukščių pasaulyje nėra labai dažnas, todėl apvaliasnapiai plaukūnai dažnai minimi kaip vienas įdomesnių pavyzdžių, kaip gamtoje gali keistis įprasti lyčių vaidmenys.

    Šie paukščiai minta smulkiais vandens organizmais, įskaitant uodų lervas ir planktoną. Vienas būdingiausių jų maitinimosi būdų – greitai suktis vandenyje aplink savo ašį, taip sukeliant sūkurį, kuris pakelia maistą arčiau paviršiaus.

    Apvaliasnapio plaukūno veisimosi arealas siejamas su Arkties ir subarktinėmis teritorijomis. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, o migracijų metu gali būti pastebimas ir piečiau esančiuose regionuose.

    Gamtos specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti jų poilsio. Trumpa sustojimo pauzė migracijos metu paukščiams yra kritiškai svarbi, todėl net ir geranoriškas artėjimas gali padidinti jų stresą ir išsekimą.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje užsibūna trumpai

    Dniepro mieste Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ši vandens paukščių rūšis šalyje paprastai fiksuojama tik migracijų metu, kai trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti.

    Ornitologų vertinimu, tokie stebėjimai dažniausiai sutampa su pavasarinėmis ir rudeninėmis kelionėmis tarp perėjimo ir žiemojimo vietų. Dėl to apvaliasnapis plaukūnas prie vandens telkinių Ukrainoje paprastai neužtrunka ilgai ir po trumpos stotelės tęsia migraciją.

    Ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena. Patelės paprastai būna kiek stambesnės ir ryškesnio apdaro, o ant kaklo neretai matoma oranžinė dėmė, kuri ypač krinta į akis stebint paukščius iš arčiau.

    Dar įdomesnės – šeimos rolės. Patelės varžosi dėl patinų dėmesio, aktyviai demonstruoja elgesį ir gali ginti pasirinktą teritoriją, o perėjimo našta dažniausiai tenka patinui.

    Po kiaušinių dėjimo patelė neretai palieka patiną ir gali poruotis dar kartą, o patinas inkubuoja kiaušinius ir augina jauniklius. Toks vaidmenų pasikeitimas paukščių pasaulyje laikomas viena ryškiausių šios rūšies elgsenos ypatybių.

    Apvaliasnapiai plaukūnai minta smulkiais vandens organizmais – planktonu ir vabzdžių lervomis, tarp jų ir uodų lervomis. Maistą jie dažnai renka vandens paviršiuje, tačiau tam pasitelkia neįprastą techniką.

    Paukštis greitai sukasi vandenyje apie savo ašį, sukurdamas sūkurį, kuris pakelia smulkią grobį arčiau paviršiaus. Tuomet maistas surenkamas snapu, todėl šis medžioklės būdas ypač pastebimas ramesniuose vandenyse.

    Apvaliasnapio plaukūno perėjimo teritorijos siejamos su Arkties ir subarktinių platumų regionais. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.

    Migracijų metu paukščiai gali pasirodyti ir ten, kur įprastai neperi, todėl kiekvienas toks stebėjimas tampa svarbia informacija apie rūšies judėjimą. Pastaraisiais metais Europoje vis daugiau dėmesio skiriama migracijos duomenų fiksavimui, nes jie padeda įvertinti buveinių būklę ir klimato kaitos poveikį paukščių maršrutams.

    Specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu jų netrikdyti: laikytis atstumo, vengti staigių judesių ir triukšmo, o fotografuojant nenaudoti būdų, kurie gali priversti paukštį pakilti ir be reikalo eikvoti energiją kelionės metu.

  • Arkansase bandoma plūduriuojanti saulės elektrinė: ar 96 panelės pakeis ančių ir žąsų migraciją?

    JAV Arkanzaso valstijoje viename iš drėgnų teritorijų regionų pradėtas neįprastas bandymas: nedideliame drėkinimo tvenkinyje įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip į vandens paviršiuje atsiradusias konstrukcijas reaguos migruojantys vandens paukščiai, ypač antys ir žąsys.

