Pasaulio ežerai, esantys skirtinguose žemynuose, vis dažniau ima keistis panašiu „ritmu“ – tyrėjai fiksuoja spartėjančią ekologinę sinchronizaciją. Mokslininkų teigimu, tai gali reikšti silpnėjantį natūralų mechanizmą, kuris iki šiol padėdavo ekosistemoms išlikti stabilesnėms.
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS). Tarptautinei komandai vadovavo Ke Zhangas iš Kinijos mokslų akademijos, o analizei sujungti duomenys iš ilgalaikių ežerų nuosėdų archyvų ir palydovinių stebėjimų.
Mokslininkai apėmė maždaug 2 000 ežerų visame pasaulyje, vertindami tiek istorinius pokyčius, tiek šiuolaikinę dinamiką. Ilgą laiką ežerai į aplinkos pokyčius reaguodavo gana skirtingai – jų būklę stipriai veikdavo vietos klimatas, geografinės sąlygos ir baseino ypatybės.
Toks nevienodas reagavimas turėjo apsauginę funkciją: kai vienur sąlygos blogėdavo, kitur poveikis galėjo būti mažesnis. Tačiau dabar šis „amortizatorius“ silpnėja – ir tai, pasak mokslininkų, didina tikimybę, kad nepalankūs procesai vienu metu suaktyvės daugelyje vietų.
Ką reiškia ežerų sinchronizacija
Tyrime ši reiškinį tyrėjai sieja su vadinamąja erdvine asinchronija: anksčiau skirtingi ežerai „nesusiderindavo“ tarpusavyje, todėl sausra ar temperatūros kilimas nesukeldavo identiškų pokyčių visur vienu metu.
Dabar situacija keičiasi. Analizės rodo, kad nuo 2000 metų ežerų ekologinė sinchronizacija pastebimai spartėjo – net ir tūkstančiais kilometrų vienas nuo kito nutolę vandens telkiniai vis dažniau demonstruoja panašias pokyčių tendencijas.
Mokslininkai stebėjo, kaip keičiasi fitoplanktono biomasė, vandens skaidrumas ir optinės vandens savybės. Tokie rodikliai leidžia spręsti apie ežerų ekosistemų aktyvumą ir netiesiogiai atspindi procesus, susijusius su anglies apykaita, maistinių medžiagų ciklais ir biologinės įvairovės funkcionavimu.
Galimos pasekmės: nuo deguonies stokos iki emisijų
Tyrėjai svarsto, kad sinchronizaciją gali skatinti stiprėjantys globalūs ryšiai – tiek aplinkos, tiek socialiniai-ekonominiai. Prie to prisideda ekstremalūs klimato reiškiniai, įskaitant karščio bangas, ir žmogaus veiklos daromas spaudimas.
Didžiausia rizika – „susiklojantys“ nepalankūs procesai. Jei daugelis ežerų į sutrikimus reaguos tuo pačiu metu, gali didėti tikimybė, kad vienu metu kils kelių regionų problemos, o jų poveikis bus didesnis nei atskirai pasireiškiančių pokyčių.
Tarp galimų scenarijų minimas vienu metu stiprėjantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimas iš daugelio vandens telkinių arba platesnių mažo deguonies zonų formavimasis. Tokie reiškiniai, mokslininkų vertinimu, galėtų papildomai aštrinti klimato ir biologinės įvairovės krizes.
Kodėl iššūkių gali kelti įprastas valdymas
Tyrime atkreipiamas dėmesys ir į praktinę problemą: vandens išteklių valdymas dažnai planuojamas lokaliai, tarsi ežerai būtų atskiri, vietiniai objektai. Tačiau, jei pokyčius vis labiau lemia globalūs veiksniai, vien nacionalinių ar regioninių priemonių gali nepakakti.
Dėl to autoriai siūlo koncepciją SPLAs (Strategic Planetary Lake Areas) – strateginių planetinių ežerų teritorijų. Idėja būtų identifikuoti regionus, kuriuose ypač svarbu nuosekliai stebėti pokyčius ir koordinuoti apsaugos veiksmus platesniu mastu.
