Tag: Vario amžius

  • Bulgarijoje rastas seniausias pasaulio aukso lobis: 3 000 dirbinių iš Varno nekropolio

    Bulgarijoje rastas seniausias pasaulio aukso lobis: 3 000 dirbinių iš Varno nekropolio

    Bulgarijos Varnos mieste aptiktas vienu seniausių ir didžiausių pasaulyje laikomas aukso lobis, siekiantis maždaug 6 500 metų senumą. Nekropolyje rasta apie 3 000 aukso dirbinių, o radiniai suteikia naujų žinių apie ankstyvąsias Europos bendruomenes ir metalurgiją.

    Kaip rašoma Varnos miesto turizmo informacijos svetainėje „Visit Varna“, atradimas įvyko atsitiktinai 1972 metų spalį. Pramoninėje miesto dalyje vykdant statybos darbus ekskavatoriaus operatorius aptiko neįprastus artefaktus, o vėlesni tyrimai atskleidė didelę kapavietę.

    Nekropolis siejamas su vario amžiumi, o jo pradžia datuojama maždaug 4600–4200 metais prieš mūsų erą. Tai laikotarpis, kai Europoje ėmė ryškėti sudėtingesnės socialinės struktūros, amatų specializacija ir tolimesni mainų ryšiai.

    Archeologai aptiko 294 kapus ir apie 3 000 aukso dirbinių, kurių bendra masė siekia maždaug 6 kilogramus. Tarp radinių – apyrankės, karoliukai, pakabučiai ir kiti papuošalai, taip pat vario dirbiniai, keramika, titnaginiai įrankiai bei kriauklių ornamentai.

    Auksas – ne kiekviename kape

    Vienas svarbiausių šios nekropolio istorijos aspektų – auksas buvo rastas ne visur. Tyrėjai jį aptiko 62 laidojimo kompleksuose, o didžiausia prabanga koncentravosi vos keliuose kapuose.

    Įspūdingiausiu laikomas kapas, pažymėtas 43 numeriu: jame palaidoto suaugusio vyro griaučius lydėjo maždaug 1,5 kilogramo aukso dirbinių. Tokia įkapių gausa leidžia manyti, kad žmogus užėmė išskirtinę padėtį savo bendruomenėje, nors tiksli jo rolė – vadovas, šventikas ar kitos galios turėtojas – nėra aiški.

    Radinių pobūdis rodo, kad auksas čia buvo ne tik puošmena. Jis, tikėtina, veikė kaip prestižo, socialinio statuso ir galbūt religinių praktikų simbolis, o laidojimo skirtumai leidžia kalbėti apie aiškesnę visuomenės stratifikaciją jau prieš daugiau nei šešis tūkstančius metų.

    Mįslingi kapai be palaikų

    Dar viena nekropolio paslaptis – kapai, kuriuose nerasta žmonių griaučių, nors juose buvo daug vertingų įkapių. Tokie laidojimai interpretuojami kaip simboliniai kapai, vadinami kenotafais.

    Manoma, kad jie galėjo būti skirti pagerbti žmonėms, kurių kūnai dėl įvairių priežasčių nebuvo palaidoti šioje vietoje, arba turėjo ypatingą ritualinę paskirtį. Kai kuriuose tokiuose kapuose aptiktos ir kaukės iš nedegto molio.

    Prekyba ir metalo apdirbimas dar prieš 6 000 metų

    Kartu su auksu rasti dirbiniai rodo, kad vietos bendruomenė greičiausiai turėjo plačius mainų ryšius. Tarp radinių minimos Viduržemio jūros kilmės kriauklės „Spondylus“, kurios turėjo atkeliuti iš tolimų regionų.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į išvystytus metalo apdirbimo įgūdžius: varis, naudotas kai kuriems dirbiniams, siejamas ir su Stara Zagoros regionu. Skaičiuojama, kad maždaug 30 proc. nekropolio teritorijos dar nėra ištirta, todėl šioje vietovėje ateityje galima tikėtis ir naujų atradimų.

