CP v2

Tag: Vandenynų rūgštėjimas

  • Ataskaita: peržengtos 7 iš 9 Žemės „gyvybės palaikymo“ ribų, padėtis toliau blogėja

    Naujoje ataskaitoje įspėjama, kad Žemės „gyvybės palaikymo“ sistemos sparčiai silpsta: peržengtos 7 iš 9 vadinamųjų planetos ribų, nuo kurių priklauso planetos stabilumas.

    „Planetary Health Check 2026“ ataskaitą parengė daugiau nei 60 mokslininkų, vertinusių tarpusavyje susijusias natūralias sistemas. Apie dokumentą skelbia „Live Science“.

    Mokslininkų teigimu, peržengus šias ribas didėja rimtos ir sunkiai atitaisomos žalos rizika. Ataskaitos vyriausiasis redaktorius Niklas Kitzmann šį vertinimą prilygino medicininiam kraujo tyrimui, kurio rezultatai būtų pagrindas pacientą skubiai siųsti į intensyviosios terapijos skyrių.

    Nors tonas niūrus, autoriai pabrėžia, kad galimybių langas dar neužsidarė – tačiau veikti reikia greitai, artimiausiais metais mažinant taršą ir stabdant gamtos nykimą.

    Kurios planetos ribos peržengtos

    Ataskaitoje teigiama, kad jau peržengtos ribos, susijusios su klimato kaita, vandenynų rūgštėjimu ir biosferos vientisumu. Tai – tik dalis rodiklių, kurie apibūdina, ar žmonija dar veikia „saugioje erdvėje“ planetos mastu.

    Tarp peržengtų ribų taip pat nurodomi gėlo vandens pokyčiai, sausumos sistemų kaita, biogeocheminių srautų (ypač azoto ir fosforo) pakeitimai bei vadinamųjų naujų cheminių medžiagų ir kitų „naujųjų reiškinių“ įvedimas į aplinką.

    Pasak ataskaitos, likusios dvi ribos – stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir atmosferos aerozolių kiekio didėjimas – globaliai dar laikomos saugiose ribose.

    „Šviesoforo“ sistema: nuo didėjančios rizikos iki pavojingos zonos

    Mokslininkai vertinimui naudoja „šviesoforo“ principą: žalia spalva reiškia saugią būseną, geltona ir oranžinė – peržengimą ir augančią riziką, o raudona – pavojingą zoną, kur tikėtina rimta, negrįžtama žala.

    Ataskaitoje nurodoma, kad dalis peržengtų ribų (pavyzdžiui, vandenynų rūgštėjimas, gėlo vandens pokyčiai ir sausumos sistemų kaita) priskiriama didėjančios rizikos kategorijai.

    Tuo metu klimato kaita, biogeocheminių srautų pakeitimai, „naujųjų reiškinių“ plitimas ir biosferos vientisumo pokyčiai įvardijami kaip esantys pavojingoje zonoje.

    Kas, pasak ataskaitos, blogėja ir kodėl dar yra vilties

    Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad šiemet didelių „ribų“ statuso pokyčių nefiksuota, tačiau bendra peržengtų ribų būklė toliau blogėja.

    Kaip viena ryškiausių problemų įvardijamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, kurios didina planetos šilumos „apkrovą“. Taip pat akcentuojama, kad perteklinis trąšų naudojimas ir kitos veiklos keičia azoto ir fosforo ciklus, o tai siejama su vandens tarša ir deguonies stokojančiomis „mirties zonomis“.

    Dokumente minimi ir konkretūs pažeidžiamiausi regionai bei procesai – nuo Amazonės atogrąžų miškų, artėjančių prie pavojingo lūžio taško, iki jūros dugno niokojimo dugnine trauka bei galimų giliavandenių kasybos grėsmių.

    Vis dėlto autoriai ragina nelaikyti situacijos beviltiška: jų vertinimu, atsinaujinančios energetikos plėtra, pigėjanti saulės energijos technologija ir augantis visuomenės dėmesys aplinkosaugai rodo, kad sprendimai egzistuoja – svarbiausia juos įgyvendinti kuo greičiau.

  • JAV Meino įlankoje vandenynas nusidažė rožine spalva: kam mokslininkai pylė šarmą į jūrą

    JAV šiaurės rytuose, Meino įlankoje, mokslininkai per bandymą į jūrą išpylė apie 62 500 litrų šarmo tirpalo ir vandens paviršių nudažė ryškiai rožine spalva. Taip buvo siekiama ne sukurti vizualų efektą, o tiksliai atsekti, kaip pasiskirsto ir juda pakeistos sudėties vandens masė atviroje jūroje.