    Projektą sudaro 96 plūduriuojančios saulės panelės, išdėstytos maždaug 40 kvadratinių metrų plote. Pats vandens telkinys yra kur kas didesnis, apie 16 hektarų, ir naudojamas žemės ūkio drėkinimui, todėl bandymas laikomas mažos apimties, bet galinčiu duoti svarbių įžvalgų.

    Tvenkinys yra Arkanzaso upės deltos regione, netoli vieno svarbiausių Šiaurės Amerikos vandens paukščių migracijos koridorių, siejamo su Misisipės slėnio migracijos keliu. Dėl to mokslininkams svarbu įvertinti, ar naujas objektas netaps kliūtimi, ar neskatins paukščių keisti įprastų sustojimo ir maitinimosi vietų.

    Vienas pagrindinių klausimų paprastas: ar paukščiai plūduriuojančių panelių vengs, ar prie jų prisitaikys. Bus stebima, ar antys ir žąsys keičia skrydžių trajektorijas, ar rečiau leidžiasi į tvenkinį, ar priešingai, konstrukciją ignoruoja ir toliau naudojasi vandens telkiniu kaip įprasta.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pasaulyje dažniausiai pristatomos kaip būdas taupyti žemės plotą, ypač ten, kur dideli antžeminiai saulės parkai konkuruoja su žemdirbyste. Tokios sistemos teoriškai gali būti patrauklios ūkiams, nes leidžia gaminti elektrą neaukojant dirbamos žemės ir išnaudojant jau turimą infrastruktūrą, pavyzdžiui, drėkinimo tvenkinius.

    Tyrėjai taip pat vertins galimą poveikį vandens ištekliams. Praktikoje plūduriuojančios panelės dalį vandens uždengia nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, todėl kai kuriais atvejais gali mažinti garavimą, o kartu ir vandens praradimus karščio laikotarpiais.

    Kita vertinama kryptis yra kranto būklė. Jei vandens telkinyje sumažėja bangavimas ir vėjo sukelti svyravimai, teoriškai gali mažėti erozija aplink tvenkinio pakraščius, o tai aktualu vietoms, kuriose krantai nuolat ardomi ir reikalauja priežiūros.

    Vis dėlto ekologinis aspektas išlieka svarbiausias, nes net ir nedidelis infrastruktūros pokytis jautriose migracijos teritorijose gali turėti platesnių pasekmių. Dėl to projektas stebimas kaip ekonominių ir aplinkosauginių interesų susikirtimo pavyzdys, o surinkti duomenys gali lemti, ar tokios plūduriuojančios saulės elektrinės bus aktyviau diegiamos panašiuose žemės ūkio regionuose.

    Jei bandymas parodys, kad paukščiai prie konstrukcijų prisitaiko, o papildoma nauda vandeniui ir ūkiams pasiteisina, plūduriuojančios panelės galėtų tapti viena iš alternatyvų, padedančių plėsti atsinaujinančią energetiką mažinant spaudimą žemės ūkiui. Jei paaiškės priešingai, ateities projektams greičiausiai būtų keliami griežtesni vietos parinkimo ir poveikio gamtai reikalavimai.

  • Mažoji kragas: kodėl ši vandens paukštė lesina jauniklius savo plunksnomis

    Ši rūšis didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, slepiasi nendrynuose ir dažnai lieka nepastebėta, nors aptinkama plačioje teritorijoje. Būtent todėl neįprastas jauniklių „maitinimas“ plunksnomis ilgą laiką atrodė kaip keistas, sunkiai paaiškinamas įprotis.

    Kuo ypatinga mažoji kragas

    Mažoji kragas paprastai užauga iki maždaug 25–30 centimetrų ilgio ir sveria apie 120–150 gramų. Palyginimui, įprasta didžioji antis dažnai sveria 1 000–2 000 gramų, tad kragas atrodo itin smulki.

    Lizdą ji dažniausiai krauna iš vandens augalų, neretai suformuodama plūduriuojančią sankasą tarp nendrių. Perėjimo metu dedama kelis kiaušinius, o išsiritę jaunikliai pirmomis savaitėmis yra ypač pažeidžiami plėšrūnams.

    Kodėl paukštė ryja plunksnas?

    Plunksnų rijimas nėra klaida ar stresas, o funkcionalus prisitaikymas, būdingas kragams ir kai kurioms giminingoms rūšims. Paukštė ne tik praryja dalį savo plunksnų, bet ir duoda jų jaunikliams.