  • Saulės elektrinei parinkta vieta Ispanijoje atvėrė 5 000 metų paslaptį: aptikta penkiakampė tvirtovė

    Saulės elektrinei parinkta vieta Ispanijoje atvėrė 5 000 metų paslaptį: aptikta penkiakampė tvirtovė

    Vakarų Ispanijoje, Extremadūros regione, žemės sklypas iš pirmo žvilgsnio atrodė idealus saulės elektrinei: lygus reljefas, daug atviros erdvės, jokių akivaizdžių kliūčių. Tačiau pradėjus paruošiamuosius darbus po dirvožemiu netikėtai pasirodė visai kito laikmečio ženklai.

    Darbininkai aptiko keramikos šukių, įrankių fragmentų ir kitų radinių, o vėliau paaiškėjo, kad teritorijoje slypi kur kas didesnio masto archeologinis kompleksas. Dėl to statybos planai buvo pakoreguoti, o vietovėje pradėti sistemingi tyrimai.

    Kasas de Hito vietovėje, netoli Almendralecho, archeologai identifikavo kelias dešimtis radinių sankaupų, kurios rodo, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką. Dalies objektų datavimas siejamas su laikotarpiu apie 3300 metus prieš mūsų erą, o bendras vaizdas apima ir vėlesnius etapus.

    Tyrėjai nurodo, kad maždaug 100 hektarų plote užfiksuota 11 atskirų archeologinių zonų. Jose aptikta ženklų, liudijančių apie skirtingus istorinius tarpsnius, įskaitant vario amžių, bronzos amžių ir vėlesnius laikotarpius.

    Atradimas, pakeitęs projekto planus

    Ryškiausias radinys – neįprastos, aiškiai geometrinės formos įtvirtinimų sistema, kurios perimetras primena penkiakampį. Skirtingai nuo dažnesnių to meto apvalių ar ovalių gyvenviečių planų, čia matyti kampuotos linijos ir apgalvotas išdėstymas.

    Archeologiniai duomenys rodo, kad tai ne atsitiktinis statinių likučių rinkinys, o kryptingai suplanuotas gynybinis kompleksas. Aptikta griovių, sustiprintų ribų, galimų įėjimų kontrolės taškų ir kitų elementų, rodančių organizuotą bendruomenės gynybą.

    Skelbiama, kad kai kuriose vietose gynybiniai grioviai buvo iškirsti tiesiai į kalkakmenį ir galėjo siekti apie 4,5 metro gylį. Tokie sprendimai paprastai siejami su ilgalaikiu įsitvirtinimu, o ne laikina stovyklaviete ar trumpalaikiu prieglobsčiu.

    Penkiakampė citadelė ir bronzos amžiaus pėdsakai

    Didžiausią susidomėjimą kelia penkiakampė citadelė, kuri, anot tyrėjų, buvo komplekso branduolys. Pranešama, kad gyvenvietę juosė kelios gynybinės linijos, o už jų fiksuojami uolienoje iškirsti grioviai.

    Teritorijoje rasta ir ginklų pėdsakų: strėlių antgalių bei kitų radinių, būdingų konfliktų ar gynybos kontekstui. Taip pat aptikta buities likučių, leidžiančių spręsti, kad čia vyko kasdienis gyvenimas, o ne vien karinė veikla.

    Dalies sluoksnių būklė, degėsių ir suardymų požymiai leidžia kelti versiją, kad kompleksas galėjo patirti smurtinę griūtį. Vis dėlto galutinė interpretacija priklauso nuo tolesnių tyrimų, įskaitant detalesnį datavimą ir radinių analizę.

    Kodėl tokie radiniai vis dažnėja?

    Dideli infrastruktūros projektai, ypač atsinaujinančios energetikos, dažnai vykdomi dideliuose, anksčiau mažiau suardytuose plotuose, todėl žemės darbai vis dažniau atveria archeologinius sluoksnius. Daugelyje Europos šalių tokiais atvejais taikoma privaloma išankstinė patikra ir gelbėjimo archeologija, kad būtų suderinti statybos terminai ir paveldo apsauga.

