Vakarų Ispanijoje, Extremadūros regione, žemės sklypas iš pirmo žvilgsnio atrodė idealus saulės elektrinei: lygus reljefas, daug atviros erdvės, jokių akivaizdžių kliūčių. Tačiau pradėjus paruošiamuosius darbus po dirvožemiu netikėtai pasirodė visai kito laikmečio ženklai.
Darbininkai aptiko keramikos šukių, įrankių fragmentų ir kitų radinių, o vėliau paaiškėjo, kad teritorijoje slypi kur kas didesnio masto archeologinis kompleksas. Dėl to statybos planai buvo pakoreguoti, o vietovėje pradėti sistemingi tyrimai.
Kasas de Hito vietovėje, netoli Almendralecho, archeologai identifikavo kelias dešimtis radinių sankaupų, kurios rodo, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką. Dalies objektų datavimas siejamas su laikotarpiu apie 3300 metus prieš mūsų erą, o bendras vaizdas apima ir vėlesnius etapus.
Tyrėjai nurodo, kad maždaug 100 hektarų plote užfiksuota 11 atskirų archeologinių zonų. Jose aptikta ženklų, liudijančių apie skirtingus istorinius tarpsnius, įskaitant vario amžių, bronzos amžių ir vėlesnius laikotarpius.
Atradimas, pakeitęs projekto planus
Ryškiausias radinys – neįprastos, aiškiai geometrinės formos įtvirtinimų sistema, kurios perimetras primena penkiakampį. Skirtingai nuo dažnesnių to meto apvalių ar ovalių gyvenviečių planų, čia matyti kampuotos linijos ir apgalvotas išdėstymas.
Archeologiniai duomenys rodo, kad tai ne atsitiktinis statinių likučių rinkinys, o kryptingai suplanuotas gynybinis kompleksas. Aptikta griovių, sustiprintų ribų, galimų įėjimų kontrolės taškų ir kitų elementų, rodančių organizuotą bendruomenės gynybą.
Skelbiama, kad kai kuriose vietose gynybiniai grioviai buvo iškirsti tiesiai į kalkakmenį ir galėjo siekti apie 4,5 metro gylį. Tokie sprendimai paprastai siejami su ilgalaikiu įsitvirtinimu, o ne laikina stovyklaviete ar trumpalaikiu prieglobsčiu.
Penkiakampė citadelė ir bronzos amžiaus pėdsakai
Didžiausią susidomėjimą kelia penkiakampė citadelė, kuri, anot tyrėjų, buvo komplekso branduolys. Pranešama, kad gyvenvietę juosė kelios gynybinės linijos, o už jų fiksuojami uolienoje iškirsti grioviai.
Teritorijoje rasta ir ginklų pėdsakų: strėlių antgalių bei kitų radinių, būdingų konfliktų ar gynybos kontekstui. Taip pat aptikta buities likučių, leidžiančių spręsti, kad čia vyko kasdienis gyvenimas, o ne vien karinė veikla.
Dalies sluoksnių būklė, degėsių ir suardymų požymiai leidžia kelti versiją, kad kompleksas galėjo patirti smurtinę griūtį. Vis dėlto galutinė interpretacija priklauso nuo tolesnių tyrimų, įskaitant detalesnį datavimą ir radinių analizę.
Kodėl tokie radiniai vis dažnėja?
Dideli infrastruktūros projektai, ypač atsinaujinančios energetikos, dažnai vykdomi dideliuose, anksčiau mažiau suardytuose plotuose, todėl žemės darbai vis dažniau atveria archeologinius sluoksnius. Daugelyje Europos šalių tokiais atvejais taikoma privaloma išankstinė patikra ir gelbėjimo archeologija, kad būtų suderinti statybos terminai ir paveldo apsauga.
Šiuo atveju tyrimus koordinavo „Acciona“ Energía kartu su vietos specialistais, o pirminės išvados rodo, kad objektas galėjo būti reikšmingas centras Gvadianos upės slėnio apylinkėms. Tolimesni darbai turėtų patikslinti komplekso funkciją, chronologiją ir jo ryšius su kitomis regiono gyvenvietėmis.
Atradimas Ispanijoje primena, kad net ir, atrodytų, technologiškai paprasti projektai gali netikėtai tapti vartais į priešistorę. Penkiakampės tvirtovės mastas ir planavimas jau dabar kelia klausimų, kiek iš tiesų sudėtingos buvo ankstyvosios bendruomenės šiame Europos regione.