    Šis bandymas laikomas vienu pirmųjų JAV atviro vandenyno šarmingumo didinimo eksperimentų, vykdytų gavus federalinį leidimą. Tyrėjai aiškinosi, ar kontroliuojamas šarmingumo padidinimas galėtų padėti vandenynui sugerti daugiau atmosferos anglies dioksido ir kartu sumažinti vandenyno rūgštėjimo poveikį.

    Vandenynas natūraliai sugeria reikšmingą žmogaus veiklos išmetamo anglies dioksido dalį, tačiau ši „paslauga“ turi kainą: dėl papildomo anglies dioksido jūros vanduo rūgštėja. Rūgštėjimas gali apsunkinti organizmų, kurie formuoja kriaukles ar skeletus iš kalcio karbonato, išlikimą ir augimą, todėl mokslininkai ieško būdų, kaip šį procesą lėtinti.

    Šarmingumo didinimas remiasi chemine pusiausvyra: kai vandenyje daugiau šarmingumo, ištirpęs anglies dioksidas dažniau pereina į stabilesnes ištirpusios anglies formas. Teoriškai tai galėtų didinti vandenyno gebėjimą „užrakinti“ anglį ilgesniam laikui ir kartu švelninti pH pokyčius.

    Rožinė spalva pasirinkta dėl praktinės priežasties: į vandenį įmaišytas dažiklis, naudojamas vandens masių judėjimui sekti. Pagal jo sklaidą galima įvertinti, kur ir kokiu greičiu keliauja vanduo, į kurį buvo dozuotas šarmo tirpalas, ir palyginti realų judėjimą su kompiuteriniais modeliais.

    Bandymo metu tirpalas buvo skiedžiamas ir dozuojamas palaipsniui, kelias valandas, kad pokytis būtų kontroliuojamas. Lygiagrečiai kita komanda matavo pH, šarmingumą, ištirpusios anglies dioksido kiekį, temperatūrą ir druskingumą, o papildomi duomenys buvo renkami nuotoliniais stebėjimais ir jūrinių matavimų įranga.

    Pagal viešai aptartus tarpinius rezultatus, rožinė dėmė buvo sekama kelias dienas, o jos judėjimas daugmaž atitiko prognozes. Taip pat fiksuota, kad pH ir dažiklio koncentracija per numatytą laiką grįžo link pradinio lygio, kas leidžia spręsti, jog mažo masto išleidimą galima suplanuoti ir stebėti pakankamai tiksliai.

    Pirmieji biologiniai stebėjimai, kiek skelbta, didelių skirtumų tarp apdorotos ir neapdorotos zonos neparodė vertinant smulkesnes bendrijas, pavyzdžiui, bakterijas ir planktoną. Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys dar nėra galutinis saugumo įrodymas, ypač kalbant apie didesnius gyvūnus, žuvininkystę ir galimą poveikį visai mitybos grandinei.

    Tokie bandymai priskiriami klimato kaitos švelninimo technologijų paieškoms, tačiau jie kelia ir reguliavimo, ir visuomenės pasitikėjimo klausimų. Net jei mažo masto eksperimentas atrodo valdomas, didesni projektai reikštų didesnę riziką ekosistemoms, todėl svarbūs ne tik laboratoriniai skaičiavimai, bet ir nepriklausoma stebėsena, skaidrūs duomenys bei aiškios taisyklės.

    Leidimų išdavimas paprastai apima ilgesnę peržiūrą ir viešas konsultacijas, ypač regionuose, kur pakrančių ekonomika priklauso nuo žvejybos ir jūrų ekosistemų būklės. Dėl to artimiausias žingsnis dažniausiai būna ne masto didinimas, o ilgesnės trukmės stebėsena ir modeliavimas, siekiant įvertinti galimą poveikį skirtingomis sąlygomis.

    Nors idėja didinti vandenyno šarmingumą skamba kaip potenciali priemonė papildomai „surišti“ anglies dioksidą, mokslinis sutarimas šiuo metu remiasi atsargumo principu: kol kas svarbiausia įrodyti, kad metodas būtų saugus, prognozuojamas ir realiai efektyvus, o ne tik įspūdingai atrodantis.