Daugelis pirkėjų į krepšelį automatiškai įsideda vanilės cukraus pakelį, tačiau etiketėje esantis vienos raidės skirtumas gali reikšti visai kitą produktą. Dažniausiai painiojami du panašiai skambantys pavadinimai: vanilės cukrus ir vanilinis cukrus.
Vanilės cukrus paprastai yra cukrus, aromatizuotas tikra vanile, pavyzdžiui, vanilės ankšties dalelėmis arba natūraliu vanilės ekstraktu. Jo skonis dažniausiai būna švelnesnis, o aromatas labiau daugiasluoksnis, nes natūralioje vanilėje yra šimtai aromatinių junginių.
Vanilinis cukrus įprastai kvėpinamas vanilinu arba etilvanilinu, tai yra vanilės aromatą imituojančiomis medžiagomis. Vanilinas gali būti gaunamas įvairiais būdais, tačiau vartotojui svarbiausia tai, kad toks cukrus dažniausiai pasižymi ryškesniu, tiesmukesniu aromatu ir neretai kainuoja pigiau.
Skirtumas labiausiai jaučiamas kepiniuose ir kremuose. Vanilės cukrus dažnai tinka subtiliems desertams, pavyzdžiui, varškės apkepams, ledams, plikytų kremų ar pudingų tipo kremų pagardinimui, kai norisi švelnaus, neperkraunančio kvapo.
Vanilinis cukrus dėl intensyvesnio aromato neretai naudojamas ten, kur skonį užgožia kiti ingredientai, pavyzdžiui, obuolių pyraguose, vafliuose, blyneliuose ar ryškaus skonio kremuose. Vis dėlto renkantis verta įvertinti, ar norite natūralesnio profilio, ar tiesiog stipraus vanilės įspūdžio.
Patikimiausias būdas neapsigauti yra perskaityti sudėtį. Jei sudėtyje minima vanilė, vanilės ekstraktas ar vanilės ankštis, dažniau tai bus vanilės cukrus, o jei nurodytas vanilinas ar etilvanilinas, greičiausiai tai vanilinis cukrus.
Norintiems natūralesnės alternatyvos namuose paprasta pasigaminti vanilės cukrų. Į sandariai uždaromą indą įdėkite cukraus ir vanilės ankštį, o po kelių dienų cukrus prisigers aromato; vėliau cukrų galima vis papildyti, paliekant tą pačią ankštį.