    Tokiu būdu skrandyje susiformuoja savotiškas minkštas sluoksnis, padedantis suvaldyti aštresnes maisto dalis. Kragų racione dažnai būna smulkios žuvys ir bestuburiai, o žuvų kaulai gali dirginti ar net žaloti virškinamąjį traktą.

    Plunksnų „pagalvė“ padeda sumažinti riziką, kad aštrūs fragmentai pažeis skrandžio sieneles, ir gali palengvinti jų pasišalinimą su vėmalais ar kitais virškinimo produktais. Jaunikliams tai ypač svarbu, nes jų virškinimo sistema dar tik vystosi, o pačių plunksnų jie iš pradžių beveik neturi.

    Kur ją galima pamatyti?

    Mažoji kragas dažniausiai laikosi gėluose vandens telkiniuose, ypač ten, kur yra tankūs pakrančių augalai. Sutikus žmogų ji neretai staigiai neria ir išnyra kiek toliau, jau pasislėpusi tarp nendrių.

    Šaltuoju sezonu paukščiai telkiasi ten, kur vanduo neužšąla, todėl kai kur gali ir žiemoti. Dėl slapto gyvenimo būdo stebėjimui dažniausiai prireikia kantrybės ir tylos, o geriausi šansai – anksti ryte ar vakare.

    Specialistai primena, kad perėjimo metu vandens paukščių trikdyti nereikėtų: priėjus per arti, tėvai gali laikinai palikti lizdą, o tai didina kiaušinių ar jauniklių žūties riziką. Stebėti geriausia iš atstumo, naudojant žiūronus.

  • Biržų piliavietės fose plūduriuojantys nameliai prigijo: laukių pora jau įsirengė lizdą

    Biržų piliavietės fose plūduriuojantys nameliai prigijo: laukių pora jau įsirengė lizdą

    Biržų piliavietės fosoje įrengti penki plūduriuojantys nameliai-platformos jau sulaukė pirmųjų nuolatinių gyventojų. Konstrukcijos skirtos vandens paukščiams kaip saugi poilsio ir perėjimo vieta, o jų efektyvumas paaiškėjo greičiau, nei tikėtasi.

    Nameliai pastatyti įgyvendinant 2021–2027 metų „Interreg VI-A“ Latvijos ir Lietuvos programos projektą, kuriuo siekiama stiprinti biologinės įvairovės apsaugą ir žaliąją infrastruktūrą rekreacinėse teritorijose Biržuose ir Aizkrauklėje. Praktikoje tai reiškia paprastą, bet gamtai naudingą sprendimą: suteikti paukščiams ramesnę vietą ilsėtis ir perėti arčiau miesto.

    Vos įrengus platformas, fosos paukščiai jas pradėjo naudoti kaip atokvėpio saleles. Stebėta, kad ant jų mielai šildosi ir snūduriuoja vandens paukščiai, o toks elgesys paprastai rodo, kad vieta jiems atrodo pakankamai saugi.

    Balandžio pabaigoje užfiksuotas dar reikšmingesnis ženklas: viename iš namelių lizdavietę įsirengė laukių pora. Kol patelė laikosi lizde, patinėlis budriai stebi aplinką ir saugo teritoriją nuo galimų trikdžių.

    Laukys yra įprastas Lietuvos vandens telkinių gyventojas, dažnai apsigyvenantis ir nedideliuose vandens plotuose. Nors iš toliau kartais palaikomas antimi, laukys nėra antis: jis priklauso vandens vištelių šeimai ir lengvai atpažįstamas pagal tamsų apdarą bei baltą plokštelę ant kaktos.

    Ornitologų praktikoje tokios plūduriuojančios platformos vertinamos kaip viena iš priemonių, galinčių sumažinti trikdymą perėjimo metu ir padėti paukščiams sėkmingiau užauginti jauniklius. Laukių vados neretai būna gausios, todėl artimiausiu metu tikimasi sulaukti ir šeimynos pagausėjimo.