    Šiuo atveju tyrimus koordinavo „Acciona“ Energía kartu su vietos specialistais, o pirminės išvados rodo, kad objektas galėjo būti reikšmingas centras Gvadianos upės slėnio apylinkėms. Tolimesni darbai turėtų patikslinti komplekso funkciją, chronologiją ir jo ryšius su kitomis regiono gyvenvietėmis.

    Atradimas Ispanijoje primena, kad net ir, atrodytų, technologiškai paprasti projektai gali netikėtai tapti vartais į priešistorę. Penkiakampės tvirtovės mastas ir planavimas jau dabar kelia klausimų, kiek iš tiesų sudėtingos buvo ankstyvosios bendruomenės šiame Europos regione.

  • Pirenėjų oloje aptikti žali akmenys: mokslininkai įtaria vario apdirbimą prieš 7 000 metų

    Archeologai oloje, esančioje maždaug 2 235 metrų aukštyje virš jūros lygio, rado apie 200 žalių uolienos fragmentų, kurių natūraliai toje vietoje neturėtų būti. Kartu aptikta daug medžio anglies, leidžiančios spręsti, kad ugnis čia buvo kūrenama ne kartą ir ilgą laiką.

    Tyrėjų teigimu, dalis fragmentų buvo akivaizdžiai paveikti karščio, o kiti liko nepakitę, todėl tikėtina, kad akmenys buvo sąmoningai kaitinami. Pagal spalvą ir sudėtį jie siejami su malachitu, vario rūda, iš kurios, taikant kaitinimą ir lydymą, galima išgauti metalą.

    Kas išduoda ankstyvą metalurgiją?

    Vien žalių mineralų radinys dar nereiškia, kad oloje tikrai vyko pilna vario lydymo technologija, tačiau anglies kiekis ir kartotinis ugnies naudojimas rodo kryptingą veiklą. Tokios aukštikalnių stovyklos dažnai siejamos su sezoniniais žygiais į žaliavų telkinius, kai į kalnus keliauta rinkti akmens, rūdos ar medienos.

    Pagal datavimus, ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai oloje gali siekti laikotarpį tarp 5 000 ir 4 300 metų prieš mūsų erą. Intensyviausias naudojimas, kaip teigiama, fiksuojamas tarp 3 600 ir 2 400 metų prieš mūsų erą, kai Europoje plito vario amžiaus technologijos ir didėjo metalų paklausa įrankiams bei papuošalams.

    Radiniai: papuošalai ir žmonių palaikai

    Be mineralų, archeologai aptiko ir smulkių radinių, leidžiančių geriau suprasti vietos paskirtį. Tarp jų minimi du papuošalai: pailgas pakabutis iš kriauklės ir pragręžtas rudojo lokio dantis, pritaikytas nešioti kaip pakabukas.

    Taip pat rasta žmonių palaikų fragmentų, įskaitant pieninį dantį ir piršto kaulą. Tai leidžia svarstyti, kad ola galėjo būti naudojama ne tik kaip laikina darbo vieta ar priedanga, bet ir kaip laidojimo ar ritualinė erdvė.

    Ką tai keičia Pirenėjų istorijoje?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio intensyvumo aukštikalnių priešistorinių veiklų pėdsakai Pirenėjuose fiksuojami retai. Jei hipotezė dėl vario apdirbimo pasitvirtins, tai reikštų, kad žinios apie išteklių telkinius ir jų panaudojimą buvo perduodamos kartų kartoms, o aukštikalnės buvo svarbi ekonominės veiklos dalis.

    Tolimesni tyrimai paprastai apima mineralų cheminę analizę, mikrožymių paiešką bei platesnį kontekstą: ar netoliese yra rūdos telkinių, ar randama lydymo atliekų, pavyzdžiui, šlako. Tokie duomenys padėtų tiksliau atsakyti, ar oloje vyko tik rūdos paruošimas, ar ir realus vario gavimas.