Degalų taupymas dažnai klaidingai siejamas su važiavimu labai žemomis apsukomis, tačiau toks įprotis ne visada yra ekonomiškas ir gali kenkti varikliui. Efektyvus vairavimas remiasi ne lėtumu, o tinkamu galios panaudojimu, situacijos kelyje stebėjimu ir iš anksto numatomais manevrais.
Vienas svarbiausių dalykų yra pagreitėjimo ir pavarų perjungimo technika. Iš vietos verta pajudėti ryžtingai ir gana greitai pereiti į aukštesnes pavaras, o pavarą mažinti tik tada, kai variklis ima trūkčioti arba norint išlaikyti greitį tenka smarkiai spausti akceleratorių.
Šiuolaikiniai benzininiai varikliai dažnai efektyviausiai dirba maždaug 2 000–3 000 apsukų per minutę intervale, todėl pavaras praktiška perjungti apie 2 000 apsukų. Važiavimas, kai apsukos nukrenta žemiau maždaug 1 500 ir tuo pat metu reikalaujama didelės traukos, gali didinti sąnaudas, nes variklio valdymas kompensuoja galios trūkumą didesne degalų porcija.
Dyzeliniuose automobiliuose ši klaida ypač paplitusi dėl didelio sukimo momento žemose apsukose. Kai pavaros perjungiamos per anksti, o vėliau stipriai spaudžiamas akseleratorius, didėja suodžių kaupimosi rizika įsiurbimo sistemoje, o tai gali baigtis brangiais remonto darbais.
Ne mažiau svarbu išmokti „skaityti“ eismą ir maksimaliai išnaudoti variklio stabdymą. Daugumoje įpurškimo sistemą turinčių automobilių riedant su įjungta pavara ir atleidus akseleratorių degalų padavimas dažnai būna sumažinamas iki minimumo arba laikinai nutraukiamas, todėl lėtėjimas tampa efektyvesnis nei staigus stabdymas paskutinėmis sekundėmis.
Dėl tos pačios priežasties neverta be reikalo riedėti su neutralia pavara, nes tuomet variklis dirba laisvąja eiga ir degalus vis tiek naudoja. Išimtis gali būti situacijos, kai iki kliūties dar toli ir variklio stabdymas per greitai „numuštų“ greitį, tačiau kasdienybėje tai dažnai tampa tiesiog žalingu įpročiu.
Pastovus, eismui pritaikytas greitis paprastai yra pigiausias būdas važiuoti. Aerodinaminis pasipriešinimas didėja sparčiai kylant greičiui, todėl agresyvūs pagreitėjimai ir didelis greitis greitkeliuose neretai sąnaudas pakelia labiau, nei vairuotojai tikisi.
Dideles sąnaudas trumpuose maršrutuose dažnai lemia šaltas variklis, kuris dar nepasiekė darbinės temperatūros. Šildymas stovint vietoje nėra išeitis, nes variklis taip šyla lėtai, be to, tai teršia aplinką ir gali didinti variklio dėvėjimąsi.
Degalus ryja ir nereikalingas svoris, ypač mieste, kur tenka dažnai stabdyti ir vėl įsibėgėti. Apytikriai 100 kilogramų papildomo krovinio gali padidinti sąnaudas apie 0,3 litro 100 kilometrų, todėl verta iš automobilio išimti nuolat vežiojamus, bet nenaudojamus daiktus.
Elektros vartotojai taip pat kainuoja, nes alternatorių suka variklis, o papildoma apkrova reiškia papildomą degalų poreikį. Kondicionierius priklausomai nuo sąlygų ir automobilio gali padidinti sąnaudas maždaug 0,3–1,5 litro 100 kilometrų, tad protingas jo naudojimas pastebimai prisideda prie taupymo.
Padangų slėgis yra vienas paprasčiausių dalykų, kurį vairuotojai vis dar per dažnai ignoruoja. Maždaug 0,3 baro slėgio kritimas didina riedėjimo pasipriešinimą ir gali kelti degalų sąnaudas, o be to blogina stabilumą, ypač važiuojant su didesne apkrova.
Galiausiai, taupymas neatsiejamas nuo techninės būklės: užsikimšęs oro filtras, susidėvėjusios žvakės ar netinkamas tepalas gali tiesiogiai kelti sąnaudas. Vairuotojams verta sekti borto kompiuterio rodmenis, nes jie greitai parodo, kurie įpročiai realiai mažina, o kurie didina degalų naudojimą.