    Miesto vandens telkiniuose tokie sprendimai svarbūs ne vien dėl paukščių gausos, bet ir dėl bendros ekosistemos pusiausvyros. Kai paukščiai randa tinkamas vietas perėti, didėja tikimybė, kad rekreacinės erdvės bus puoselėjamos taip, jog būtų naudingos ir žmonėms, ir gamtai.

  • Nurogęś: kaip atpažinti šį žuvimis mintantį paukštį ir kodėl jis vis dažniau pasirodo miestuose

    Nurogęś: kaip atpažinti šį žuvimis mintantį paukštį ir kodėl jis vis dažniau pasirodo miestuose

    Nurogė (Mergus merganser) yra vienas didžiausių ančinių šeimos paukščių Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai specializuotas vandens plėšrūnas, dažniausiai medžiojantis žuvis, todėl ją dažniau pamatysite prie švarių, gerai įsotintų deguonimi vandenų.

    Europoje nurogės paprastai renkasi vėsesnio klimato regionus, o perėjimo vietoms ypač svarbus gausus žuvų išteklius. Dėl to paukštis dažniausiai aptinkamas prie upių su ramesne tėkme ir ežerų, kuriuos supa miškai, nes tokiose vietose lengviau rasti ir maisto, ir saugių lizdaviečių.

    Kaip atrodo nurogė?

    Suaugusi nurogė yra liekno, pailgo kūno, apie 60–70 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali siekti beveik metrą. Išskirtiniausias bruožas – ilgas, siauras snapas, kurio kraštuose yra smulkios dantytos iškilumos, padedančios sugriebti slidžią žuvį.

    Šis paukštis pasižymi ryškiu lyčių skirtumu. Per poravimosi laikotarpį patinas dažniausiai būna baltu kūnu ir tamsia nugara, o galva – juoda, su žalsvai melsvu blizgesiu; patelės plunksnos santūresnės, o rusvai ruda galva turi aiškiai matomą kuodą.

    Kur gyvena ir kodėl vis dažniau matoma miestuose?

    Nurogės ieško vietų, kur vanduo švarus, o žuvų daug, todėl jos natūraliai traukia prie didesnių upių ir ežerų. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje regionų pastebima, kad šie paukščiai plečia arealą ir tampa labiau prisitaikantys prie žmogaus aplinkos.

    Vienas iš paaiškinimų – miestuose dažnai atsiranda tinkamų buveinių: sutvarkytos upių pakrantės, žiemą neužšąlantys vandens telkiniai ir pakankamai žuvų. Dėl to nurogę vis dažniau galima stebėti net ir urbanizuotose vietose, ypač ten, kur yra didelės upės ir parkų vandens telkiniai.

    Mityba ir elgsena: plėšrūnas, kuris neria ir medžioja aktyviai

    Nurogė nėra įprasta „duonos trupinių“ ieškanti antis: ji nardo ir aktyviai persekioja grobį po vandeniu. Pagrindinį racioną sudaro žuvys, tačiau kartais mityba papildoma vandens bestuburiais, vabzdžiais ar varliagyviais.

    Kai kada nurogės medžioja ir grupėmis: paukščiai sudaro puslankio formos rikiuotę ir gena žuvis į seklesnes vietas. Toks elgesys didina sėkmę ir rodo, kad tai ne tik puikūs plaukikai, bet ir koordinuotai veikti gebantys paukščiai.

    Perėjimas: lizdas ne ant žemės

    Skirtingai nei daugelis ančių, nurogės dažnai peri medžių drevėse, kartais kelių metrų aukštyje. Patelė paprastai deda 8–12 kiaušinių ir peri apie mėnesį, o patinas jauniklių auginime dažniausiai nedalyvauja, nors perėjimo metu laikosi netoliese.

    Vos po kelių dienų nuo išsiritimo jaunikliai palieka drevę, šokdami žemyn, ir kartu su patele keliauja vandens link. Nors toks startas atrodo pavojingas, lengvas kūnas ir pūkai sumažina traumų riziką, o vandenyje jaunikliai pradeda mokytis patys susirasti maisto.

    Stebėtojai kartais pastebi jauniklius, trumpam įsitaisančius ant patelės nugaros. Taip jie greičiau sudrėkina plunksnas vandeniui atspariu sekretu, kuris padeda išlikti sausiems ir šiltiems, kol jų pačių plunksnų danga pilnai susiformuoja.