CP v2

Tag: Vandenynų šiltėjimas

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Europos jūrose fiksuojamos karščio bangos: Viduržemio jūra įkaito iki 2 laipsnių daugiau

    Europos jūrose šią vasarą fiksuojamas neįprastai spartus vandens šiltėjimas, kurį mokslininkai sieja su žmogaus sukelta klimato kaita. Tarptautinės mokslininkų grupės World Weather Attribution vertinimu, Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra dėl klimato kaitos vidutiniškai buvo maždaug 2 laipsniais aukštesnė.

    Panašios tendencijos stebimos ir Vakarų Europos vandenyse, kur papildomas atšilimas siekė apie 1,3–1,4 laipsnio. Tyrėjai pabrėžia, kad nuo Atlanto prie Airijos krantų iki Viduržemio jūros matomas šuolis atitinka jūrų karščio bangų požymius, kai kelias dienas ar savaites temperatūra išlieka gerokai virš daugiametės normos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad problema nėra vien nemaloniai šiltesnis vanduo ar patogesnės sąlygos poilsiautojams. Jūrų karščio bangos gali stumti gyvūnus ir augalus už jų įprasto temperatūrinio „komforto“ ribų, o tai keičia rūšių paplitimą ir trikdo nusistovėjusias mitybos grandines.

    Dalies rūšių reakcija jau pastebima praktiškai: šilumamėgės rūšys plečia arealą į šiaurę, o vėsesnius vandenis mėgstantys organizmai traukiasi arba patiria papildomą stresą. Tokie poslinkiai ilgainiui gali keisti ir žvejybos realijas, nes žuvų sankaupos bei migracijos maršrutai tampa mažiau prognozuojami.

    Vertinant intensyviausią laikotarpį, kai kuriose Viduržemio jūros vietose per karščiausias liepos savaites vandens paviršiaus temperatūra buvo daugiau nei 6 laipsniais aukštesnė už įprastą. Tai rodo ne tik bendrą šiltėjimo kryptį, bet ir augantį ekstremalių epizodų dažnį bei mastą.

    Skaičiuojama, kad jūrų karščio bangos apėmė apie 90 proc. Biskajos įlankos ir Pirėnų pusiasalio pakrančių, o maždaug 80 proc. vakarinės Viduržemio jūros dalies patyrė reikšmingą šilumos perteklių. Tyrėjų teigimu, be dabartinio globalinio atšilimo tokio masto reiškiniai būtų tikėtini maždaug apie 40 proc. šių akvatorijų.

    Šiltesnė jūra gali sustiprinti drėgmės garavimą, todėl pakrantėse oras tampa tvankesnis ir sunkiau pakeliamas per karščio bangas. Didesnė drėgmė gali didinti žmogaus organizmo šiluminį krūvį, nes prakaitas garuoja prasčiau, o tai ypač aktualu miestams prie jūros.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net palyginti nedidelis papildomas atšilimas gali turėti rimtų pasekmių pažeidžiamoms ekosistemoms. Pavyzdžiui, daliai koralinių bendrijų kritinis gali būti ir maždaug 1 laipsnio temperatūros pakilimas, nes jis skatina balinimo epizodus ir ilgalaikį buveinių nykimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokios jūrų karščio bangos tampa svarbiu signalu politikos formuotojams, žvejybos sektoriui ir pakrančių savivaldybėms. Prisitaikymas ir klimato kaitos švelninimas, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, lieka esminiais veiksniais, lemiančiais, ar ekstremalūs jūros šiltėjimo epizodai ateityje taps nauja norma.