CP v2

Tag: Vandenyno srovės

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Atlanto „šilumos vožtuvas“ gali užsiverti: mokslininkai įspėja dėl staigių klimato pokyčių

    Atlanto „šilumos vožtuvas“ gali užsiverti: mokslininkai įspėja dėl staigių klimato pokyčių

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad Atlanto vandenyne veikianti didžioji srovių sistema AMOC silpnėja, o tai gali turėti reikšmingų pasekmių pasaulio klimatui. Ši cirkuliacija perneša šilumą ir maistines medžiagas, todėl jos pokyčiai atsiliepia ir orams, ir ekosistemoms.

    AMOC dažnai apibūdinama kaip milžiniškas konvejeris, kuris šiltesnį vandenį iš tropikų kelia į Šiaurės Atlantą, o atvėsusį vandenį gramzdina gilyn. Dėl to šiluma pasiskirsto tolygiau, o kai kuriuose regionuose palaikomos stabilesnės temperatūros ir kritulių režimai.

    Naujausi tyrimai siūlo kitą, dar aiškesnį vaizdinį: AMOC gali veikti kaip vandenyno šilumos vožtuvas, reguliuojantis, kiek šilumos vandenynas atiduoda atmosferai ir kiek jos „užrakina“ savyje. Kai cirkuliacija stipri, Šiaurės Atlantas efektyviai išleidžia šilumą į atmosferą, o planeta lengviau netenka energijos į kosmosą.

    Kai AMOC silpnėja, giluminė konvekcija Šiaurės Atlante gali prislopti, todėl vandenynas mažiau atvėsta ir ima kaupti daugiau šilumos savo gelmėse. Tokiu atveju, pasak tyrėjų, bendra Žemės energijos pusiausvyra gali krypti taip, kad šiltėjimas būtų ne slopinamas, o stiprinamas, nes šiluma nebeišleidžiama taip efektyviai.

    Toks „vožtuvo“ mechanizmas padeda paaiškinti ir seniai žinomą neatitikimą ledo gręžinių įrašuose: Grenlandijos klimato pokyčiai praeityje kartais būdavo labai staigūs, o Antarktidoje fiksuoti pokyčiai vykdavo lėčiau. Tyrėjai aiškina, kad šie skirtumai gali atspindėti greitą šilumos praradimo pokytį Šiaurės Atlante ir lėtesnį bendro vandenyno šilumos atsargų persitvarkymą.

    „AMOC veikia kaip vandenyno šilumos vožtuvas, per Žemės spinduliuotės pusiausvyrą reguliuojantis planetos temperatūrą“, – teigiama ekspertiniame šio darbo vertinime.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribas: ledynmečių laikų klimato sąlygos smarkiai skyrėsi nuo dabartinių, o svarbią grįžtamųjų ryšių dalį tuomet sudarė platus jūros ledo paplitimas. Jei ateityje Šiaurės Atlantas bus gerokai mažiau apledėjęs, kai kurie senovinį „svyravimų“ režimą palaikę mechanizmai gali nebeveikti taip pat.

    Nepaisant to, išvada išlieka praktiškai svarbi: AMOC pokyčiai gali lemti ne tik tai, kur nukeliauja šiluma, bet ir tai, kiek jos visa klimato sistema sukaupia. Dėl to mokslininkai ragina intensyvinti stebėjimus ir modeliavimą, siekiant aiškiau atsakyti, ar ateities AMOC gali turėti kelias stabilias būsenas, o silpnėjimas tam tikru momentu taptų sunkiai grįžtamas.